Tragiška Penthouse kurorto istorija

Data: 14 birželio, 2013

Kategorija: Kroatija

Penthouse įkūrėjas Bob Guccione „įmerkė“ 45 milijonus JAV dolerių į šio grandiozinio projekto statybas ir 1972 m. Krk saloje Kroatijoje atidarė Penthouse Adriatic Club kazino. Sunku įsivaizduoti, tokį vaizdą komunistinėje Jugoslavijoje, tačiau tuometinis jugoslavų vadas Titas jau tuomet dairėsi ne tik į Rytus, bet ir į Vakarus.

Taip kurortas atrodė Šaltojo karo metu

Dar 1967 metais Jugoslavija panaikino vizų režimą ir atvėrė geležinę uždangą užsienio turistams. Po šešių metų šioje kalnų valstybėje veikė net 28 kazino, dvidešimt kurių buvo įsteigti kurortuose. Tik keturi kazino priklausė valstybei, visi kiti – užsienio arba privačių investuotojų kapitalo kūriniai. Pastarieji nesivaržydami plovė marias pinigų nemokėdami jokių mokesčių. Įdomu tai, kad legaliai vadinami loterijos pavilijonais, lošimo namai buvo atviri tik užsieniečiams. Vietos gyventojams buvo uždrausta lankytis tokiose vietose. Kaip bebūtų, atviros sienos netrukdė jiems to daryti svečiose šalyse.

Kazino steigimui buvo ir šiokių tokių kliūčių. Užsieniečiai tiesiogiai kazino valdyti negalėjo, todėl Penthouse leidėjas Guccione surado vietinį partnerį Brodokomerc ir, turėdamas galimybę gauti nuo 3 iki 7 procentų pelno dalį, užsitikrino sėkmingą sandorį. Be investuotų 45 mln. JAV dolerių, Guccione išleido dar pusę milijono stipriai reklaminei kampanijai, dalis kurios pateko ir į nuosavo Penthouse žurnalo puslapius.

Lauko baseinas anuomet

Ultramodernus gelžbetoninių konstrukcijų Haludovo kompleksas paplūdymiu nusidriekęs gerą kilometrą su Penthouse Palace viešbučiu ir Penthouse Adriatic Club kazino centre duris iškilmingai atvėrė 1972 m. birželio 15-ąją. Svečių akims sprogdinti buvo „įdarbintas“ tuzinas Penthouse katyčių. 5 kilogramai ikrų, 100 kg omarų, šimtai litrų šampano būdavo suvartojami per vieną komplekso darbo dieną. Sklando gandai, kad vienas iš baseinų (tikėtina, kad ne pats didžiausias) buvo užpildomas šampanu. Šiuose rūmuose lankėsi tokie kontraversiški veikėjai kaip Ulofas Palmė ir net pats velnias, Sadamas Huseinas. Tiesa, vienas iš Guccione tikslų ir buvo paversti viešbutį didelio kalibro veikėjų derybų vieta.

Pagrindinės erdvės židinys anoumet

Skamba puikiai, tačiau jau po metų šiai Penthouse kalarystei grėsė bankrotas. Didžiausi Jugoslavijos kazino išlaidautojai, vidutinių pajamų užsienio turistai, besimėgaudami neregėta viešbučio prabanga ir teikiamais malonumais paprasčiausiai vengdavo lankytis lošimų salėje. O kazino pelnas buvo žūt būt reikalingas tokiai viešbučio prabangai išlaikyti. Pagalius į ratus kišo ir draudimas kazino lankytis patiems jugoslavams.

Iškarpa iš 1972 metų Penthouse žurnalo

Dar dvidešimt metų Haludovo kurortas gyvavo balansuodamas tarp prabangos ir visiško bankroto tik jau be Penthouse vardo ir Guccione paramos. Paskutinis kurorto širdies dūžis sutapo su komunizmo pralaimėjimu Kroatijos Nepriklausomybės kare. Paskutiniai pelną atnešę metai buvo 1990-ieji. Karo metu čia prieglobsčio ieškojo pabėgėlių šeimos, kurorto išsižadėjo užsieniečiai ir šis galop ėmė nykti, buvo privatizuotas bei neatsakingai prižiūrimas. 1999 metais kompleksą perėmė deimantų magnatas iš Armėnijos, kuris visą turtą „išparceliavo“ ir galutinai paliko likimo valiai.

Vietinė valdžia svarsto galimybę kompleksą konfiskuoti ir prikelti naujam gyvenimui. Tačiau kolkas nieko konkretaus nevyksta ir dar gana geros būklės kompleksą niokoja kas netingi.

Keletas įspūdžių iš apsilankymo

Į vietą atvykome nakties metu, likus visai nedaug iki rytinio skrydžio atgal į Lietuvą. Jau nuo pat pirmųjų žingsnių vieta daugelį kažkodėl ėmė veikti slogiai. Ieškodami vietos nakvynei tamsoje apėjome praktiškai visus kambarius. Pora pasitaikė beveik nenuniokotų, net sveikų lovų ir čiužinių pavyko rasti. Bendras vaizdelis gana kraupus. Nors esu matęs ir stipriau išdrąskytų vietų, bet matytos dar neseniai darytos nuotraukos leido įsivaizduoti vandalizmo spartą. Kai kuriems bendrakeleiviams itin nejauku pasidarė pamačius ryškų kraujo pėdsaką vedantį iš vieno aukšto laiptine žemyn. Per daug nekvaršindami ilgos kelionės automobiliu išvargintų galvų išsiskirstėm miegoti, kas mašinose, kas tame pačiame apleistame viešbutyje.

Rytas. Iki skrydžio vos pora valandų. Oro uostas čia pat, tad laiko – geras pusvalandis. Nevalęs dantų pašoku, griebiu fotoaparatą ir lekiu fotografuoti. Lakstau iš vieno kampo į kitą, išgirstu besikrapštančius miegojusius viešbutyje, reiškia viskas ok. Nubėgu iki privačių namelių, padarau porą kadrų ir akies krašteliu užčiuopiu kažkokį gyvą padarą. Ramiai pasisuku, už keliolikos metų į mane spokso įsispyręs trumpaplaukis raumeningas šuo. Žingsnis po žingsnio lendu į pastatą ir per išverstas duris bei išmėtytus rakandus skutu tokiu greičiu, kad to turbūt nesugebėtų pakartoti net pats Useinas Boltas. Sutinku apsimiegojusius draugus, akyse prašviesėja, jau saugiau. Kraunamės daiktus, metas namo.

Komplekso prieigos nuo stovėjimo aikštelės