Raudondvario dvaro rūmai

Nurodant vietovę Raudondvaris reikia būti itin atsargiam, nes tai – vienas populiariausių vietovardžių Lietuvoje. Gyvenviečių tokiu pavadinimu – net devynios, o keturiose iš jų buvo dvarai. Todėl pavadinimą patikslinsiu. Šis fotoreportažas darytas Raudondvario dvaro rūmuose Nemenčinės seniūnijoje, Vilniaus rajone. Vilniečiams vieta gerai žinoma. Įdomiau turbūt tai, kad fotografuota paskutinę 2008 metų dieną.

Rūmai nėra įtraukti į Kultūros vertybių registrą kaip atskiras objektas. Didžiulis dvaro statinių komplekstas šiame registre įvardintas kaip „Raudondvario (Nemenčinės Raudondvario) buv. dvaro sodyba“.

Raudondvario buvusio dvaro sodybos teritorijos planas

Įdomu ir tai, kad nuo tų 1992 m., kai buvo sudarytas šis planas ir kompleksas paskelbtas saugomu kultūros paveldo objektu, dvare jokių ženklių pasikeitimų neįvyko. Nuošalioje vietoje esantis dvaro sodybos kompleksas atsidūręs kelių savininkų rankose pamažu nyksta. 2011 metais vykdytos kultūros paveldo objektų stebėsenos ataskaitoje rūmai oficialiai pripažinti „avarinės būklės, palikti likimo valiai“.

Dvaro istorija

Dvaro istoriją aiškiai apibūdina trumpa citata iš Vilniaus apskrities kraštotyros tinklalapio Vilnijos Vartai:

Raudondvario dvaras žinomas nuo XVII amžiaus. Tada jis priklausė Vilniaus vyskupui Ignotui Masalskiui. Po jo mirties 1794 m. Rusijos imperatorė Jekaterina II padovanojo dvarą Rusijos kariuomenės pulkininkui Parčevskiui. Po tėvo mirties dvarą paveldėjo jo sūnūs Aleksandras ir Konstantinas bei dukra Rožė. Dvarininkaitė Rožė Parčevskytė buvo tapytoja, jos paveikslai pateko net į Peterburgo meno muziejus. O sūnūs – verslininkai – įrengė alaus daryklą, gamino ir sėkmingai prekiavo alumi. Pasak istorijos, bravoriškuoju alumi buvo aprūpintas ne tik Vilniaus kraštas, bet ir daugiau kaip pusė Lietuvos.
Antrojoje XIX amžiaus pusėje už pinigus, uždirbtus iš alaus gamybos ir prekybos, Parčevskiai pasistatė Raudondvaryje naujus rūmus bei daug ūkinių pastatų. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tai buvo vienas svarbiausių industrijos kompleksų visoje Rytų Lietuvoje.

Kaip teigia septintajame XIX amžiaus dešimtmetyje Nerimi laivu keliavęs ir šią kelionę knygoje „Neris ir jos krantai“ įamžinęs grafas Konstantinas Tiškevičius, „pono Parčevskio dvaras Lietuvoje žinomas dėl savo alaus daryklos, kuri porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos“.

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Showing 2 comments

Palikti atsakymą: Gediminas Atšaukti atsakymą