Jei kas paprašytų trimis žodžiais apibūdinti Prancūzijos sostinę, turbūt atsakyčiau: „Nuostabus dvokiatis Paryžius“. Taip sakydamas tikrai nebūčiau grubus, nes tai vienintelis miestas pasaulyje, turintis kanalizacijos tunelių sistemą, kurios bendras ilgis siekia 2100 kilometrų! Važinėjant metro, patekus į kanalizacijos tinklą suvoki, kad po žeme egzistuoja kita – tamsi ir niūri Paryžiaus pusė, savo masteliu nenusileidžianti antžeminiam gatvių labirintui.
Jei prie Luvro kasdien driekiasi ilgiausios eilės norinčių pasidaryti selfį su Mona Liza, tai prie nedidelės įstiklintos pavėsinės Senos pakrantėje, už kurios siauri laiptai leidžiasi nežinia kur, vargu ar pamatysi kažką panašaus. Artėdamas keliskart suabejojau, ar tikrai čia ta vieta. Taip, ta. Tai Paryžiaus kanalizacijos muziejus, kurio lankytojai griežtai įspėjami nesiliesti net prie sienų, nes muziejus įrengtas veikiančioje kanalizacijos sistemos dalyje. Smarvė čia taip pat tikra. Kad įsįvaizduotumėt kvapą, galit pabandyti namie savo rankom pakeisti unitazą. Ilgiau pabuvus čia, kaip ir reikia tikėtis, ima svaigti galva.
Kaip bebūtų, tai buvo vienas įdomiausių viešų objektų aplankytų ramiai vaikštinėjant po Paryžiaus megapolį. Kad būtų aiškiau kuo ypatinga Paryžiaus kanalizacija, trumpai perbėgsiu esminius šio dvokiančio reikalo istorijos faktus.
Paryžiaus kanalizacijos istorija
Pirmasis kanalizacijos tunelis klebono Hugo Aubrioto dėka atsirado Monmartre gatvėje dar 1370 metais. Tiesa, nuotekos iš tunelio ištekėdavo tiesiai į Menilmonant upelį. Visos nuotekos grįstų Paryžiaus gatvių pakraščiais tekėjo į Senos upę. Miestui plečiantis smarvė tapo nepakenčiama, o per miestą vingiuojančios upės vanduo darėsi vis labiau užterštas.
Po 400 metų, valdant Napoleonui Bonapartui buvo pastatytas pirmasis uždaras 30 km ilgio nuotekynas.
Tikruoju dabartinės Paryžiaus kanalizacijos tėvu laikomas Eugenijus Belgrandas, kuris 1850 m. kartu su baronu Hausmanu suprojektavo iki šiol naudojamą nuotekų ir vandens aprūpinimo sistemą. Požeminių tunelių tinklas 1878 m. jau siekė 600 kilometrų. Belgrando sumanymu kiekvienoje gatvėje atsirado po kolektorių. Juose ne tik tilpo vandentiekio vamzdžiai, bet buvo galima stačiomis vaikščioti ir dirbti.
1914-1977 metais kanalizacijos tunelių tinklą papildė daugiau nei 1000 kilometrų naujų tunelių. Per dieną Paryžiaus kanalizacija surenka 1,2 milijono kubinių metrų nuotekų. Iš jų per metus atskiriama ir utilizuojama 15000 kubinių metrų grynų kietųjų atliekų.
[justified_image_grid ids=”8631,8634,8635,8636,8637,8640,8630,8626,8627,8628,8625,8629″]Muziejus lengvai randamas. Kaina, lyginant su kitais muziejais, taip pat nedidelė, be jokių nuolaidų – EUR4,4. Darbo laikas: kasdien, išskyrus ketvirtadienį ir penktadienį, nuo 11 iki 16/17 val. (priklausomai nuo sezono). Sausio mėnesiais, vykdant planinę priežiūrą, dvi savaites muziejus nedirba. Rekomenduoju.
Milžiniškas plieninis rutulys kanalizacijos kolektoriui valyti
Maketas
Muziejaus ekspozicija
Miniatiūra
Gurkšnis gaivesnio oro
