Didelis mažas atradimas. Artilerijos baterija prie Irbės žiočių

Kas ieško, tas randa! Taip, nors ir po beveik 10 metų ir kelių nesėkmingų bandymų. Svarbiausia – nepasiduoti ir siekti tikslo.
Aplankęs visas Latvijos pakrantės artilerijos baterijas, o išlikusių jų yra net dešimt, niekaip negalėjau rasti vienos vienintelės. Bet štai pagaliau nusišypsojo sėkmė! Apie tai ir papasakosiu. Išsamiai.

Kai dar nebuvo niekonaujo.lt, kai Google ortofotografiniai žemėlapiai rodė pieno riebumą, o į keliones važiuodavome be navigacijos prietaisų pagal prastus popierinius žemėlapius, vadovaudamiesi nuojauta, nuogirdomis ir žinių bei gandų trupiniais, mano Pabaltijo fortifikacijos almanachu tapo Rygoje gyvenančio publicisto Jurijaus Melkonovo knyga, paskatinusi keliauti, ieškoti, pamatyti ir atrasti. Šios knygos vieną šaltą žiemos rytą dar prieš atsidarant knygynui patykojau Liepojoje, nes internetinių parduotuvių, aha – irgi nebuvo. Šią knygą perskaičiau, išnagrinėjau nuo pradžių iki pabaigos, nuo galo iki vidurio ir visaip kitaip kaip tik įmanoma. Pagal skaitomumą tai yra antra knyga po „Vakarų fronte nieko naujo“ mano bibliotekoje.

Per keletą metų ir kelioliką išvykų aplankiau daugumą šioje knygoje aprašytų objektų, bet vienas taip ir liko kažkaip gėdingai nerastas – artilerijos baterija be numerio, kažkur prie Irbės žiočių. Taip, netoli to gerai visiems žinomo 32 metrų skersmens bliūdo už apleisto karinio miestelio, pavadinimu Irbene. Realiai tos baterijos ieškoti pradėjau pagal štai tokią schemą iš ką tik paminėtos knygos.


Irbenės sąsiaurio gynybos schema 50-ųjų viduryje.

Schemoje nieko tikslaus – du miesteliai, tarp kurių – 9 kilometrai, švyturys, kelio vingis, upės žiotys. Teritorija, kurioje reiktų vykdyti paiešką užima maždaug tris su puse kvadratinių kilometrų. Gerai, jei tai būtų plynas laukas, bet tai – mišku apaugusios pajūrio kopos – kilometrai kalvų ir kalvelių, vienoje pusėje – jūra, kitoje – upė. Žemėlapyje tiksli vieta anuo metu atrodytų maždaug taip (salotinis taškas, jei tokį matote), bet tada ir tokio tikslumo koordinačių neturėjau:

Vieną kartą tame pačiame miške, besišlaistant netoli gerai užmaskuoto pasieniečių dalinio, radome visko: aptvertą stop juosta minosvaidžio lizdą, automašinų detalių – dar turbūt prisimenančių Kuržemės katilo laikus, senovinės lovos karkasą pakibusį ant medžio, siauruko trasą (tas pats garvežys dabar vežioja vaikus Ventspilio parke) ir vietą kurioje jis kirsdavo Irbės upę, bet artilerijos baterijos nė kvapo. Įsivaizduojate kaip užverda kraujas, kai ieškai ir nerandi, nors žinai, kad tikrai kažkur čia?

Atidėjau paieškas neribotam laikui. Yra kaip yra. Bet ta mintis, kad kažko vis dar neradai lyg perkūnas iš giedro dangaus žiebdavo per smegenis pačiais netinkamiausiais momentais ir neleisdavo jos nugrūsti į minčių archyvą.

Vieną penktadienį, po savaitės darbų, savo atžaloms pasakiau, kad rytoj važiuojam į Latviją. Niekas neprieštaravo. Šiais laikais tik maža dalis žmonių neturi savo Facebook profilio, todėl dėl viso pikto 22 valandą vakaro parašiau žinutę Jurijui Melkonovui – tos legendinės knygos autoriui. Ir štai prašom, pats maestro po kelių minučių išbarškino atsakymą su špargalke kaip rasti mano ieškomą vietą:

<…> Надо ехать от моста через Ирбе мимо погранзаставы и далее вдоль реки до упора (км 2 наверное). Там будет стоянка около устья, дальше ехать нельзя, надо оставить авто и идти пешком прямо метров может 300. Справа будет ровная местность с деревьями, а слева горы. Первую гору пропустить, а на второй как раз позиция 100-мм орудия. Мы её расчистили лет может семь назад. Вторая позиция дальше влево на следующей горе. Мы её не чистили и она еле угадывается. 3-ю и 4-ю я не нашёл. <…> Там сейчас должно быть море грибов моховиков.

Ar gali būti geriau? Na, iš tiesų, ne viskas taip paprasta. Per kelias valandas nusiteleportavę į Latvijos pajūrį ir šiek tiek paėję takeliu atsiduriame tokioje vietovėje. Nuo ko pradėti? Pagal Melkonovo užuominas antros kalvos neradome, tiksliau nesupratome kuri realiai yra antroji.


Vietovės reljefas prie Irbės žiočių

Pradedame nuosekliai tikrinti kiekvieną kalvelę. Kur ne kur iš žemės styro metalo vagių, a. k. a. juodųjų archeologų ištampytų kabelių galai. Tai leidžia suprasti, kad esame teisingoje vietoje, nors šį kabelį savo reikmėms greičiausia naudojo kūjo ir pjautuvo vėliavos pasieniečiai.

Ant vienos iš krūmais ir jaunais medžiai apaugusios kalvelės randame kažką panašaus į pabūklo aikštelę, kalva išsiskiria ovalo forma, ir lygiai suplūkta aikštele. Pasižymiu koordinates, ieškome toliau.

Visai čia pat – nedideliu U formos pylimu apsupta aikštelė. Dar viena užuomina, kad esame visai šalia, tik čia ne tai ko ieškome. Fiksuoju koordinates.

Štai čia ir baigiasi visi greitieji radiniai. Kokį pusvalandį klaidžiojame be rezultatų, visą pusiau atvirą vietovę jau išvaikščiojome. Nuotaika ir užsidegimas baigia išblėsti. Pradedame tikrinti mišku apaugusią vietovės dalį. Čia gan aiškiai matomos dirbtinai iškastos duobės blindažams ar kovos pozicijoms, bet bėda ta, kad absoliučiai nesimato kas už vienos ar kitos kalvos, todėl tenka nuosekliai tikrinti vieną po kitos.

Dar viena galima blindažo vieta.

Ant vienos aukštesnės kalvelės randame įdomios taisyklingos geometrinės formos darinį. Nedrįstu net spėti, kas tai.

Ant šio darinio krašto guli senokai nejudinta apsamanojusi skardinė detalė. Nuotraukoje dėl mastelio padėjau didelį BIC žiebtuvėlį.

Ši detalė, kaip vėliau paaiškėjo, yra vokiškų M24 modelio granatų lagamino dalis. Tokio modelio granatos buvo naudojamos nuo 1924 iki 1945 metų. Matyt, karo reliktų ieškotojai paliko kaip nevertingą. Patenkinomos būklės, pilnos komplektacijos lagaminas (be granatų) aukcione gali kainuoti virš 400 €.

Jau beveik susitaikiau, kad teks ir šį kartą grįžti tuščiomis, tačiau užlipęs ant gretimos kalvelės nelabai patikiu savo akimis. Taip, čia tai, ko aš ieškojau. Tarp samanų ruduoja pabūklo tvirtinimo žiedas. Valio!!!


Pabūklo aikštelė su tvirtinimo žiedu.

Tuoj pat į įvykio vietą atskrieja mano didžiausi pagalbininkai ir papildomos keturios akys, be kurių turbūt nebūtume radę, ko ieškojome.

Apvalome žiedą ir fotografuojame.

Atsipeikėjęs iš euforijos savo įgulos vyrų prašau: „Čia kažkur šalia turėtų būti rūsys, kuriame saugojo amuniciją, gal galite paieškoti?“ Mažasis iškart beda pirštu ir sako: „Va, ten yra rūsys!“. O aš ką tik per jo viršų perlipau… Pati nuostabiausia komanda!

Skubame apžiūrėti amunicijos sandėliuko.

Nedidelės patalpos viduje, kas keisčiausia, išliko grubiai sukaltos medinės amunicijos lentynos. Joms gali būti virš 50 metų, o atrodo lyg neseniai įrengtos.

Ant sienų, kaip įprasta, čia tarnavusių karių išraižyti tag’ai.

Vienoje sandėlio pusėje lentynas, deja, supjaustė greičiausiai sausos medienos laužui ieškoję prašalaičiai.

Kitoje – jos beveik nepaliestos.

Štai ir paskutinis kadras: kairėje – amunicijos sandėlis, dešinėje – kalvelė su žemu pylimu – 100 mm Б-24 artilerijos įrenginio aikštelė.


Bendras pozicijos vaizdas

Artilerijos baterija prie Irbės žiočių

Žinių apie šią bateriją nėra daug. Jurijus Melkonovas rašo:

„Prie Irbės žiočių 50-aisiais stovėjo artilerijos baterija, sudaryta iš keturių 100 mm pabūklų. Baterija buvo skirta kovai su kateriais ir greitaeigiais priešo laivais. Greitašaudžiai 100 mm artilerijos įrenginiai Б-24 leido padaryti 10-12 šūvių per minutę. Pabūklai buvo pastatyti ant paprasto pagrindo iš rąstų.“

Trumpai apie bateriją užsimenama ir apžvelgiant karines pratybas:

„Per 1957 m. pratybas sovietų karinė vadovybė pagal „Šaltojo karo“ strategiją norėjo surepetuoti jūrų desanto išsilaipinimą Lamanšo sąsiauryje. Akivaizdu, buvo manoma, kad iki prancūziško kranto prie Anglų kanalo sovietų tankai būtų atriedėję be problemų.

Mokymai vyko 1957 m. rugsėjį. Iš pradžių prie vakarinio įėjimo į Irbenės sąsiaurį demonstratyviai kursavo 12-15 laivų, įskaitant kreiserius, eskadra. Pakrantės baterijos iš abiejų sąsiaurio krantų aktyviai šaudė į jūrinius taikinius: 180 mm baterija Nr. 470 iš Sarės pusiasalio (Saremo sala) šaudė į kreiserius, 130 mm baterijos iš Lužnios ir Sarės apšaudė eskadrinius minininkus, 100 mm baterija, esanti prie Irbės žiočių, priešinosi torpedinių „priešo“ katerių prasiveržimui į sąsiaurį. Laivų artileristai ištisas dienas praktikavosi slopinti „britiškų“ pakrantės baterijų ugnį.“

100 mm Б-24 artilerijos įrenginys


100 mm artilerijos įrenginio Б-24 schema

Pagrindinės įrenginio charakteristikos

Įtrauktas į ginkluotę 1936 m.
Pilnas vamzdžio ilgis, mm 5100
Maksimalus pradinis sviedinio greitis, m/s 872
Maksimalus šaudymo nuotolis, km 21,67
Bendra masė, t 5,5
Įgula, žm. 5

P.S.

O jūs ar ryžtumėtės tokios smulkmenos, metalinio žiedo ir mažo sandėliuko miške, ieškoti 10 metų ir trenktis 450 kilometrų į vieną pusę vien tam, kad ją pamatytumėte? Tikiu, kad yra tokių pamišėlių.

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė