Schleswig-Holstein pakrantės artilerijos baterija

Data: 2 vasario, 2013

Kategorija: Lenkija

Pabandykime prisiminti kaip prasidėjo daugiausia aukų pareikalavęs karas. Simboliniu momentu galima laikyti vokiečių karo laivo „Schleswig-Holstein” pabūklų salvę ankstų 1939 m. rugsėjo 1 d. rytą, jei tiksliau – 04:47, nukreiptą į Vesterplatę – nedidelį pusiasalį Gdanske (Dancige), kuriame gynybines pozicijas užėmė kukli, bet narsi 176 lenkų karių ir 6 karininkų įgula. Aštuonių sunkiųjų 280 mm ir 59 lengvųjų 150 mm artilerijos sviedinių lietus užgriuvo Vesterplatę. Nedidelis žemės lopinėlis, su laisvuoju Dancigo miestu buvo konflikto akstinu tarp užsispyrusių lenkų ir Versalio traktatu pažemintų vokiečių, priežastimi išbraukti Lenkiją iš Europos žemėlapio.

Negalėję pasipriešinti galingoms Vermachto pajėgoms, lenkai Dancigą prarado. Atėjo eilė vokiečiams apsaugoti šį strategiškai reikšmingą pietų Pabaltijo regioną. Buvo pradėtos įspūdingo kalibro artilerijos baterijos, turėjusios saugoti užimtas-atgautas teritorijas, statybos.

Helis (Hel), kurį juokais praminiau lenkišku pragaru, padarė didžiulį įspūdį. Nakvynei čia atvykome jau temstant. Linksmos Helio pusiasalio poilsiavietės netikėtai baigėsi, įvažiavome į niūrų karine atmosfera apgaubtą miestelį. Pokario kareivinės, virtusios gyvenamaisiais namais, tuščios gatvelės, remontuojama centrinė gatvė. Žmonių nėra, lyg būtų paskelbtas oro pavojus. Ekspromtu suradę veikiantį viebutuką išėjom ieškoti priežasties, kodėl čia taip nyku. Pasirodo, visas miestelis pajūry degino laužus, kepė dešras ir kažką šventė. Rytojus išaušo visai kitoks. Uosto pusėje suūžė kavinės, atplaukė keltas su minia turistų, visi pakampiai prisipildė gyvasties. Mes tuo tarpu išbraidžiojom pajūrį, apžiūrėjom nedidelę dalį miškuose užsimaskavusių fortifikacijos statinių. Likau sužavėtas metalo vagių nepaliestų įtvirtinimų, sutvarkytų ir turistams pritaikytų karinių objektų, kai kur paverstų įspūdingais muziejais. Vienas iš jų – ši artilerijos baterija.

Baterijos istorija

Parengė Marcin Dudek, iš anglų kalbos vertė Donatas Žvirblis

1939 metų rugsėjį įsiplieskęs Antrasis Pasaulinis karas sustabdė ambicingą vokiečių karinio laivyno Planą-Z – sustiprinti savo karinį laivyną, kuris pagal planą iki 1945 metų turėjo prilygti Jungtinės Karalystės laivynui. Projekto esmė buvo pastatyti šešis H tipo karo laivus, apginkluotus aštuoniais 406 mm pabūklais. Buvo pradėtas dviejų laivų korpusų surinkimas (būsimi laivai turėjo būti pavadinti “Friedrich der Große” (Frydrichas Didysis) ir “Großdeutschland” (Didžioji Vokietija)), tačiau darbai 1941 sustabdyti. Liko nepanaudoti 406 mm pabūklai ir kai kurios laivo konstrukcijos.

SMS Schleswig-Holstein Vilhelmo kanale (deja, ne lietuviškame). 1944 m.

Pabūklai vėliau buvo panaudoti trijose didžiausiose Atlanto Sienos pakrantės artilerijos baterijose. Tačiau pirmoji tokio kalibro baterija 1939-1941 m. buvo įrengta Helio pusiasalyje prie Gdansko (tuo metu Dancigas) Lenkijoje.

Pietinės Baltijos jūros dalies kontrolei ir modernaus Gdynios uosto, turėjusio tapti didžiausia karinio laivyno baze, apsaugai reikėjo efektyvių gynybinių sprendimų. Vienintelės lenkų pakrantės baterijos (4 x 152,4 mm) ugnis 1939 m. rugsėjį nukreipta į vokiečių karinius laivus Schleswig-Holstein ir Schlesien įrodė, kad Helio pausiasalyje būtina įrengti pakrantės artilerijos bateriją.

Baterijos pabūklai, vokiečių manymu, turėjo būti tokio pačio ar didesnio kalibro, nei potencialių to meto priešininkų. Tuo metu Sovietinis Baltijos laivynas turėjo du karo laivus su 305 mm pabūklais (12 x 305 mm pabūklų) ir du gerai apginkluotus sunkiuosius kreiserius (9 x 180 mm pabūklai). Be to buvo numatyta/pradėta laivų su 381 mm ar net 406 mm pabūklais statyba. Šie planai vokiečiams nebuvo paslaptis, nes pagal susitarimą rusai dalį artilerijos buvo užsisakę iš savo būsimų oponentų. Kitas potencialus priešininkas – britų flotilė jau prieš Pirmąjį Pasaulinį karą ir jo metu ruošėsi kelionei į Baltijos jūros vandenis ir net galimam išsilaipinimui Vokietijos teritorijoje. Nors tokie britų užmojai 1939 ir 1940 metais nebuvo įmanomi dėl galingos vokiečių aviacijos, naujos artilerijos baterijos klausimas buvo itin aktualus.

Schleswig-Holstein batterija

„Schleswig-Holstein” baterijos statybų akimirka

Baterijos statybos darbai buvo pradėti 1940 metų spalį. Šiam tikslui buvo surinkta 1200 Todt’o Organizacijos (O.T.) darbininkų. Pirmosios dvi pozicijos pabūklų sumontavimui buvo paruoštos 1941 metų gegužę, o birželio 6 d. Helio pusiasalį sudrebino pirmosios I ir II pabūklų salvės. Tuoj pat išaiškėjo nenumatyti techniniai nesklandumai – po šūvių užstrigdavo sviediniai. Birželio 13 dieną vykdant pabūklų bandymus problema buvo išspręsta – tereikėjo sumažinti šaunamojo užtaiso kiekį. Abi pozicijos buvo užbaigtos, tik dar nebuvo baigtos įrengti slėptuvės.

Baterija tarnybą kariniame laivyne pradėjo kaip 2 Battery 119 Marine Artillerie Abteilung (119.2. M.A.A.) ir buvo pavadinta “Schleswig-Holstein”, greičiausia 1939 m. rugsėjį startą Lenkijos invazijai ir Antrojo Pasaulinio karo pradžiai davusio karinio laivo garbei. Baterijos komendantu buvo paskirtas pulkininkas Schröder’is.

Nuo birželio 19 baterija jau buvo kovinėje parengtyje, nors ugnies koregavimo sistema dar pilnai neveikė. Birželio pabaigoje buvo papildytos amunicijos atsargos ir į I bei II pozicijas perkelta 100 sviedinių.

Nuo liepos mėnesio dar nebuvo įvesta pastovi aptarnaujančio personalo tarnyba – vyko maskavimo, kelių ir komunikacijų įrengimo darbai bei kovinės pratybos.

Rugpjūčio 8 dieną prasidėjo III pozicijos personalo pratybos, jie II pozicijoje iššovė devynis mokomuosius užtaisus.

Rugpjūčio pirmąją bateriją aplankė admirolas Mahrkaltz’as; jo vizitas greičiausia susijęs su pasikeitusia padėtimi Baltijos jūroje. Rugpjūčio pradžioje vokiečių karinis laivynas (Kriegsmarine) nusprendė perkelti baterijas į kitą vietą. Rugpjūčio 3 III pozicija paleido tris bandomuosius šūvius, o mėnesio pabaigoje buvo užbaigtas ugnies koregavimo punktas.

Per savo karinę tarnybą Helio pusiasalyje baterija iššovė virš 20 sviedinių.

Trys pabūklų pozicijos buvo įrengtos plačiausioje Helio pusiasalio vietoje, apie kilometrą nuo Helio geležinkelio stoties. 25 metrų aukščio ugnies koregavimo bokštas buvo pastatytas 500 metrų į vakarus nuo artilerijos pozicijų. Du amunicijos sandėliai įrengti už 350 metrų į šiaurės vakarus nuo kairiosios pozicijos.

Poziciją sudarė dviejų aukštų 64 x 31/39 m (7600 kub. m tūrio) bunkeris iš tvirto gelžbetonio. Vidutinis sienų ir grindų storis – 2,5 m. Bunkeris buvo visiškai autonominis su visa reikalinga įrenga pabūklui aptarnauti. Atskira buvo tik pozicijos dalis su tilteliu pabūklo vamzdžio montavimui ir pakeitimui. Pozicija buvo suskirstyta į tris sektorius, atliekančius skirtingas funkcijas. Centrinė, šarvuota pabūklo pozicija buvo skirta pabūklo, kuris galėjo sukiotis 360°, valdymui. Priešingose pusėse buvo įrengtos amunicijos saugyklos ir kareivinės su inžinerinėmis patalpomis.

BSG C/39 tipo pabūklo bokštelis, sumontuotas pozicijoje, buvo suprojektuotas būtent pakrantės artilerijai. Bendras jo svoris siekė 400 tonų ir turėjo 5 cm storio šarvus, kurie saugojo nuo šrapnelio, sprogimo bangos ar skeveldrų, bet negalėjo atlaikyti tiesioginio sunkiųjų sviedinių pataikymo. Pabūklą prižiūrėjo 55 žmonių komanda (galbūt, įskaitant ir amunicijos saugyklos personalą). Apatiniame aukšte buvo įrengti amunicijos pakėlėjai, elektros variklis vamzdžio pakėlimui, hidraulinės pompos ir t.t. Viršutinis aukštas tarnavo kaip platforma pabūklo užtaisymui. Pozicijos ginkluotę sudarė perdarytas 406 mm SK C/34 tipo (Schiffskanone – 1934 modelis) pabūklas, kartais vadintas “Adolph” vardu. Pabūklus pagamino F. Krupp kompanija, jie buvo suprojektuoti dvigubiems H-39 tipo karinių laivų bokšteliams. Tą patvirtina tai, kad du baterijos pabūklai buvo vadinami „dešiniaisiais“, o vienas – „kairiuoju“. Buvo atliktas nedidelis atnaujinimas, padidinant užtaiso kamerą, tai leisdavo naudoti didesnius, galingesnius šaunamuosius užtaisus. Be to, padidintas maksimalus vertikalus pabūklo kampas leido padidinti apšaudymo nuotolį.

1941 m. rugpjūtį karas su Sovietų Sąjunga ir Baltijos jūros laivyno blokada Leningrade privertė vokiečius dar kartą apsvarstyti didelio kalibro pabūklų svarbą Helio pusiasalyje. Prasidėjo Atlanto Sienos statybos, baterijos pabūklai buvo išmontuoti ir perkelti į naują vietą. Schleswig-Holstein baterija buvo perkelta prie sąsiaurio, skiriančio Didžiąją Britaniją ir Prancūziją, netoli Calais. Pirmieji šūviai į Doverio miesto pusę buvo paleisti 1942 metų lapkritį.

Techniniai 406 mm SK C/34 pabūklo duomenys: pakrantės modelio (laivyno modelio)

Grzegorz Nawrocki paveikslas

Kalibras: 406,4 mm
Svoris: 159.900 kg
Bendras ilgis: 21 130 mm (L/5O)
Kameros ilgis: 2676 mm (2481 mm)
Kameros tūris: 460 kub. dm (420 kub. dm)
Graižtvos ilgis: 16871 mm (17066 mm)
Graižtvos: 90 (4,8 mm x 7,89 mm)
Graižtvos žingsnis: 1/40 didėjantis iki 1/32
Sviedinio svoris: 1030 kg
Muzzle velocity: 810 m/s
Toliašaudiškumas: 43100 m (36400 m prie 30°)
Maksimalus vamzdžio kampas: 52° (30°)
Vamzdžio kampas užtaisant: 4°
Vamzdžio ilgaamžiškumas: 180-210 šūvių
Greitošauda: 1 šūvis/min.

Buvo naudojami keturių tipų sviediniai: šarvamušiai L/4,2 tipo su sprogdikliu pagrinde, didelės galios sprogstamieji L/4,8 tipo su sprogdikliu priekyje, didelės galios sprogstamieji L/4,6 tipo su sprogdikliu pagrinde (visų sviedinių toliašauda ir svoris vienodi) ir lengvieji didelės galios sprogstamieji su sprogdikliu priekyje ir pagrinde, sveriantys 600 kg. Su pastaraisiais toliašauda galėjo siekti 56000 m su pradiniu 1050 m/s greičiu, o vamzdžio ilgaamžiškumas padidėdavo iki 290-300 šūvių.

Šaunamasis užtaisas susidėjo iš dviejų dalių. Pagrindinis užtaisas 91 kg žalvarinėje tūtoje (vėliau naudota 130 kg plieninė tūta) ir priekinis 164 kg užtaisas sunkiesiems sviediniams arba 205 kg lengviesiems.

Šarvamušiai sviediniai buvo dažomi mėlynai, skeveldriniai – geltonai, didelio nuotolio – juodai. Mokomuosius dažydavo raudonai.

Apsilankymas

Laiko apsilankymui turėjome nedaug, kai kur vos ne bėgti pralėkiau. O taip norėjosi ilgiau stabtelt prie kai kurių eksponatų. Atrinkau šiek tiek kadrų, kad būtų įmanoma susidaryti bendrą vaizdą. Šios baterijos apžiūrą rekomenduoju pradėti nuo ugnies koregavimo punkto. Jame yra ir žemėlapis, ir maketas su praktiškai visais Helio pusiasalio įtvirtinimais.

Stendas (tik lenkiškai) prie keliuko vedančio į ugnies koregavimo bokštą