Ar galima kilometrais išmatuoti įspūdžius? Ne. Todėl išgirdęs klausimą „Kiek kilometrų nuvažiavote?“, atsakau, kad tai nėra taip svarbu. Kasmetinė, o šiemet jau keturioliktoji septynias dienas trunkanti Lietuvos enduro klubo kelionė aplink Lietuvą bekele yra daugiau nei kilometrai. Tai purvas, ištvermė, draugai ir dar gerokai daugiau!
Negaliu gyventi be iššūkių. Jei neturiu ar nežinau ko siekti, viduje jaučiu tuštumą. Paskutinis mano iššūkis buvo apvažiuoti Lietuvą APL, o kad nebūtų labai lengva, sutikau su organizatorių pasiūlymu temptis su savimi veidrodinį fotoaparatą ir fiksuoti kelionės momentus. Įsivaizduokite, jei Dakar’o ralyje fotografai ir operatoriai patys važiuotų greičio ruožus ir dar kitus fiksuotų… Kodėl gi ne? Kas nebando, tas negeria šampano!
Pasiruošimas
Savaitę nuo ryto iki vakaro išlaikyti motociklą tarp kojų važiuojant ne asfaltu nėra taip lengva: sėdi, stoji, sėdi, stoji… nuolat dirba visi kūno raumenys. Dėmesys sukoncentruotas į kelią, veidrodėlius, priekyje važiuojančio kolegos veiksmus. Tik retkarčiais galima atsipalaiduoti ir apsidairyti, pamoti pakelėse išsirikiavusiems vaikams. Tačiau tam specialiai nesiruošiau, nėjau į sporto salę ir jokių dietų nesilaikiau. Sako, geriausias pasiruošimas yra važiuoti, todėl taip ir dariau – važinėjau į darbą, aplink Vilnių, po Lietuvą. Daug. Visur.
Jau įsibėgėjus kelionei, kiek įmanoma taupiau jėgas – visąlaik stengiausi atpalaiduoti rankas, neįsitempti, palaikyti tempą, bet bereikalingai neeikvoti energijos ir tiesiog mėgautis važiavimu.
Motociklas. Vairuoju 1993 m. Aprilia Pegaso 650. Ganėtinai sunkus, bet patikimas soft enduro motociklas. Čia be pasiruošimo turbūt neišeitų. Tam laiko ir pastangų reikėjo daugiau, bet visa tai virto išaugusiu komfortu ir pasitikėjimu vairuojama technika. Dar pavasarį atliktas priekinių amortizatorių atnaujinimas, pilnai atrestauruotas galinis amortizatorius. Pakeisti ratų guoliai, stabdžių kaladėlės. Likus savaitei iki starto pakeistas variklio tepalas, uždėtos naujos žvaigždės ir grandinė. Smulkesnių darbų net nevardinsiu, bet motociklo būklė tapo beveik pavyzdine.
Didžiausias galvosūkis, kuriuo dabar labiausiai džiaugiuosi buvo padangų pasirinkimas. Galui be problemų tiko populiarios Mitas C-02, o va priekiui krosinių man reikalingų matmenų padangų rasti beveik neįmanoma. Likus dviems dienoms nusipirkau labai gerai vertinamą Michelin Starcross MH3 padangą, kuri fiziškai netilpo po originaliu priekiniu sparnu, todėl teko suktis iš padėties ir pakeisti priekinį sparną kitu (ačiū Motoshop už sparną). Šiek tiek improvizacijos tvirtinant ir sparnas jau kaip čia buvęs. Vėliau ne kartą sau dėkojau dėl padangų pasirinkimo – ten kur kiti klimpo aš be vargo pravažiuodavau. Ten kur kolegai su Mitas-E09 padanga priekis netikėtai nuslysdavo, mano motociklas riedėjo lyg ant bėgių.
Apranga. Ne veltui mūsų šalis vadinasi Lietuva. Savaime aišku, kad gali būti lietaus arba daug lietaus. Paskutinę akimirką, jau eidamas pro duris, nusprendžiau šarvus palikti namie ir apsivilkti normalią vasarą kiek per šiltą neperšlampančią bei neperpučiamą Bering Jaap striukę, pasirinkimas labai taiklus – buvo daug lietaus ir vėsos. Kelnės biudžetinės – Modeka Striker, ilgesniam lietui neatsparios, bet komfortiškos ir neblogai pasiūtos, be to turi pakankamai dideles šonines kišenes. Batai – mano mylimiausi Alpinestars Toucan, labai patogūs, kas man asmeniškai labai svarbu. Pirštines vežiausi dvejas: krosines karštesniam arba lietingam orui – jos greičiau džiūsta; įprastas, labiau apsaugotas – vėsesniam sausam orui. Dar prie aprangos priskirčiau šildomas vairo rankenėles, jos bent kiek priartindavo namų šilumą pliaupiant lietui ar ilgesniuose greituose ir atviruose ruožuose, delnai visada buvo šilti ir dažniausiai sausi.
1 diena. Medininkai – Vėlūnai
231,4 km
Rytas prasidėjo man neįprastai anksti, jau prieš septynias pakilau ir pavalgęs sėdau ant motociklo – visi daiktai jau vakare buvo sudėti į savo vietas, todėl miegojau ramiai ir be košmarų, kad kažką būsiu pamiršęs. Aštuntą valandą – galutinė registracija prie Yamatecha salono Perkūnkiemyje, netrukus aikštelė užsipildė visokiausiais motociklais ir jų savininkais. Nežinau koks skirtumas tarp jauniausio ir vyriausio dalyvio, bet buvo ir senų vilkų su daugiau nei 30 metų enduro patirtimi, ir pradedančiųjų, dar bandančių prisijaukinti savo motociklą.
Užbaigę registraciją visi darnia kolona (bent jau taip iš šalies atrodė) pajudėjo į Medininkus, kur kasmet prasideda ir baigiasi šis savaitės trukmės nuotykis su šūkiu „Purvas. Ištvermė. Draugai.“
Dar pasimakalavę valandėlę kitą, su nedideliu intervalu tarp atskirų komandų, startavome.
Pirmoji diena nebuvo sunki, trasa labai gerai subalansuota – žvyrkeliai, miškų keliukai. Lietaus taip pat nebuvo per daug.
Didžiausią įspūdį paliko durpinga laukymė – išvažiavome iš miško, o ten pievoje kaip grybai tai šen, tai ten išsibarstę užstrigę motociklai. Pirma mintis – „Reikia visus apvažiuoti, pasistatyti saugiai motociklą ir eiti fotografuoti“. Taip ir padarau. Lyg durpynai man būtų kasdienė duona (važiavau pirmą kartą) be problemų kirtau kemsyną ir po kelių akimirkų jau vieną po kito šaudžiau kadrus.
Balų tą dieną taip pat netrūko. Pirmąsias įveikinėjome su entuziazmu, vėliau jos tapo tiesiog kelio dangos rūšimi.
Kai kur teko ir komandiškai pasportuoti. Pvz., kai 200 kg sveriantis Transalpas tiesiu taikymu susmenga labiausiai išmaltoje durpyno vietoje, vienam tektų labai pasukti galvą, kad nenusiplėšus rankų tokį svorį iš pelkės išluptum.
Dienos desertas buvo kelių kilometrų smulkaus smėlio-žvyro atkarpa, iš daugelio pareikalavusi nemažai jėgų. Drąsesni berniukai čia virto vyrais. Teoriškai žinojau kaip tokia danga važiuoti, kad motociklo nemėtytų ir nevėtytų iš vieno į kitą šoną, o rankos nesusirakintų kaip kelių dienų skenduolio. Pradžia buvo nedrąsi, bet po to prilėkė Petras su Afrika ir iš šalmo užrėkė: „Tu kojų nuo pakojų nenukelk ir gazo, gazo!!!“. Viskas. Ką aš durnas, kad Petro neklausyčiau? Gazas… Pirmą, antrą… Čia tas nuvirtęs… Čia tas atkelinėja mocą… Čia grupelė krapštosi… Net nepastebiu kaip jau stoviu miško aikštelėje ir ilsiuosi.
Vakaras. Kas kur, kas ką, prasideda pirmieji remontai. Kažkam sankaba pirmos dienos neatlaikė… Kažkam padangą pasikeisti…
2 diena. Vėlūnai – Antupė
265,4 km
Nuo pat ankstaus ryto mus sveikino visiškai užsitraukęs dangus iš kurio nepaliaujamai pylė lietus. Neperšlampanti striukė po kelių valandų per rankoves ir kaklą prisipildė vandens. Batai dar anksčiau pradėjo kojas vilgyti. Nuvingiavome iki Lietuvos, Baltarusijos, Latvijos sienų susikirtimo taško. Aplankėme ąžuolų tėvą Stelmužėje.
Važiuoti nebuvo lengva – daug kur išspaustos gilios provėžos. Šlapia pievų žolė.
Kažkur pusiaukelėje – legendinė Varadero alėja – griovys, skiriantis Lietuvą ir Latviją. Pirma tenka pervažiuoti į Latvijos pusę, siauru takeliu įveikti kemsyną ir po to vėl kirsti griovį grįžtant į Lietuvos pusę.
Vieni pirmųjų šturmavę sunkiausią atkarpą stojome ilsėtis ir laukti kitų. Trumpam išlindusi saulutė nugarino rūbų sugertą drėgmę, šviežio kraujo paragauti suskrido apylinkių uodai ir akliai. Po dvidešimties minučių miškas tolumoje ėmė gausti ir netrukus prasidėjo šou. Kaip taisyklė komandų vedliai smegdavo į purvyną, o tada bendromis pastangomis išlupę motociklą paskesni ieškodavo lengvesnio kelio. Juokavome, kad toje vietoje reiktų įrengti tribūnas – pasidžiaugti komandiniais vargais susirinktų daug žiūrovų.
Antra diena pareikalavo daug ištvermės ir kantrybės, bet nebuvo nei vieno, kuris pagautas silpnumo veržtųsi namo ar bėdavotųsi kaip sunku. Kiaurai permirkusių vyrų veiduose nedingdavo šypsena.
Vakarinio serviso metu dauguma skundėsi purvo nuėstomis stabdžių kaladėlėmis. Mano motociklo galinių kaladėlių neliko visiškai vos per dvi dienas. Tapo aišku, kad iki Klaipėdoje numatyto sustojimo servisui teks važiuoti be galinių stabdžių.
3 diena. Antupė – Karklė
366,9 km
Ilgiausias ir greičiausias ruožas. Daugiausia, tiesūs it styga žvyrkeliai, lygumos, kur ne kur įlindimai į miškelius ar dirbamų laukų keliukus. Čia mes atsisveikinome su didelę enduro patirtį turinčiu Andriumi, kuris mus lydėjo dvi dienas. Buvo smagu antrą dieną išgirsti, kad pastebėjo kaip mes patobulėjome ir padidinę tempą net privertėme jį šiek tiek paprakaituoti.
Vos įvažiavus į pirmą žvyrkelį nuskriejo mano motociklo galinio stabdžio laikiklis (support’as), kartu nutraukdamas ir stabdžių šlangą. Reiškia, ilgiausią kelionės atkarpą pradėjau tik su bebaigiančiais sudilti priekiniais stabdžiais. Taupydamas priekinius stabdžius prieš posūkį iš anksto greitį mažindavau varikliu.
Įdomesnė atkarpa buvo Naujosios Akmenės karjero pervažiavimas. Į jį nusileidome stačiu šlaitu. Milžiniškų pirmyn atgal zujančių Belaz’ų vairuotojai geranoriškai stabteldavo papozuoti.
Važiavimas traktoriaus vėžiomis banguojančiu rugių laukais buvo kažkas nerealaus. Lyg koks filmo Gladiatorius herojus brauki keliais per bręstančias varpas ir taip gera… Toks suartėjimas su žeme.
Pikčiausia priekinė padanga APL’e. Nesigirsiu, kad mano…
Dar viena atrakcija buvo geležinkelio bėgių ir tilto per Ventos upę įveikimas.
Enduristo vakarienė.
4 diena. Karklė – Pakalnė
114,0 km
Ketvirtoji diena vadinama poilsio diena. Nes važiuoti vos daugiau nei šimtą kilometrų. O ką vyrai veikia poilsio dieną? Taip! Važiuoja į garažą.
Reikalų buvo nemažai. Praktiškai visi keitė stabdžių kaladėles. Motovalandiniai keitė tepalus. Vienintelis Yamatecha mechanikas sukosi kaip viesulas, bet nesiblaškė ir anksčiau ar vėliau visi sulaukė pagalbos, jei kur patiems rankos per kreivos būdavo.
Man teko kažkokiu būdu padaryti taip, kad galiniai stabdžiai atsirastų. Iš anksto užsakytos stabdžių kaladėlės jau laukė vietoje. Šlangutę mano paties nuostabai HansaFlex pagamino per 5 minutes! Kur tai matyta? Didmiestis ir tokią paslaugą gauti per 5 minutes! Dar pusvalandis darbo ir galiniai stabdžiai jau vėl buvo savo vietoje. Beliko tik užpildyti skysčiu ir nuorinti. Tas tik, pasirodo, atėmė daugiausia laiko. Orinome patys. Paspausk, atleisk… Paspausk, atleisk… Užsi…some… Susiradome servisą, kuris turi pompą. No luck… Tada kažkokia gera moteris iš gatvės pasakė, kad yra kažkoks Marčius garažiukuose už Akropolio. Pasirodo, ta atsitiktinė moteris ir tas nepažįstamasis Marčius buvo aukso verti žmonės, kurie be jokio atlygio pagelbėjo ir Rusnės link jau skriejau smagiai maigydamas galinio stabdžio svirtį.
Sėkmingai baigę remontą iškart už Klaipėdos įlėkėme tiesiai į nuostabų smėlyną. Pamažu pradėjau įsimylėti važiavimą smėliu… Labai geras jausmas!
Už smėlyno – ilga atkarpa pagal Vilhemo kanalą, vėliau sustojimas Ventės rage, dar už valandėlės mes jau raižėme Rusnės pakrantes ir laukus.
Linksmoji vakaro dalis – draugiškos lėtojo važiavimo varžybos.
5 diena. Pakalnė – Vištytis
241,6 km
Čia jaučiausi kaip žuvis vandenyje. Ne todėl, kad popiet vėl ėmė žliaugti lietus ir panemunės pievos tapo itin slidžios, o todėl, kad važiavome gimtosios Tauragės apylinkių keliais, kuriuos pramyniau pėsčiomis žygiuodamas, važinėdamas dviračiu ir automobiliu.
Prie Jurbarko teko priimti sunku sprendimą ir paleisti komandos draugus nusukimui į Šakius pasikeisti sudilusios priekinės padangos – ji labai išvargino mūsų nuostabųjį vedlį Algirdą, kurio akyse po krūvos batonų jau geso enduristo palaimos žiburiukas. Jurbarke pasistiprinęs visų žinomoje šašlykinėje prisijungiau prie kitos komandos, t.y. Mindaugo ir APL’o organizatorės Aldonos. Iš šašlykinės išvažiavome paskutiniai, todėl natūraliai gavosi, kad šėrėme kaip reikiant, aplenkėme ne vieną komandą. Vis dairiausi į veidrodėlį ar Aldona neatsilieka, bet mergina ne iš kelmo spirta, suko rankeną drąsiai ir niekada veidrodyje nedingdavo jos siluetas.
6 diena. Vištytis – Zervynos
263,9 km
Nesuklysiu sakydamas, kad tai pati įspūdingiausia ir intensyviausia viso APL atkarpa. Ryte – neilga lėta atkarpa aukštyn, žemyn, į kairę, į dešinę iki trijų sienų susikirtimo. Toliau siauri pasienio keliukai. Artėjant prie trečio trijų sienų susikirtimo ilga šlapio smėlio atkarpa. Va čia buvo wow!!! Net pats stebiuosi iš kur atsirado tiek drąsos lėkti dideliu greičiu smėlynais, bet kitaip neįmanoma. Tai vienintelis būdas neeikvoti jėgų kovojant su motociklu. Galvoje visąlaik skambėjo frazė: „Netrukdyk motociklui važiuoti!“
Smėlynų greitkelio atkarpa baigėsi ties trijų sienų susikirtimu. Kitapus upelio darbą imitavo trys baltarusių pasieniečiai vangiai rakinėjantys spygliuotų vielų tvorą. Kol fotografavau atvažiuojančius, vienas dalyvis kažkokiu būdu sugebėjo iš inercijos įsiversti į upelį, skiriantį Lietuvą nuo Baltarusijos. Visa laimė, tiek vairuotojas, tiek motociklas stipriai nenukentėjo, tačiau pasieniečius toks pasimaudymas sudomimo. Netrukus atvažiavo uazikas su pastiprinimu, dar po kelių minučių antras. Atsivežė ir vilkšunį. Stovi jie sau su automatais ir geriausiu žmogaus draugu vienoje upelio pusėje, mes – kitoje. Toks nebylus sužiūrėjimas. Susirinkome daiktus ir nenorėdami papildomų problemų tęsėme kelionę.
Už Druskininkų šiek tiek paklaidžiojome, o po to prasidėjo nuostabūs dzūkijos miškų keliukai. Vingis po vingio ir taip iki pat Marcinkonių. Nuostabi trasa!
Diena išvargino, bet įspūdžių žodžiais nenupasakosi.
7 diena. Zervynos – Medininkai
265,9 km
Paskutinė diena. Trasa įvairi, bet pakankamai nesudėtinga. Smagi trumpa smėlio atkarpa greta Varėnos, žvyrkeliai, patvinęs kanalas, žvyrkeliai, ratelis Lietuvos apendikse, truputis užsemtų miškovežių išmaltų kemsynų ir finišas.
Šią dieną sunkiausia koncentruoti dėmesį – kūnas nors ir įpratęs prie pasikeitusio režimo, bet jau išvargęs, todėl labai svarbu neperskubėti. Turbūt dėl šios priežasties, šiek spustelėjęs mūsų komandos vedlys nulėkė nuo motociklo ir galva rėžėsi į Lietuvą nuo Baltarusijos skiriančią metalinę tvorą. Šalmas apsaugojo, tempą sulėtinome – viskas gerai, kas gerai baigiasi.
Finišas. Pamąstymai
Kai pamačiau kelio ženklą, rodantį likusius porą kilometrų iki Medininkų, supratau, kad tai yra viskas. Pabaiga. Jokio džiaugsmo… Jokių au jė, aš tai padariau!
Dar prieš išvykstant žinojau, kad gali taip nutikti. Džiaugsmas įveikus tokį atstumą, visus tuos iššūkius buvo gerokai mažesnis, nei liūdesys, dėl to, kad šis nepakartojamas nuotykis baigėsi. Galbūt egoizmo trūkumas neleido pernelyg džiaugtis ir didžiuotis – natūraliai užspaudė gomurį.
Ar važiuosiu kitąmet? O taip! Vis dar neįsivaizduoju pasyvių atostogų bereikalingai skrudinant odą Turkijos kurorte.
Ar Aprilia Pegaso 650 (mano atveju pagamintas 1993 m.) yra tinkamas motociklas? Pamenu, kažkas straipsnyje apie asfaltinę kelionę į Estiją komentavo, kad drąsu tokiu motociklu važiuoti tokius atstumus… Tai yra absoliutus bullshit! Tinkamai prižiūrimam motociklui net APL nėra didelis iššūkis ir aš buvau tikras, kad važiuojant protingai jokių siurprizų Pegasas man neiškrės. Taip ir nutiko. Gal dar tas įprotis kas vakarą paglostyti sėdynę ir padėkoti žirgui padėjo… bet ne, nemanau.
Man šis pirmasis APL buvo ne tik nuotykis, bet ir intensyvi važiavimo motociklu sudėtingomis sąlygomis mokykla, kurią rekomenduoju bet kuriam pradedančiąjam enduristui. Jei pirmą dieną atvažiuosi visiškai be jėgų, tai garantuoju, kad klausydamas patarimų antrą dieną ant pakojų stovėsi daug drąsiau ir kasdien „batonų“ skaičius mažės geometrine progresija.
Ir dar vienas dalykas, kurio negaliu nepaminėti – draugai. Kas gali būti geriau už tas jaukias akimirkas gulint šlapiame griovyje pliaupiant lietui ir stebint tavo motociklą keliančius draugus? Taip, tai santykių išbandymo, tvirtinimo ir cementavimo kelionė. Tai medaus savaitė su draugais! Ačiū Algirdai, ačiū Gediminai, ačiū Aldona, Mindaugai, Andriau, ačiū visiems, kurie tą savaitę buvo kartu!
Ruoškit roges. Susitiksim kitąmet!
