Maltos požemiai. Namas uoloje

Data: 5 kovo, 2013

Kategorija: Malta

Vargu ar yra dar viena šalis, kurios požemiuose būtų galėję pasislėpti visi jos gyventojai. Tokiose kalkakmenio uolose Maltoje, greta modernių namų buvo įrengti šimtai slėptuvių. Kai kurios jų ir dabar pilnai tenkintų minimalias gyvenimo sąlygas. Pagrindinė priežastis, kodėl maltiečiai rausė šiuos urvinius būstus, labai paprasta – tai buvo patikimiausias būdas apsisaugoti nuo Liuftvafės bombardavimo.

Apie požeminį Maltos pasaulį sklando daug mitų ir legendų. Viena populiariausių – apie Hal Salfynio požemiuose dingusią mokinių grupę, kurių balsus dar ilgai girdėdavo sklindant požemių labirintuose. Tokioms požeminėms statyboms dėkinga pati Maltos uoliena, ji ne tokia tvirta kaip granitas, tad įvairiausios paskirties požemius pradėta rausti dar daugelį metų prieš Kristų.

Antrojo pasaulinio karo metais sąjungininkų pusėje buvusi Malta tapo vienu labiausiai subombarduotų žemės lopinėlių pasaulyje. Ant vos 27 km ilgio salos Ašies aviacija numetė 17000 tonų bombų. Požeminės slėptuvės buvo gyvybiškai reikalingos norint išgyventi šį košmarą.

Antrojo pasaulinio karo slėptuvės

1941 m. sausį Žaibo karo mašinai riedant per Europą, Liuftvafės antskrydžiai nusinešdavo šimtus maltiečių gyvybių. Vieninteliu saugiu prieglobsčiu tapo Maltos požemiai. Gubernatoriaus nurodymu nedelsiant buvo pradėtos įrenginėti slėptuvės. Salos uolos buvo ideali priedanga, bet jose išrausti slėptuves būtų užėmę marias laiko. Daugiau nei 2000 šachtininkų buvo patikėta iškasti šimtus slėptuvių nurodytose vietose.

„Egzistavo viešos ir privačios slėptuvės, visos jos buvo įrengtos po daugiau nei 3 metrų uolienų sluoksniu. Dingli uoliena ne tokia tvirta, bet kai virš galvos trys metrai, jau yra pakankamai saugu. Apie dešimt slėptuvių buvo įrengta šio kaimo teritorijoje.
Mūsų džiaugsmui, profesionalių šachtininkų buvo pakankamai. Jie buvo įgavę patirties prieš dešimtmetį rausdami 1,5 metro pločio šulinius iki tol, kol pasiekdavo molį. Prie tokių šachtų būdavo pastatomi vėjo jėga varomi siurbliai, kurie iš šachtos dugno į greta įrengtą rezervuarą pumpuodavo vandenį.
Tik prasidėjus karui, tokių šachtų kasimas tapo nelegalus. Padaugėjo bedarbių šachtininkų. Norėdami išlaikyti idealiai lygią sienos liniją šachtininkai naudodavo labai paprastą metodą. Sienos nišoje būdavo pastatoma aliejinė lempa, kurios dagties vieta sutapdavo su nišos kraštu. Pagal krintantį šešėlį meistrai išlaikydavo lygią sienos liniją.“
Joseph Farrugia

1941 m. birželį darbininkų, rausiančių slėptuves, padaugėjo iki 5500. Tuo metu jau buvo įrengta beveik 500 slėptuvių, dar 400 įrengimo darbai vyko. Iš viso jose galėjo tilpti 138 tūkstančiai žmonių, dar 90 tūkstančių turėjo galimybę slėptis alternatyviose priedangose:

„Gimiau 1937 metų balandį. Prasidėjus karui mūsų šeima persikėlė į Lija miestelį, kiek toliau nuo uosto teritorijų, kur gyvenome anksčiau. Mūsų šeima 18 mėnesių praleido viduje namo iškasto šulinio dugne, kuriame buvo įrengtas koridorius ir du kambariai. Ten mes miegodavome, iškildavome tik kelis kartus per dieną, sirenai pranešus, kad viršuje saugu. Prisimenu porą bombų, nukritusių visai šalia, būdamas toks jaunas dar nespėdavau sureaguoti į švilpiantį krintančių bombų garsą.“
Edward Caruana Galiza

Tokia galybė slėptuvių dar nesuteikė priedangos visiems salos gyventojams. Prie kasimo prisidėdavo savanoriai, net moterys, kad tik visiems atsirastų pakankamai vietos. Pagaliau, 1941 lapkritį gubernatorius pranešė, kad vietos po žeme užtenka visiems maltiečiams!

Peštynės dėl slėptuvių

Sostinė Valeta. Žmonės stoviniuoja prie slėptuvės Pietinėje gatvėje

1942 vasario mėnesį, antskrydžiams kartais nesibaigiant ir nakties metu, slėptuvės buvo perpildytos kėdėmis ir čiužiniais. Vos 0,2 kvadratinių metrų žmogui jau nebeužteko. Numanydami galimą naktinį antskrydį žmonės į slėptuves sugužėdavo tiesiog po vakarienės. Vaizdelis būdavo toks:

„Užkaukus sirenai, minios žmonių patraukdavo į slėptuvę Nr. 111, galėjusią sutalpinti bent 150 žmonių. Anstrydžiui prasidėjus, viduje susigrūsdavo gal 300, dar 50 trypčiodavo lauke, tikėdamiesi patekti vidun…“

Vienas laikraštis pranešė:

„Pietinėje Valetos gatvėje esanti slėptuvė užkimšta lovomis. Tie, kurie susiprasdami lovų neatsitempė, vargiai randa vietos slėptuvėje tiesiog stovėti.“

1942 metų vasarį buvo įkurta slėptuvių priežiūros tarnyba, kuriai buvo patikėta paskirstyti slėtuves konkretiems asmenims bei prižiūrėti švarą viduje. Taip pat nuvo nutarta leisti žmonėms vienoje slėptuvėje iškasti papildomas kabinas dvylikai žmonių. Kiti tuo metu susirūpino savo asmeninių slėptuvių įsirengimu:

„Viešos slėptuvės netrukus užsipildė. Žmonės pradėjo neštis čiužinius, kad galėtų pernakvoti plačiuose slėptuvių koridoriuose. Kai kurie miestiečiai čia pat pradėjo kastis nedideles kabinas nakvynei. Kiti tiesiog numesdavo savo čiužinį laisvoje vietoje. Kai kurie nepamiršdavo kartu atsinešti ir naktipuodžių. Savo slėptuvę mes išsikasėme namo rūsyje, įsirengėme tris kabinas sau ir dviems tetoms. Išsikasėme taip giliai, kaip ir viešos slėptuvės, pasilikome ir atsarginį išėjimą, uždengtą 8 cm akmens plokšte, tuo atveju, jei mūsų namą subombarduotų.“
Joseph Farrugia

Mūsų aplankytas apleistas būstas vargu ar primena slėptuvę, bet tai, kad jis įrengtas stataus skardžio šlaite padaro jį nepasiekiamą iš padangių krintančioms bomboms.

Gerai įsižiūrėjus, matosi šlaite įrengtos privačios slėptuvės