Estijos skalūnų šachtose

Tai yra reklaminis straipsnis už kurį estų šachtininkai man labai daug sumokėjo. Jei rimtai, dar niekada ir už nei vieną įrašą nesu gavęs jokio atlygio. Šią vietą tikrai rekomenduoju, nors iki jos nusigauti nebuvo lengva – teko nuvažiuoti 900 km ant dviejų ratų ir su minimalia motociklo valdymo patirtimi. Paskutiniai keliasdešimt kilometrų – žliaugiant lietui. Buvo verta. Patikėkit manimi, įkišti nosį į šiuos požemius patiks ir darželiečiui, ir senjorui.

Kad ramiai galėtumėte planuoti būsimų atostogų ar ilgesnių savaitgalių išvykas, pažymėsiu šią vietą žemėlapyje, nes pro šalį vargu ar teks važiuoti. Čia galima atsirasti tik specialiai ir su vienu tikslu.

Kokie yra šachtų tipai, kas yra naftingasis skalūnas, kaip ir kokiais būdais jis išgaunamas nepasakosiu, nes čia apsilankę per kelias valandas sužinosite gerokai daugiau nei sugebėsite atsiminti. Galiu tik pastebėti, kad Estijoje slūgso vieni didžiausių pasaulyje skalūnų klodai ir estai turi didžiausią pasaulyje 1615 MW skalūnų elektrinę. Nors galia beveik perpus mažesnė už buvusios Ignalinos atominės elektrinės, tačiau tokio tipo elektrinei tai milžiniškas rodiklis.

Šachtos

Be ilgų kalbų ir įžangų nerkime į požeminį pasaulį, kuris asmeniškai mane čia sužavėjo labiausiai. Be šalmo ir šviesos šachtoje nėra ką veikti.

Čia šachtininkai nešiojosi ir tokį nediduką «Самоспасатель СПП-2». Šis filtravimo įrenginys naudojamas įvykus ne itin pavojingam, bet staigiam anglies oksido išsiveržimui kasyklose, apsaugo nuo dūmų ir dulkių, tačiau neapsaugo nuo sieros dioksido, azoto oksidų, metano, nepadeda esant deguonies stygiui.

Mediniu antžeminiu tuneliu keliaujame šachtos link.

Pagrindinės magistralės šachtoje išbetonuotos.

Judėti viduje galima trimis būdais. Labai kompaktišku traukinuku, bėginiu dviračiu arba pėsčiomis.

Ten kur nevažinėja bėginis transportas, šachta jau ne tokia daili ir išbetonuota.

Pažiūrėjus kaip drėgmė čia veikia esančią įrangą, net nereikia pasakoti, kad lygiai taip pat kenčia ir šachtininkų plaučiai bei sąnariai.

Tuneliai šachtoje šakojasi, kertasi, sudarydami didžiulį požeminį labirintą.

Tarp estų yra nemažai rusakalbių.

Mielas vaizdelis.

Kalnakasyba neatsiejama nuo sprogmenų.

Rankinis įrankis skalūnui gręžti.

Slėginiai stūmuokliai statramsčiams įstatyti ir diskinis gremžtuvas. Įspūdingas reginys žiūrėti kaip jis skobia uolienas.

Išgauti skalūnai transportuojami tokiais vežimėliais.

Požemių romantika.

Jei kiltų noras paskambinti mamai…

Muziejus

Pats muziejus atidarytas dar visai neseniai. Įrengtas moderniai, daug dėmesio skirta tam, kad būtų įdomu įvairaus amžiaus lankytojams. Už muziejaus lankymą ir gido paslaugas (pusės valandos supažindinimą su skalūnų išgavimo istorija Estijoje ir valandos trukmės kelionę traukinuku bei pėsčiomis šachtoje) teks sumokėti 17 eurų.

Nuotraukoje už lango matosi medinis tunelis, vedantis į požeminę šachtą.

Muziejaus pastatas įsikūręs buvusioje rūšiavimo stotyje, kurioje susmulkinti skalūnai būdavo rankiniu būdu atskiriami nuo kitų uolienų.

Daugelyje muziejaus erdvių išlaikyta autentiška atmosfera.

Muziejaus tinklapyje siūloma ir daugiau paslaugų iš kurių galėčiau išskirti pasivažinėjimą visureigiais arba keturračiais Lietuvai neįprastu landšaftu.

Lauke yra ne mažiau įdomi kalnakasybos ekspozicija, kuri turėtų patikti ir geležinkelių entuziastams.

Štai tokiu elektriniu traukiniu šachtose galėsite pasivažinėti apsilankę šiame muziejuje.

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė