Ne kartą esu girdėjęs nusiskundimą, kad Lietuva lygumų kraštas – nėra uolėtų kalnų, urvų ir kitokių gamtos stebuklų. Taip, bet ne visai taip. Nuostabaus grožio skardžių ir atodangų ant visų pirštų nesuskaičiuosi. O mokyklos suole nugirsta Karvės ola tikrai nėra vienintelė į kurią gali įlįsti žmogus. Papasakosiu apie Rynos urvą, kurį norėdami aplankyti nerasite jokių rodyklių ar lentelių su aprašymais.
Trumpai apie urvą. Didesnis geologų, speleologų ir gamtosaugininkų susidomėjimas šiuo urvu Čiobiškio apylinkėse atsirado mažiau nei prieš dešimtmetį. Iki tol jis nebuvo įtrauktas į jokį saugomų gamtos objektų sąrašą, o apie jo egzistavimą mažai kas žinojo. Jo kilmė taip pat nėra tiksliai nustatyta, yra manoma, kad urvas susidarė upės dėka atsivėrus po žeme užsilikusiems ledo sluoksniams – Rynos upeliui graužiant savo vagą atsivėrė įėjimas, ledas ištirpo, liko urvelis su tvirtesniu lubų sluoksniu ir švelniu smėliuku dugne. Geologai porina, kad urvas unikalus ir tuo, kad vienintelis Lietuvoje yra kvartero (maždaug prieš 1,8 mln. metų prasidėjusio geologinio periodo) dariniuose. Vienaip ar kitaip urvo amžius tikrai ne milijonas metų.
Įėjimas/-ai į urvą yra Rynos upelio slėnio šlaite, maždaug 5 metrai aukščiau upelio vagos. Urvas „pliusinis“ t.y. nuo įėjimo kyla į viršų. Aukštis aukščiausioje jo vietoje – 1,65 m. Jei esate buvę Kuldigos urvuose Latvijoje, šis urvas taip pat iš sulipusio smėlio, tik čia jo sienos ir lubos natūraliai rantuotos.
Kas liečia lankymą, džiaugiuosi, kad nėra nei nuorodų, padarančių lankymą prieinamą kiekvienam pamyžti sustojusiam, nei tvorų absoliučiai užkertančių visus kelius bei natūraliai skatinančių vandalizmą. Šiuo metu, kas nori urvą pamatyti ir aplankyti, jį tikrai ras lygiai taip pat kaip kelią iki jo radome mes.
Nelabai sutikčiau su kai kurių specialistų perspėjimu, kad urvas gali tapti lankytojo kapaviete užvirtus nuo lubų atskilusiam smėlio luitui. Jei urvui bent keli tūkstančiai metų, tikimybė, kad jis grius tuo metu, kai būsite viduje yra mažesnė, nei laimėti didydį prizą tele loto ar vikingų loto pasirinktinai. O jei ir užgrius, reiškia esate labai laimingas, nes jus vienintelį iš milijardo užgriuvo smėlio oloje Lietuvoje. Elkitės protingai ir gamta jus mylės. Čia nelįsčiau nebent pučiant stipriam vėjui, kuomet linguojantys medžiai šaknimis judina dirvožemį, yra tikimybė nuo vėtros griūti didesniam medžiui arba esant staigiems dideliems temperatūrų šuoliams.
Papildyta [2014-05-06]: urvas yra įtrauktas į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą. Įsakymo kopija čia.
Takelis link urvo veda pro išdžiuvusią upelio vagą
Didžiausia anga į urvą
Vaizdas iš vidaus
Urvo sienos neįtikėtinai gražaus reljefo
Per neaukštą angą patenkama į kitą erdvią urvo dalį
Salė erdvi sąlyginai – atsistoti pilnu ūgiu turbūt nepavyks
Urvo sienų reljefas
Toliau niekaip
Grįžtam atgal
Kolona prie įėjimo
P.S.Nuotraukose šmėžuoja kažkokia barzdota persona ne todėl, kad jis pagrindinis varžovas Marijonui Mikutavičiui geidžiamiausio jaunikio reitinguose, o todėl, kad būtų matomas urvo mastelis. Esu matęs, kad archeologai vietoj Mikutavičiaus fotografijose naudoja visokias beveides liniuotes.
