Raketos Kopūstėliuose

Autorius:
Kategorija: Visa Lietuva

Branduolinio ginklavimosi varžybų metu mūsų mažoje šalyje okupantų kariuomenė dislokavo keturis raketinių divizijų pulkus, kurie aptarnavo devynias branduolinių raketų bazes, išmėtytas po visą Lietuvą – aštuonias antžeminio starto ir vienintelę šachtinio paleidimo. Teoriškai raketoms aptarnauti galėjo būti skirta iki 12 000 kariškių.

Šį kartą pasivaikščiojome po 58-osios raketinės divizijos pulko šiaurinio Ukmergės diviziono antžeminių įrenginių bazę, liaudyje labiau žinomą Kopūstėlių raketų bazės vardu.

Branduolinį ginklavimąsi Tarybų Sąjunga pradėjo 1946 m. gegužės 13 d., kai SSRS Ministrų Taryba paskelbė nutarimą „reaktyvinio ginklavimosi klausimais“. Kopūstėliuose ruošti teritoriją balistinių vidutinio nuotolio raketų (BVNR) R-12 saugojimui ir galimam jų panaudojimui maždaug 1958 metais. Pirmasis R-12 (kodinis pavadinimas 8K63, pagal NATO terminologiją – SS-4 „Sandal“) paleidimas buvo įvykdytas 1957 m. birželio 22 d. Kapustin Jaro poligone, dabartinėje Rusijos teritorijoje. Praėjus dvidešimčiai metų, raketos ir visa antžeminė įranga buvo jau gerokai pasenusi, todėl ginkluotei paskirtas naujas mobilus raketų kompleksas RSD-10 „Pionierius“, pagal šaudymo nuotolį, pasiruošimo startui laiką ir naudojimo paprastumą šis kompleksas pralenkė visas iki tol naudotas BVNR kompleksų rūšis. Todėl nenuostabu, kad vienoje starto aikštelėlių radome statinių, kurie galimai nebūtų atlaikę raketos R-12 starto – jie pastatyti jau prasidėjus aštuntajam dešimtmečiui. Daugiau apie faktų, smulkmenų ir gandų apie šią karinę teritoriją skaitykite reportažo pabaigoje, kur sudėjau Loretos Ežerskytės straipsnių rinkinuką. Kai kurie epizodai straipsniuose kiek perdėti, kai kur norėtųsi pasiginčyti, nepasant to Loreta Ežerskytė atliko didelį ir naudingą darbą surinkdama tiek informacijos.

Trumpai apie mūsų vizitą. Kaip ir reikėjo tikėtis, čia vien griuvėsiai, šiukšlės ir sparčiai visa tai slepiantis miškas. Nors, pasak čia tarnavusio karininko, sovietų kariuomenė paliko viską labai geros būklės – net grindis išeidami išsiplovė, Lietuviška realybė tokia, kad per keletą metų buvo išvogta viskas, kas turėjo bet kokią materialinę vertę. Nepaisant to pasidairyti yra į ką, ypač kai tiesiog pakelėje mėtosi kelios mokomosios prieštankinės minos (pirma nuotrauka). Visos teritorijos savo vizito metu apeiti taip ir nespėjome…


Nedidelis DOT’as teritorijos kelių sankirtoje


Iš arčiau


Užnugaris


Viena iš 4 anžeminio starto aikštelių


Statiniai aištelės pakraštyje, dešinėje starto kontrolės bunkeris


Kitu kampu


Dar viena aikštelė


Starto pozicijos padėklo tvirtinimo žiedas išluptas


Liko tik giliai įbetonuoti tvirtinimo varžtai


Už aikšteles supančių pylimu išlikusios spygliuotos vielos tvoros


Kompresorinė


Gal kas pasakys kur gamintos plytos?


Išvykus kariškiams, teritoriją atsikovoja miškas


Dar vienas nedidelis pereinamas angaras-dyzelinė tarp aikštelių


Įranti siena


Angaro vidus


Gamtos veidas


Kita angaro pusė


Vienas iš dviejų teritorijoje esančių raketų angarų yra „renovuotas”


Neštas ir pamestas


Konkorėžių kilimas prie kito raketų angaro


Angaro prieigos užverstos šiukšlėmis ir padangomis, čia vietiniai mėgsta išmėginti savo taiklumą


Didžiulė angaro erdvė


Sandėlis su užrašu „Sprogimo pavojus”


Apart sutriušusių dujokaukių nieko pavojingo neradome


Didžiulio remonto dirbtuvių pastato likučiai


Vaizdas iš duobės


Palubėje gausu įvairių perspėjimų ir nurodymų


Vaizdas iš aikštės už remonto dirbtuvių


Aikštės pakraštyje – nedidelė sugriuvusi slėptuvė


Dar vienas dirbtuvių kampas


Mėtosi kaliošai-botai


Keliaujame prie kito įdomesnio objekto – bunkerio


Viename jo gale nedidelis plytinių sienų labirintas


Taip jis atrodo nuo žemės


Toliau – išrinkta dalis


…ir dabartinis įėjimas


Įėjus – viena nemaža patalpa ir koridorius gilyn


Į patalpą pro skylę skverbiasi šviesa


Iki šiandien išliko tik šiukšlės ir aprūkusios sienos


Instrukcijos


Man nežinomos paskirties ženklai


Įvairių dokumentų formos


Įdomu pavartyti


Koridorius į ten pro kur įėjom


Tas pats kadras, kitas apšvietimas


Nedidelė patalpa bunkerio kampe


Batų tepalas „Minkšta oda”


Išėjimas


Šalia bunkerio du nedideli pastatai


Prie vieno jų – milžiniška neaiškios kilmės duobė


Dviejų aukštų pastatas jau ir be laiptinės


Po vieną čia vaikščioti buvo draudžiama


Viskas kruopščiai išmontuota


Pavėsis


Dar kiek toliau – virtuvės-valgyklos griuvėsiai


Soviet Pixel Art


Pastatus pritaikyti kokiai nors veiklai jau būtų nebeįmanoma


Šalia virtuvės du sandėliai – daržovėms ir Kopūstams


Originalios durys jau kiek „parūgusios”


…nes čia raugė kopūstus


Einam lauk


Į kitą sandėliuką


Per gamtos ir griuvėsių simbiozę


Čia netikėtai sutikau Simoną iš Guli.lt


Paliekam viską po spyna


Pažymim šią vietą kryželiu ir traukiam kitur…

Loretos Ežerskytės straipsniai

Sovietų raketinės bazės: prisiminimus ir nerimą keliantis palikimas

Kopūstėlių ir Kelmų raketinėse bazėse buvo įkurdinta dvylika vidutinio nuotolio branduolinių raketų 8K63

Mūsų rajone, vaizdinguose miškuose tarp Ukmergės ir Veprių, prie Šventosios upės, beveik tris dešimtmečius buvo įsikūrusios dvi sovietų armijos raketinės bazės. Tokių ypatingai slaptų objektų Lietuvoje buvo apie dešimt.

Paskutinės raketos iš Kopūstėlių ir Kelmų miškų išgabentos 1988 metais, kai buvo priimtas Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų bendras susitarimas dėl mažo ir vidutinio nuotolio branduolinių raketų likvidavimo. Kelmų miške buvusios raketinės bazės teritoriją ir visus pastatus bei kitą turtą 1989 metų vasarą į savo rankas perėmė ką tik susikūrusi asociacija “Vepriai” ir čia kelerius metus šeimininkavo. Kopūstėliai, nelikus branduolinio ginklo, toliau priklausė sovietų armijai. Čia iš Vilniuje esančio Šiaurės miestelio buvo perkeltas ką tik iš Afganistano grįžęs 107 divizijos motošaulių pulkas. Paskutiniai šio pulko kariai mūsų rajoną paliko 1992 metų gruodžio pabaigoje. Tuomet Kopūstėliuose buvusi raketinė bazė – apie 100 hektarų užimanti teritorija su daugiau kaip 100 įvairių pastatų ir kitas turtas – atiteko rajono savivaldybei. Perdavimo priėmimo akte kariškių turtas buvo įvertintas 100 milijonų talonų (1984 metų kainomis tai sudarė apie 4 milijonus rublių – aut.).

Asociacija “Vepriai” Kelmuose gyvavo vos kelerius metus, jos veikla nutrūko, ir šį agropramoninį kompleksą apgaubė nežinia. Kopūstėlių miške buvusius kariškių pastatus rajono savivaldybė įtraukė į privatizavimo programą ir pardavė aukcione. Dabar, praėjus daugiau nei dešimčiai metų, abi šios teritorijos gražiuose pušynuose virtusios griuvėsių miestais. Čia retkarčiais dar užsuka metalų vagys, pasirodo neaiškūs ginkluoti veikėjai. Ukmergiškiai čia kartais atveža kokį “krovinį”, norėdami jį paslėpti nuo daugumos akių – tarp pušų gali išvysti statybinių atliekų krūvas, statinių bei kitokių talpų su neaiškiomis medžiagomis…

Rajono vadovams vaiduokliais tapusios nenaudojamos teritorijos ir griuvėsiais virtę pastatai – tikras galvos skausmas. Beje, praėjusių metų pabaigoje suskaičiuota, kad rajone, neskaitant Kopūstėlių ir Kelmų, nenaudojamų ir griuvėsiais virtusių pastatų yra per 150, jie užima daugiau kaip 120 hektarų teritoriją. Manoma, kad vien šiems griuvėsiams sutvarkyti reikėtų ne mažiau kaip trijų milijonų litų. Kopūstėlių bei Kelmų miškuose buvusių karinių bazių teritorijų sutvarkymas pareikalautų dar milijono. Tokių lėšų rajono savivaldybė, be abejo, neturi…

Svarstoma galimybė lėšų šioms reikmėms gauti iš Europos Sąjungos Sanglaudos fondo. Tačiau pirmiausia būtina išsiaiškinti, kas yra tikrieji abiejų mūsų rajone buvusių karinių bazių šeimininkai…

Kopūstėliuose lietuvių karininkų tarnavo mažai

Ukmergiškis, buvęs rajono komendantas, Lietuvos kariuomenės atsargos majoras Alfonsas Grinevičius yra vienas iš keleto rajono gyventojų, puikiai žinantis, kas vyko akylai saugomoje ir nuo visuomenės slepiamoje Kopūstėlių raketinėje bazėje. Jis 1974-1979 metais čia vadovavo trečiajam, elektrikų koviniam skyriui. Pasak sovietinėje armijoje kapitono laipsnį turėjusio karininko, tai buvęs pagrindinis raketą aptarnaujantis skyrius.

“Mes rūpinomės raketos elektrinės dalies paruošimu, tikrinimu, mums buvo patikėtas užduoties įvedimas…” – mena kariškis. Užduotis, naudojantis specialia ryšių sistema, turėjo atkeliauti iš Maskvos. Raketos kryptis buvo užkoduota skaičiais. Niekas iš ją aptarnaujančių specialistų neturėjo ir negalėjo žinoti, kur raketa nutaikyta. Tačiau A. Grinevičius prisipažįsta, jog jam prisėdus prie žemėlapio tai nebūtų buvusi paslaptis…

A. Grinevičiaus žiniomis, Kopūstėlių ir Kelmų raketiniuose pulkuose tarnavo dešimt lietuvių karininkų – nuo leitenanto iki papulkininkio. Dabar Ukmergėje iš jų likę penki, dar du gyvena Kaune.

“Vieną raketą aptarnavo keturi skyriai, juose buvo devyni karininkai ir keturiasdešimt seržantų bei eilinių. Vienoje paleidimo aikštelėje, o jų Kopūstėliuose buvo keturios, paprastai tarnavo tik vienas lietuvis. Išimtis buvo 7-oji aikštelė – čia buvome du lietuviai”, – mena A. Grinevičius.

Teko matyti Fidelį Kastrą

A. Grinevičius, baigęs Deltuvos vidurinę mokyklą, nusprendė tapti karininku. Vaikinui buvo pasiūlyta važiuoti į Saratovo sritį, Volsko karinę mokyklą. Po poros metų stropus ir labai gerai besimokantis kursantas buvo perkeltas į Permės aukštąją karinę inžinerinę mokyklą. 1968 metais ją baigė ir įgijo skraidymo aparatų valdymo sistemų inžinieriaus specialybę. Pasak karininko, mokydamasis Permėje jis išstudijavo ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir užsienio valstybėse gaminamus visų tipų skraidančius aparatus.

Pirmoji A. Grinevičiaus tarnybos vieta buvo taigoje tarp Maskvos ir tuometinio Leningrado esanti Balagojės raketinė bazė. Šią vietovę išgarsino lakūnas Aleksejus Maresjevas, sudužus lėktuvui likęs gyvas ir sunkiai sužeistas aštuoniolika parų šliaužęs mišku… Prie Balagojės buvo įsikūrusi didžiausia ir galingiausia Sovietų Sąjungoje raketinė divizija. (Beje, ji veikia iki šiol.) Balistinės tarpkontinentinės raketos iš čia galėjo pasiekti taikinį, esantį bet kuriame Žemės rutulio taške.

Balagojės bazėje tarnavo apie 17 tūkstančių kariškių. Nemažai jų gyveno čia su šeimomis. Pelkėtoje tundroje pastatytame ir nuo išorinio pasaulio paslėptame kariniame miestelyje buvo sava mokykla, medicinos įstaigos, parduotuvės, restoranas, klubas, sporto salė… Karininkams ar jų šeimų nariams panorus išvažiuoti iš bazės, buvo būtina gauti leidimą. Čia patekti negalėjo joks civilis žmogus.

Raketos čia buvo saugomos požeminiuose angaruose, kurių gylis – apie pusšimtį metrų. Jas aptarnaujantys specialistai dirbo tarsi povandeniniame laive, nusileisdavo liftais.

Tarnaudamas Balagojėje A. Grinevičius matė Fidelį Kastrą, kai Kubos diktatorius lankėsi Sovietų Sąjungoje. Labiausiai iš šios viešnagės lietuviui įsiminė tai, kad laukiant svečio iš Kubos buvo pasiūti gražūs drobiniai užvalkalai, turėję paslėpti nuo užsieniečių akių visus raketų valdymo pultus. Čia tarnaujantys kariškiai ta proga buvo perrengti naujomis uniformomis…

Kosmonautu netapo…

Tarnaujant Balagojėje, A. Grinevičiaus gyvenime galėjo įvykti lemtingas posūkis. Iš šimtų karininkų ukmergiškis ir dar vienas jo kolega rusas buvo atrinkti kandidatais tarnybai į Baikonurą – Kazachstane įsikūrusį Sovietų Sąjungos kosmodromą. Iš čia buvusi SSRS, o dabar ir Rusija leidžia daugumą savo Žemės palydovų ir visus pilotuojamus erdvėlaivius.

Abiejų kandidatų sveikatos būklė, išsilavinimas atitiko kosmonautams keliamus reikalavimus. Paskutinė sąlyga – vyriškiai turėjo būti vedę ir šeimos negalėjo prieštarauti jų pasirinkimui.

Deja, čia būsimieji kosmonautai ir suklupo. Jų abiejų rusaitės žmonos, susėdusios vieną vakarą prie puodelio arbatos ir pasitarusios, nusprendė, jog gera gyventi ir žemėje…

Tuomet A. Grinevičius ėmė ieškoti būdų važiuoti tarnauti į Lietuvą. Gimtinėn traukė ilgesys, tačiau labiausiai jis norėjo, kad sūnus augtų lietuviškoje aplinkoje. Nors ir sunkiai, tačiau atsirado galimybė grįžti į Lietuvą. Jis buvo paskirtas į Kopūstėlius.

Mūsų rajono raketinės bazės – vienos pirmųjų Sąjungoje

“Statybos Kopūstėlių ir Kelmų miškuose prasidėjo apie 1958 metus, – dalijasi prisiminimais A. Grinevičius. – Maždaug po poros metų jau buvo sukomplektuoti kadrai, atvežtos raketos ir buvo įvestas kovinis budėjimas. Mūsų rajone buvo dislokuoti strateginės paskirties raketiniai divizionai: pirmas raketinis divizionas Kelmuose, o antras -Kopūstėliuose. Divizionai priklausė 32158 raketiniam pulkui”.

Pasak A. Grinevičiaus, pirmosios raketinės bazės tuometinėje Sovietų Sąjungoje buvo įkurtos Kolos pusiasalyje, Baltarusijoje, Pabaltijyje, Ukrainoje ir Pietų Kaukaze. Po to jų buvo “pribarstyta” visoje Sąjungos teritorijoje. Į vienas pirmųjų bazių buvo atgabentos konstruktoriaus Sergejaus Koroliovo sukurtos tuo metu galingiausios sovietų armijos raketos 8K63. Kopūstėliuose buvo aštuonios, o Kelmuose – keturios tokios raketos. Kitokio tipo raketų mūsų rajone buvusiose bazėse nebuvo. Ukmergės miestui nuo žemės paviršiaus nušluoti būtų pakakę paleisti vieną tokią raketą… Beje, šios raketos buvo laikomos gana patikimomis ir taikliomis. Skrisdamos 3000 kilometrų atstumą, jos nuo taikinio galėjo nukrypti apie dešimtį metrų.

Raketos buvo laikomos užmaskuotuose angaruose. Ant gelžbetonio konstrukcijų buvo užpiltas smėlis, po to užstumtas gruntas, jis apželdintas žole, krūmais, medžiais. Kopūstėliuose buvo du tokie angarai, šalia jų keturios stacionarios raketų paleidimo aikštelės. A. Grinevičius mena, jog šiuose raketų garažuose nuolat buvo palaikoma 18 laipsnių oro temperatūra, buvo griežtai nustatytas drėgmės santykis. Kareiviai turėjo šiuos parametrus nuolat tikrinti ir duomenis fiksuoti specialiame žurnale, kuris buvo saugomas net dešimtį metų…

Branduolinis ginklas raketoms buvo laikomas atskiroje teritorijoje, esančioje tame pačiame Kopūstėlių miške, tačiau maždaug už poros kilometrų. Branduolinės galvutės buvo saugomos ant vežimėlių pastatytuose specialiuose konteineriuose. Juose, kaip ir raketų angaruose, turėjo būti palaikoma nustatyta temperatūra, drėgmė, čia nuolat buvo kontroliuojami du saugos laipsniai. Branduolinio ginklo priežiūra ir apsauga rūpinosi atskiras karinis dalinys. Čia tarnavo du lietuviai karininkai, kurie ir dabar gyvena Ukmergėje.

“Pasakas seka tie, kurie kalba, jog iš Kopūstėlių raketos neva buvo nukreiptos į Ameriką. 8K63 tipo raketos galėjo pasiekti taikinį, esantį ne toliau kaip už 3000 kilometrų. Taigi, iš Kopūstėlių paleistas branduolinis ginklas galėjo būti nutaikytos į Turkiją, Norvegiją, Didžiąją Britaniją, Vokietiją…” – tvirtina atsargos karininkas.

Raketų varikliai buvo gaminami Permėje

A. Grinevičiui per savo tarnybos sovietinėje armijoje metus yra tekę lankytis gamykloje, kur buvo surenkamos raketos. Kariškio žodžiais tariant, ligoninėje nėra taip švaru ir sterilu, kaip ten…

“Kopūstėliuose buvusių raketų varikliai buvo pagaminti Permėje, korpusai – Kazanėje, valdymo sistemos prietaisai galėjo atkeliauti iš Kijeve, Maskvoje, Permėje esančių gamyklų”, – dėsto karininkas.

Raketos korpusas svėrė apie tris tonas, jos ilgis buvo apie 22 metrus. Maždaug toks pat ir kūgio formos branduolinės galvutės svoris, jos ilgis – apie 3 metrus. Į orą kylanti raketa būtų svėrusi apie keturiasdešimt tonų. Jos svoris priklausė nuo to, kokiu atstumu yra taikinys ir kiek kuro reikės keliui iki priešo įveikti.

Kopūstėliuose raketos “ilsėjosi”

Pasakodamas apie raketas, A. Grinevičius pamini, kad yra trys jos kovinės padėtys: pastovi, padidinta ir pilnos parengties. Vardydamas padėtis jis suabejojo, ar tai esąs tikslus ir taisyklingas vertimas iš rusų kalbos. Pasak karininko, raketiniuose daliniuose vartojamų terminų lietuviškų atitikmenų nėra.

Kopūstėliuose raketos paprastai buvusios pastovioje padėtyje. O tai reiškia, jog jos be branduolinio užtaiso buvo saugomos angare. Gavus įsakymą raketas paruošti padidintai kovinei padėčiai, jos nutempiamos iki starto aikštelės, prijungiama branduolinė galvutė. Pilna parengtis reiškia, kad ginklas turi būti paruoštas startui. Raketa pastatoma ant paleidimo įrenginio, supilami kuro komponentai, į valdymo sistemą įvedama skrydžio užduotis. Pilnoje parengtyje raketa negali būti ilgiau kaip 30 dienų. Mat per ilgesnį laiką kuro komponentai – koncentruota azoto rūgštis, 30 proc. vandenilio peroksidas – gali pažeisti raketos konstrukcijas. Po mėnesio būtina išpilti kurą ir vežti ją patikrinti į gamyklą.

Kariškis ir dabar puikiai mena, per kiek laiko raketa turi būti paruošta startui. Nuo signalo apie galimą pavojų gavimo iki raketos paleidimo, jai esant pastovioje padėtyje, nebuvo galima sugaišti daugiau kaip 3 valandas 15 minučių. Jei tai būtų trukę nors minute ilgiau, kariams būtų tekę atsisveikinti su gyvenimu… Beje, apie tai buvo galima perskaityti ypač slaptoje karinėje doktrinoje.

Kopūstėliuose raketos tik kartą buvo paruoštos antrai padėčiai – tai buvę per Čekoslovakijos įvykius. Galima sakyti, kad tris dešimtmečius jos paprasčiausiai “ilsėjosi”.

Pasak A. Grinevičiaus, mūsų rajono bazėse buvusios raketos netrukus morališkai paseno. Jos toli gražu neprilygo toms, kurias turėjo JAV. Pastarųjų paleidimo laikas siekė tik 3-10 minučių.

Atsarginių starto aikštelių buvo ir prie fermų

“Kopūstėliuose buvusios raketos buvo mobilios. Jos galėjo į orą pakilti ne tik iš raketinės bazės teritorijoje įrengtų stacionarių paleidimo aikštelių. Jei koks nors neramumas, jas būtume kabinę prie automašinų ir judėję link atsarginių paleidimo aikštelių. O jų buvo įrengta įvairiose rajono vietovėse – Butkūnuose netoli mechaninių dirbtuvių, miškelyje už Butkūnų, Miegučiuose prie kiaulidės, kitose panašiose vietose. Iš viso jų buvo įrengta apie dvi dešimtis…” – šypteli A. Grinevičius.

Atsarginės raketos paleidimo aikštelės nebuvo kažkoks ypatingas įrenginys. Tai masyvios gelžbetonio plokštės, užimančios apie šešių kvadratinių metrų plotą. Įrengus jos buvo užpilamos maždaug dvidešimties centimetrų grunto sluoksniu. Vietiniai gyventojai apie jų egzistavimą nė neįtarė – virš jų vaikščiojo, rinko grybus ar uogas… Prireikus buldozeris žemę nustumdavo, ir aikštelėje galėjo būti montuojamas paleidimo įrenginys, ant jo statoma raketa.

Karininkas pasakoja, kad ukmergiškiai neretai regėdavo karinės technikos kolonas. Kartą metuose vykstančių pratybų metu pro Kopūstėlių raketinės bazės vartus išriedėdavo dešimtys įvairiausių transporto priemonių su karine technika. Norint vienu kartu išgabenti visas aštuonias raketas ir jų paleidimui reikalingą techniką, aparatūrą, prietaisus, karius, kolona būtų nusidriekusi nuo Kopūstėlių iki Pašilės. Per pratybas į atsarginę paleidimo aikštelę buvo vežama po vieną raketą. Žmonės, išvydę po brezentu bei kitokia maskuojančia medžiaga paslėptą techniką, tikriausiai nesuprato, kad sovietų armija gabena nuo viso pasaulio taip slepiamas raketas. Kartais į pratybas galėjo būti gabenamos ir mokomosios arba mokomosios-kovinės raketos, kurios iš išorės niekuo nesiskyrė nuo tikrųjų. Beje, tik iš šalies atrodo, kad pratybų metu nebuvo paisoma saugumo. Pavyzdžiui, iš Kopūstėlių į kelias dalis padalinta kolona judėdavo skirtingais maršrutais.

Sovietų raketinės bazės II: prisiminimus ir nerimą keliantis palikimas

Karinius objektus gaubė paslaptys

Į Kopūstėlių ir Kelmų miškuose buvusias sovietų raketines bazes civiliai laisvai galėjo įžengti tik po 1988-ųjų, kuomet buvo išgabentos visos vidutinio nuotolio raketos 8K63. Beveik tris dešimtmečius šios teritorijos dieną ir naktį akylai buvo stebimos, saugomos ne tik sausumoje, bet ir iš oro.

Tvirtinama, jog Sovietų Sąjungoje per penkis dešimtmečius nebuvo atvejo, kad kažkas nepageidaujamas patektų į raketinių bazių teritoriją. Vietiniai Kopūstėlių gyventojai, kuriems retkarčiais tekdavo pabendrauti su slaptuose daliniuose tarnaujančiais kariškiais, apie tai, kas paslėpta miške, galėjo tik nujausti. Tik nedidelę dalį paslapčių žinojo ir kariškiai. Kai kurie Kopūstėliuose tarnavę karininkai prie raketas slėpusių angarų nebuvo nė prisiartinę. Norint pakliūti į šią zoną reikėjo turėti leidime specialią žymą ir pereiti tris praleidimo punktus. Tačiau vienu pagrindinių sovietų priešų laikytų Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgyba apie šiuos objektus žinojo kone viską…

Karinį objektą juosė kelios eilės užtvarų

Atsargos majoras Alfonsas Grinevičius mena, kad visa Kopūstėlių raketinės bazės kovinės dalies teritorija (angarai, kuriuose buvo laikomos raketos, paleidimo aikštelės – aut.) buvo aptverta dvylikos eilių spygliuota tvora. Jos aukštis – kiek daugiau nei du metrai. Už tvoros buvo įrengta apsaugos sistema “Tantal” – nematomi davikliai reaguodavo į bet kokį judantį objektą ir siųsdavo signalą į sargybos būstinę. Visa teritorija buvo aptverta elektrifikuota apsaugos sistema – tai žmogaus akimi nepastebimas tinklas. Juo nuolat tekėjo 380 voltų elektros įtampa, o esant kovinei padėčiai ji buvo padidinama iki 1800 voltų. Taip pat bazę juosė iš sargybos būstinės valdomi minų laukai, buvo “primėtyta” mažai pastebimų kliūčių. Specialistai jas vadina MZP. Pasak A. Grinevičiaus, ir tai dar ne visos apsaugos priemonės, kurios buvo įrengtos aplink visą kovinės dalies teritoriją. Ją juosė apkasai, veikė ilgalaikių ugnies taškų sistema. Buvo įrengti ir gelžbetoniniai bunkeriai su nuo šarvuočių nuimtais bokšteliais…

Negana to, raketinės bazės nuolat buvo stebimos ir iš oro. Netoli esančiame Radiškių miške buvo dislokuotas zenitinių raketų pulkas. Jame esančios zenitinės raketos turėjo “pridengti” branduolines raketas. Į pagalbą galėjo atskubėti naikintuvai iš Panevėžio rajone, Pajuostyje, buvusio dalinio. Jie būtų dubliavę zenitinių raketų ataką.

Tiesa, į daugybe įvairių užtvarų apsuptą teritoriją retkarčiais kariškiai civilius įsileisdavo. Tai būdavo per vadinamąsias atvirų durų dienas. Tačiau atvykusieji, dažniausiai – kariškių šeimų nariai, mažai ką išvysdavo. Jie galėjo patekti tik į kultūros namus, kurie stovėjo vos praėjus sargybos postą. Taip pat svečiams buvo leidžiama apžiūrėti štabo pastatą, valgyklą, kariškių gyvenamąsias patalpas.

Amerikiečių žvalgybai nebuvo jokia paslaptis

“Karinis dalinys Kopūstėliuose pradėjo budėti vasarą. Praėjus vos pusmečiui, per Kalėdas, “Amerikos balsas” pasveikino naujosios raketinės bazės karius su švente. Negana to, buvo paminėtos čia tarnaujančio pulko vadovybės pavardės bei vardai, netgi tėvavardžiai…” – pasakoja A. Grinevičius.

Pasak septyniolika metų sovietų raketiniuose daliniuose tarnavusio karininko, amerikiečiai puikiai žinojo apie Sovietų Sąjungos teritorijoje įsikūrusius karinius objektus. Nebuvo jiems paslaptis ir tai, kokia technika buvo ginkluota sovietų armija. Lygiai taip pat sovietai žinojo ir apie JAV ginkluotąsias pajėgas.

“Mes žinojome, kad maždaug kas pusantros valandos virš Kopūstėlių praskrenda amerikiečių palydovas. Netgi turėjome jų skridimo grafikus ir sąrašus, kuriuose buvo pažymėta, kokie tai palydovai. Kai šis skraidantis objektas priartėdavo, dalinio teritorijoje buvo nutraukiami darbai, lauke galėjo būti kuo mažiau karių”, – mena karininkas.

O kai kariškiai su savo technika išvykdavo į mokymus, teritorijoje palikdavo maketus. Iš oro stebint atrodydavo, kad viskas likę savo vietoje… A. Grinevičius, tarnaudamas Kopūstėliuose, prisidėjo prie maskavimo sistemos kūrimo. Jo pasiūlytoji sistema (iš viršaus stebint starto aikštelę atrodė, jog tai miškas – aut.) buvo pripažinta racionalizaciniu pasiūlymu ir po to pradėta diegti kitose raketinėse bazėse.

Vietiniai gyventojai išsireikalavo asfaltuoto kelio

Kopūstėlių kaime buvo aštuonios sodybos, dabar likę septynios. Danutė Petronienė, save laikanti seniausia Kopūstėlių gyventoja, puikiai mena ir kariškių atsikraustymą.

“Pamatėm, kad vieną dieną per kaimą į mišką pradėjo važiuoti karinės mašinos. Jos iš karjerų vežė žvyrą. Senasis kelias per kaimą buvo žvyruotas, kiekviena pravažiuojanti mašina sukeldavo dulkių debesis. Netrukus mūsų sodybas nugulė smėlis – nuo palangių galėjai saujomis semti… Sunku buvo ir kvėpuoti, neįmanoma kieme jokio rūbo padžiauti. Gyvenimas darėsi nepakenčiamas. Prieš mišką gyvenęs Petras Patamsis pradėjo rinkti kaimynų parašus, juos nunešė į rajono vykdomąjį komitetą. Netrukus šalia senojo kelio buvo supiltas pylimas ir pradėtas tiesti naujas, jau asfaltuotas, kelias. Kartu su kelininkais dirbo ir kareiviai,” – prisiminimais dalijasi D. Petronienė.

Kai naujasis kelias buvo nutiestas, juo važiavo tik ratinės transporto priemonės. Vikšrinės kariškių technikos Kopūstėlių gyventojai nebematė – ji važiuodavo miško keliukais link Pabaisko.

“Šie vietinių gyventojų prisiminimai apie kelio tiesimą tik dar kartą įrodo, jog civiliai žmonės apie vykusias statybas ir jų mastus nieko nežinojo. Raketą gruntuotu keliu buvo galima vežti ne greičiau kaip 20 kilometrų per valandą, asfaltuotu – 50 km/val. Tad asfaltuotas kelias buvo būtinybė. Ir lėšų jam tiesti skyrė tikrai ne rajono vadovai – tiksliniai pinigai atkeliavo iš Maskvos…” – kalbėjo A. Grinevičius.

Pasak D. Petronienės, vietiniai gyventojai žinojo tik tiek, kad miške vyksta statybos. Tačiau kas, kokie pastatai ten statomi, kokie daliniai įsikurs, niekas pasakyti negalėjo.

Visas statybines medžiagas į Kopūstėlių mišką vežė iš aplinkinių miestų, Ukmergės įmonių. Civiliams vairuotojams savas transporto priemones buvo leidžiama vairuoti tik iki dalinio vartų. Čia prisistatydavo kariškiai, perimdavo krovinį ir patys nugabendavo iki statybos vietos. Vairuotojas laukdavo, kol jam automašiną grąžins jau be krovinio.

Kareivių kaimynystę juto neilgai

Apie porą metų, kol Kopūstėlių miške vyko statybos, čia dirbo statybos bataliono kariai. D. Petronienės atminty išlikę, kaip kareiviai ateidavo į aplinkiniuose kaimuose jaunimo rengiamus šokius.

“Salėje pasirodo gal kokių trisdešimt kareivių ir visi tuoj – prie merginų. Ima už rankos ir tempia, nė neklausdami, nori tu su jais šokti ar ne. Paprieštarauti nė nebandyk…” – jaunystę prisimena moteris. Kartą jai teko matyti gruziną, į šokius atsinešusį gal pusmetrio ilgio peilį. Jis iš užančio buvo ištrauktas, kai vietiniai vaikinai jam bandė pasakyti, kad su merginomis reikia elgtis mandagiau…

“Nežinia, kam kareivis būtų smogęs tuo peiliu… Tačiau jis netikėtai išsprūdo pietiečiui iš rankų, o tuo momentu pasirodė patruliai. Daugiau šio gruzino šokiuose nebematėme,” – šypteli D. Petronienė.

Pasak Kopūstėlių senbuvės, jai yra tekę girdėti, kad vykstant miške statyboms kareiviai užklysdavę į kaimą ir prikrėsdavę visokių niekšybių. Tai išdraskydavę bičių avilius, tai pieno bidonėlius iš šulinių ištraukdavę, sodus iškrėsdavę, tai kokias močiutes apkraustydavę…

Kai statybos buvo baigtos, ir teritorijoje įsikūrė raketinis dalinys, kareiviai šokiuose nebepasirodydavo, jų kaime beveik nebuvo regėti. Nesigirdėjo, kad Kopūstėlių gyventojai piktintųsi kariškių kaimynyste.

“Dvidešimtį metų dirbau brigadininke, dažniausiai važinėjau arkliuku. Kartais tekdavo namo grįžti ir sutemus. Nepasitaikė, kad miške kareiviai pastotų kelią. Jei sutikdavau einančius, paprašydavo pavežti…” – sako D. Petronienė.

Bazę lenkė iš tolo

Nors ir nežinodami, kas slepiasi spygliuota viela apjuostoje teritorijoje, Kopūstėlių gyventojai vengė artintis prie karinių objektų. Iš lūpų į lūpas keliaudavo pasakojimai apie vieno ar kito kaimyno, per neatsargumą išklydusio iš kelio ir atsidūrusio pernelyg arti slaptųjų objektų, patirtus išgyvenimus.

Ne kartą nemalonumų yra patyrę išgėrę kaimo gyventojai, kai pasiklydę pasukdavo ne namų link, o į raketinę bazę. Su jais kariškių kalba būdavusi trumpa – sodindavo į automobilį ir veždavo į Ukmergę. Niekas neklausė aiškinimų, kad pasiklydo, kad gyvena gretimame kaime. Po nakvynės tuometinėje milicijoje namo grįždavo tik parodę asmens dokumentą…

Vietiniai gyventojai mena ir liūdniau pasibaigusį atvejį. Vienas vyriškis rastas pasikabinęs ant vielų negyvas. Jo mirties priežastis taip ir likusi neišaiškinta…

Sugriovė greičiau, nei pastatė

“Kai armija kraustėsi atgal į Rusiją, per Kopūstėlius važiuodami kareivėliai mums pamojavo. Matyt, nelabai jiems norėjosi palikti Lietuvą…” – svarstė D. Petronienė.

O vietiniams gyventojams tuo metu bene labiausiai rūpėjo, ar nepaliko išvykdami kariškiai kokių nors nuodingų medžiagų. Žmonės nusiramino, kai iš pradžių mūsų rajono higienistai, o po to atvykę amerikiečių specialistai ištyrė teritoriją ir nustatė, kad radioaktyvių medžiagų buvusioje raketinėje bazėje neaptikta.

Išsikrausčius sovietų armijai, beveik metus Kopūstėliuose buvusius karinius objektus saugojo ginkluoti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vyrai. Po to ši teritorija atiteko rajono savivaldybės žinion ir buvo privatizuota. Tuomet ir prasidėjo didysis griovimų, ardymų vajus. Kalbama, kad pirmiesiems tai buvęs tarsi aukso amžius. Dabar jau niekas nežino, kiek įvairiausio metalo buvo likę pastatuose, po žeme. “Metalistus” keitė tie, kuriems nesvarbu buvo, ką rasti, kad tik namo negrįžus tuščiomis… Turtas keliavo visomis kryptimis. Pasak vietinių žmonių, griovimas truko trumpiau, nei statybos…

Karinės bazės teritorijoje po žeme buvo įrengtos milžiniškos talpyklos. Jose nuolat buvo laikoma apie 400 tonų raketinio kuro atsargų. Kai raketas iš Kopūstėlių išgabeno, kurą išvežė į Jonavą. Be abejo, dalis jo talpyklose liko. Jis buvo supiltas į 250 litrų talpos statines ir pardavinėjamas. Ne vienas ukmergiškis jo įsigijo patalpoms šildyti, nors tam jį naudoti pavojinga. Šalyje žinomas ne vienas atvejis, kai šiuo kuru šildant patalpas sunegalavo jose buvę žmonės…

Vaizdas sukrėtė

“Kur mes einame, jei tokie pastatai buvo nugriauti?! – retoriškai klausė D. Petronienė. – Juk čia galėjo būti puikiausia sanatorija, vaikų stovykla… Kai kariškiai išvažiavo, statiniai buvo palikti tvarkingi…”

A. Grinevičiaus atmintin įstrigo vienas atvejis. Komisijai, atvykusiai perimti iš sovietų armijos pastatų, teko lukterti, kol vienas čia tarnavęs majoras pats… išplaus patalpos grindis. Karininkas, atiduodamas raktus, pasakė, jog bet kokių jam priklausiusių patalpų atiduoti negali… Be abejo, ne visi buvusieji šeimininkai buvo tokie pedantiški, tačiau didelių priekaištų jiems perimantieji turtą neturėjo.

Praėjus keleriems metams po sovietų karių išvykimo, į Kopūstėlius su sūnumi buvo atvykęs vienas kadaise čia tarnavęs karininkas. Rusas, išvydęs tarsi uragano nusiaubtą milžinišką teritoriją, neteko žado ir prisipažino esąs išsigandęs…

Sovietų raketinės bazės III: prisiminimus ir nerimą keliantis palikimas

Paskola negrąžinta, turto neliko…

1992 metų pabaigoje buvusi Kopūstėlių raketinė bazė – apie 100 hektarų užimanti teritorija su daugiau kaip šimtu įvairios paskirties pastatų, komunikacijos, keliai bei kitas turtas – perduotas Ukmergės rajono savivaldybei. Perdavimo priėmimo akte sovietinės armijos paliktas turtas buvo įvertintas 100 milijonų talonų (1984 metų kainomis – apie keturis milijonus rublių).

Rajono savivaldybė buvusią raketinę bazę įtraukė į privatizavimo programą ir Lietuvos valstybei likęs kariškių turtas buvo parduotas. Jį įsigijusi nepelno įmonė 1994 metais iš Lietuvos valstybinio komercinio banko, įkeitusi nusipirktus pastatus, gavo 800 tūkstančių JAV dolerių (apie 3 milijonus litų – aut.) paskolą. Bankui buvo grąžinta tik nedidelė dalis paskolos – skola siekė beveik 2 milijonus litų.

2000-ųjų rudenį buvusi sovietų armijos raketinė bazė parduota už 8400 litų…

Turtą paliko tvarkingą

Lietuvoje buvo apie 250 sovietinei armijai priklausiusių teritorijų. Buvusi Kopūstėlių raketinė bazė – viena iš jų. Kai 1992 metų gruodį į Kopūstėlius atvyko šalies Vyriausybės nutarimu sudaryta inspekcinė komisija, jos nariai turtą perdavusiems kariškiams pretenzijų neturėjo. Visas turtas tvarkingai inventorizuotas, pastatai, komunikacijos likę tvarkingi, juose buvę įrenginiai nesugadinti. Kaip tuomet pastebėjo Krašto apsaugos ministerijos atstovas, valstybinės komisijos pirmininkas Stasys Šulskus, turtą perimanti komisija Kopūstėliuose ypač jautė geranorišką Rusijos armijos kariškių nusiteikimą.

Perdavimo priėmimo akte Kopūstėlių miške dislokuotam motošaulių pulkui priklausęs ir rajono savivaldybei perduotas turtas įvertintas 100 milijonų talonų.

Pasak komisijoje dalyvavusio tuometinio rajono valdytojo pavaduotojo Petro Liepuonio, pastatus buvo numatyta įtraukti į rajono privatizavimo programą ir parduoti aukcione. Įrenginius, inventorių ketinta panaudoti rajono reikmėms.

Saugojo ginkluoti sargai

Rajono savivaldybei perėmus iš sovietų kariškių buvusią Kopūstėlių raketinę bazę, ją saugoti pradėjo ginkluoti Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos vyrai. Patekti į šią, beveik šimtą hektarų užimančią teritoriją, buvo galima tik gavus leidimą.

Sovietų kariškių palikta teritorija domino ne tik ukmergiškius. Vieni į už dešimtmečius akylai saugotą teritoriją norėjo patekti tenkindami savo smalsumą, kitus viliojo valstybei priklausantis turtas.

Tie, kurie saugojo buvusią raketinę bazę, matyt, galėtų prisiminti ne vieną atvejį, kai nekviesti svečiai įvairiais būdais bandė patekti į saugomą teritoriją. Juos visus čia traukė ir atvedė tas pats tikslas – valstybei priklausančios gėrybės.

Nors teritorijoje buvo ginkluoti sargai, tačiau būta atvejų, kai vagys subegėjo įsibrauti į spygliuotos vielos tvoromis aptvertą karinį miestelį. Vietiniai Kopūstėlių gyventojai mena, kad iš buvusios raketinės bazės įvairiu paros metu suko krovininės automašinos… Kas ir kiek turto išvežė, matyt, galėtų pasakyti tik tai regėjusios pušys…

Skelbė keturis aukcionus

1993 metais buvusios Kopūstėlių karinės bazės pastatai buvo įtraukti į rajono privatizavimo programą. Iš pradžių besidominčių šiuo objektu tarsi ir buvo. Rūpėjo Kopūstėliai ne tik mūsų rajono verslininkams.

Rūpėjo, domėjosi, tačiau pirkti niekas neskubėjo. Privatizavimo komisija skelbė net keturis aukcionus, tris kartus pastatai buvo nukainoti. Pagaliau 1993 metų gruodžio 18 dieną vykusiame aukcione objektą, kurio pradinė pardavimo kaina buvo 191 tūkstantis litų, už 205 tūkstančius litų įsigijo kaunietis Rimantas Urbonas.

Pastatai – užstatas bankui

Įsigijęs buvusį karinį miestelį naujasis savininkas turėjo įvairių verslo planų. O tam, be abejo, būtinos lėšos.

1994 metų rugpjūtį Lietuvos valstybinis komercinis bankas Kaune registruotai nepelno įmonei “Statybų asociacija”, kurios vienu iš steigėjų buvo minėtasis R. Urbonas, suteikė 800 JAV dolerių paskolą. Užstatu tokiai paskolai gauti buvo Kopūstėliuose esantys pastatai, kurie priklausė minėtajam R. Urbonui.

Paskolos grąžinimo terminas ne kartą buvo tęsiamas, tačiau skolininkai su banku nesugebėjo atsiskaityti. Beje, per tą laiką bankrutavo Komercinis bankas. Jam likusius įsipareigojimus perėmė Turto bankas. Jo atstovai kreipėsi į teismą. 1998 metų birželio mėnesį Kauno apygardos teismas nusprendė priteisti iš nepelno įmonės “Statybų asociacija” paskolai atlyginti 1881956,48 Lt. Taip pat nuspręsta, jog neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, Turto banko reikalavimus patenkinti iš atsakovui priklausančio turto.

Pradėjus išieškojimą paaiškėjo, jog nepelno organizacija “Statybų asociacija” jokio turto neturi. Tuomet išieškojimas buvo nukreiptas į R. Urbono turtą, esantį Kopūstėliuose. Pastatai buvo areštuoti.

Pastatus rado sugriautus

Teismui priėmus sprendimą skolą Turto bankui išieškoti iš R. Urbono, teko nustatyti jam priklausančių pastatų vertę. Anstolė Nijolė Jutkienė mena, kad Turto banko atstovai važiavo į Kopūstėlius, fotografavo likusias griuvenas, po to su specialistų pagalba turtą įvertino. 2000 metų kovo mėnesį buvo nustatyta, kad daugiau nei keturiasdešimties įvairios pakirties pastatų vertė – 15 tūkstančių litų.

Žemės ir kito nekilnojamo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo Ukmergės gyventojų aptarnavimo poskyrio 1993 metų rugsėjo 3 dieną išduotoje pažymoje nurodyta, kad 1995 metų gruodžio 11 dieną R. Urbono vardu buvo įregistruota 70 statinių – skalbykla, kareivinės, kultūros namai, medicinos punktas, sandėliai, valgyklos, stalių dirbtuvės, štabai, viešbutis, vaistinė, parduotuvė, katilinė, garažai, degalinė, buitinės patalpos, angarai, ferma, pirtis ir t. t. Minėtoje pažymoje aprašyti visi pastatai ir užfiksuota kiekvieno statinio vidutinė rinkos vertė. Bendra visų pastatų rinkos vertė 1995 metų gruodį buvo apie 1,2 milijono litų.

Pirkėjų ieškojo pusmetį

Antstolių kontora 2000 metų balandžio 27 dieną paskelbė Kopūstėlių karinės bazės komplekto, priklausančio R. Urbonui, pirmąsias viešas varžytines. Pradinė pardavimo kaina buvo 15 tūkstančių litų. Deja, norinčių įsigyti šį turtą neatsirado.

Neįvyko ir pakartotinės varžytinės, skelbtos birželio 5 dieną. Kadangi Turto bankas šio turto perimti savo nuosavybėn nesutiko, komplekso pradinė pardavimo kaina buvo sumažinta iki 10500 litų ir liepos 14 dieną vėl paskelbtos varžytinės. Pirkėjų nebuvo ir šįkart.

2000 metų liepos 27 dieną Kopūstėliuose apsilankiusi komisija konstatavo, kad buvusi karinė bazė užima 80 hektarų plotą. Didesnė dalis iš septyniasdešimties R. Urbonui priklausančių pastatų visiškai sugriauti, mediniai sudeginti, nėra elektros, vandentiekio, išardyti įvažiavimai, privežta šiukšlių, buitinių atliekų. Komisija nusprendė likusius pastatus įkainoti 8400 litų ir parduoti ne varžytinių tvarka.

Tų pačių metų rugsėjo mėnesį norą pirkti minėtąjį turtą pareiškė ukmergiškis Kęstutis Sarapinavičius. Verslininkui sumokėjus 8400 Lt, buvusi raketinė bazė tapo jo nuosavybe.

Šaltinis – Ukmergės rajono laikraštis „Gimtoji Žemė”.

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Showing 10 comments
  • zohan
    Atsakyti

    nu jo pagyveno zmones pavydziu.. tiek spalvoto metalo buvo

  • vaidas
    Atsakyti

    Kokie kopusteliai blyn. Raukite i veprius ten identiska kopustelems viska ir like daugiau visko. o miestelyje gyvena liudininku ir ten tarnavusiu. papasakos visko. Turime savos foto medziagos nes siuo metu ten „metalistai” dar darbuojasi. Tad vaizdas prasteja.

  • Justinas
    Atsakyti

    Prie Vepriu tai isvis ten nieko nebelike… Grazios alejos ir tiek. O Kopusteliu baze kiek teko lankyti, vienintele turejo teritorijoje begimo-futbolo stadiona ir prizininku pakila 😀

  • vaidas
    Atsakyti

    Justinai. nevisiems viskas prieinama 😉 Bereikalo nekalbeciau.

  • donatas
    Atsakyti

    Nesuprantu,kodel viso to negalima buvo issaugoti……..

  • marius
    Atsakyti

    Buvo ten net fontanas 🙂 teko ir man ten pabuvoti nekarta. Buvau teritorijoi net sovietu armijos laikais,teko ir bekt nuo ju nekarta,net dabar dar adrenalinas sukila nuo prisiminimu. 🙂 jo buvau dar labai jaunas…

  • Antanas
    Atsakyti

    Tarnavau Baltarusijoje,netoli lLietuvos sienos prie baznytkaimio Kazjany[KAZENAI]Buvau vyr.meistras[starsij master]taip vdinosi aptarnaujantys termobranduolines galvutes 8f12.Kur buvo saugomos ir ruosiamos galvutes,buvo atskira atitverta zona su savo sargyba ir savo vadais.Raketu aptarnavimo ir galvuciu aptarnavimo vadai buvo nepavaldus vienas kitam.Tas buvo saugumo sumetimais.Jei neklystu raketu angarai vadinosi „dvoikem”Galvuciu saugojimo angaro kodas buvo 20,o galvuciu uztaisymo-21.Musu,taip vadinamu „golovastiku”net dalinio numeris buvo kitas,nei tu,kurie aptarnavo raketas.”Galavastiku” buvo apie 70 kareiviu ir apie30karininku.Ziurejau palydovini zemelapi,tai ten matosi kad ir dabar kazkoks karinis dalinys yra. Kitoje bazeje,netoli miestelio Postavy,irengta sanatorija.Ta baze buvo graziame pusyne.Prie Samorgones buvo baze,kur raketos stovejo sachtose.Gal kas tarnavo Postavose mokykloj 14153,ar veliai miske 54126,parasykit.

  • Arunas Jasaitis
    Atsakyti

    sveiki, siandien buvau sioje ir Kelmu raketinese bazese. del pirmos, atrodo, isvaiksciojau viska, ir sugebejau nerasti – vadavietes, didziausio bunkerio. gal kas gali pazymeti vieta zemelapyje kokiam nors?
    del antros, Kelmu raket. bazes, dar vadinamos Vepriu raket. baze, ar tai taip pat tos pacios 58 divizijos baze?
    ir gal kas nors zino ju kodinius pavadinimus?

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Ukmergės apylinkėse buvo įsikūręs 324-asis raketinis 58-osios raketinės divizijos pulkas, kurį sudarė:

      • Ukmergės 1-asis divizionas (4 antžeminiai paleidimo įrenginiai R12)
      • Ukmergės 2-asis divizionas (4 antžeminiai paleidimo įrenginiai R12)

      Dalinių numerių neturiu.

  • Algirdas
    Atsakyti

    O kam jie šiuo metu priklauso? KAM’ui? LR vyriausybei? Kažkam kitam? Kam konkrečiai?

Leave a Reply to Arunas JasaitisCancel reply