Kazbėjų tiltas. Išsaugoti nereikia griauti

Šiais laikais retas kuris nustemba pamatęs žinutę, kad griauna seną, stato naują. Griūvantys dvarai ir kiti paveldo objektai, įsprausti griežtų reikalavimų rėmuose, greičiau nyksta, nei atsiranda galinčių milžiniškais laiko ir finansiniais ištekliais išlaviruoti į šviesų rytojų. Įpratome griauti, ypač tai, kas buvo mūsų tėvų rankomis sukurta okupacijos laikotarpiu, bet vis dar neišmokome saugoti ir kurti. Štai, dabar ruošiamasi griauti išskirtinį nuošalaus Vilniaus priemiesčio objektą – tiltą per Vokės upę greta Kazbėjų gyvenvietės. Pabandžiau išsiaiškinti, kas, kaip ir kodėl.

Pradėsiu nuo teksto, kurį Vilniaus miesto savivaldybė paskelbė savo internetinėje svetainėje.

Sostinės planuose – naujo tilto per Vokės upę statybos senajame Gardino plente. Per daugiau kaip 80 metų tiltas per Vokės upę Panerių seniūnijoje nebuvo nė karto rekonstruotas. Per parą vidutiniškai juo pervažiuoja apie 1000 transporto priemonių, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Vilniaus savivaldybės specialistams įvertinus senojo tilto konstrukcijų pokyčius, nuo kovo 24-osios bus laikinai uždraustas transporto eismas per Vokės upės tiltą, nusprendus demontuoti jį dėl avarinės būklės ir dar šią vasarą pradėti naujo tilto statybas. Pastačius 11 m pločio, 24 m ilgio naują tiltą, bus įvestas dvipusis transporto eismas, įrengti šaligatviai, padidės eismo saugumas, pagerės Panerių seniūnijos gyventojų susisiekimas su aplinkiniais rajonais. Naujojo tilto statybos darbus ketinama užbaigti kitų metų vasarą.

Demontavus senąjį tiltą, bus pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas, kuriuo galės važiuoti ir krovininis aptarnaujantis transportas, nes iki šiol juo buvo leidžiama važiuoti tik transporto priemonėms, sveriančioms ne daugiau kaip 3 tonas.

Vilniaus miesto savivaldybė praneša, kad jau po savaitės, nuo kovo 24 d. eismas tiltu bus draudžiamas. Transporto eismas iki  bus pastatytas naujas tiltas, bus nukreiptas apylanka: J. Tiškevičiaus, Galvės ir V. A. Graičiūno gatvėmis.

Savivaldybė atsiprašo gyventojų už laikinus nepatogumus. Eismo dalyviai prašomi būti atidūs, laikytis Kelių eismo taisyklių, stebėti kelio ženklus, esant galimybėms rinktis kitus maršrutus.

2018-03-16 – vilnius.lt

Pripažinkite, žinutė pozityvi, norima gerinti Panerių seniūnijos gyventojų kasdienybę. Visiems bus gerai, patogu ir tra-la-la, fejerverkai. Tačiau panagrinėjus atidžiau, suprantu, kad tikrosios pokyčių priežasties šioje žinutėje nėra. Pabandysiu apie viską iš eilės.

Sakoma, kad pagerės Panerių seniūnijos gyventojų susisiekimas su aplinkiniais rajonais. Vienareikšmiškai – ne. Gyventojai ir vienos eismo juostos tiltu kuo puikiausiai pasiekia tašką B. Prie tilto spūstys nesusidaro, čia eismo srautas nedidelis – atlikus keletą nesudėtingų matematinių veiksmų, galima paskaičiuoti, kad viena transporto priemonė tiltu pervažiuoja kas maždaug 1,5 minutės. Savo akimis stebėjau, kaip tiltu pervažiavo du automobiliais vienas po kito. Stulbina? Ne. Lietuvoje yra ne vienas toks vienos eismo juostos tiltas, kur eismo intensyvumas didesnis, bet tai nesukelia nepatogumų. Pvz., panašios konstrukcijos kiek didesnis tiltas Pagramantyje, Žemaitiją kertančiame kelyje Nr. 164 – taip pat vienos eismo juostos, tik jo reikšmė gerokai didesnė, nes norint tiltą apvažiuoti kitu maršrutu reiktų daryti 25 km lanką.

Tad, ar iš tiesų siekiama pagerinti susisiekimą gyventojams? Manau ne, nes tiltas turi apribojimą ir svoriui, ir aukščiui – atitinkamai 3 tonos ir 3 metrai. O gal Kazbėjų ir Naujakiemio gyventojai kombainais čia norėtų važinėti? Bet čia tik prielaida, nes palyginus gyvenvietę su Aukštųjų Panerių pramoninės zonos teritorija, gyvenvietės galima net nepastebėti. Taigi, kam aktualūs tie ribojimai? Taip, sunkiasvorėms transporto priemonėms iš pramzonos judančioms Alytaus, Gardino kryptimis. O ar esama situacija judėti vilkikams tikrai tokia bloga? Čia man padeda Google maršruto planavimo įrankis, įvertinantis ir faktines eismo sąlygas. Darbo dieną, 16 val., važiuojant senuoju Gardino keliu nuo žiedo pramzonos pradžioje iki sankryžos su A4 keliu, užtruktume 9 minutes, nuvažiuotume 7,5 km. Renkantis kitą maršrutą ir važiuojant A4 keliu tarp tų pačių taškų sugaišime taip pat 9 minutes, tik nuvažiuosime 700 metrų daugiau. Panašu, kad ir krovinių vežėjai čia nieko nelaimės.


Maršrutas Nr. 1 – 7,5 km / 9 min.


Maršrutas Nr. 2 – 8,2 km / 9 min.

Niekaip logiškai negaliu paaiškinti, kam tuomet naudinga naujo tilto statyba, jei laiko nesutaupoma, o septynių su puse kilometrų atkarpoje yra net keturi tiltai per Vokės upę. Už argumentuotą paaiškinimą pavaišinsiu karštu gėrimu. Pirmyn!

Kai logikos nebelieka, įsijungia jausmai. Tad grįžtu prie žemiškų dalykų, kuriuos sunkiau pamatuoti minutėmis, kilometrais, sąnaudomis ir t.t.

Iš pradžių apie gyvenvietę, Kazbėjus. Tai buvęs Vilniaus rajono rėžinis gatvinis kaimas, kurį 1628-1631 m. totorių kilmės didikas, Ašmenos žemės raštininkas Jonas Kirdiejus paminėjo atlikdamas Lietuvos totorių reviziją: „Netoli Vokės upės buvo kaimas Chazbejievičiai (Chazbiejewicze) – dabar Kazbėjai. Jo pavadinimas kilęs iš patronimo – totoriaus Chazbėjaus sūnų. Netoli buvo gyvenvietė Afendiejewicze – čia sujungti keli žodžiai – efendi – tiurkiškai reiškia ponas, tai totoriaus Afendiejaus patronimas. Šios gyvenvietės turėjo tiurkiškų kaimų charakterį – namai sustatyti galais į gatvę.“

Ilgą šios gyvenvietės istoriją papildo dar keli įrašai 2012 m. moksliniame leidinyje: „Dar viena valda, su kuria ribojosi Trakų Vokė, vadinosi Chazbiejewicze (šiandien – Kazbėjai). <…> 1583 m. totoriai Alkiejus Vlabeikimovičius, Oiza Bogdanovičius Aidarovičius, Juzefas Fužovičius, Tahiras Machmiocevičius, Assana, Abrahimas, Izufa, Izmailas Užejmovičiai Aidarovičiai, Adomas Milkomanovičius Talkovskis totorių kunigaikščiui Chazbėjui Aizičovui, Trakų totorių vėliavos vėliavininkui pardavė valdą „vadinamą Vokė Chazbiejevičiai ir Vaidiagai [šiandien – Vaidagai], kuri yra prie kelio į Gardiną, greta Drobašuzovsko miško, prie kelio į Drobošuzovičius iš kairės pusės, vienu šonu prie kelio į Gradiną, kitu – prie to paties kunigaikščio vėliavininko (Chazbėjaus) valdos, vienu galu prie Drobošuzovičių, kitu – prie tėvo metropolito, iš viso – 20 valakų“. <…> Čia gyveno 15 šeimų, kiekviena turėjo po margą žemės. Kiemai į gilumą ėjo į upės pusę. Iš šio kaimo kelias vedė į Gardino plentą, prie kurio buvo kelios karčemos. Šis senasis kelias nuo Vokės stotelės į Kazbėjus yra ir dabar.“

Smulkiame (1:10000) 1929 m. lenkiškame žemėlapyje gyvenvietę rasime tokiu pačiu pavadinimu – Chazbiejewicze.

Tuo pačiu šis žemėlapis parodo, kad tarpukario laikotarpiu tiltas buvo kiek kitoje vietoje ir kitu kampu, t. y. apie 10-15 metrų žemiau pagal tėkmę – ten kur upė pradeda vingį, o šlaitai gerokai nuožulnesni. Tad dabartinis tiltas, spėju, pastatytas jau po karo – jokių randų nepastebėjau, nors Gediminas Kulikauskas (knygų „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ ir kt. autorius) teigia, kad „prie tilto 1941 m. susipliekė atsitraukiančios sovietų 5-osios tankų divizijos likučiai ir besivejantys vokietukai. Buvo pašauti du sovietų (BT-7 ir T-34) tankai, kurie degdami įsirėžė į tiltą (ta vieta dar matyti) ir vienas vokietukų šarvuotis (prancūzas). Sovietų tankistai ir buvo palaidoti šalia tilto.“ Savivaldybės pranešime sakoma, kad per daugiau kaip 80 metų tiltas per Vokės upę Panerių seniūnijoje nebuvo nė karto rekonstruotas. Kokiais šaltiniais remiasi savivaldybė – neaišku. Bet jei jų tiesa, tiltas turėtų būti pastatytas tarp 1929 ir 1938 m. Deja, vėlesniame, kiek stambesnio mastelio 1935 m. žemėlapyje tilto kryptis ta pati, todėl galima prielaida, kad tiltas iki karo nebuvo perstatytas, o jo amžius savivaldybės pranešime nurodytas neteisingai.

Dar viena prielaida, kodėl tiltas greičiausia statytas po karo yra tai, kad fermos išpildytos pagal tipinį projektą, schemai identiškas ir vieno tilto galo įtvirtinimas, kitą paliekant paslankų.

Ar tai tas pats tiltas į kurį įsirėžė sovietų tankai? Negaliu nei teigti nei paneigti, bet Gediminas Kulikauskas iš už skvernelio ištraukė nenukertamą kozirį – senos nuotraukos su pamuštais tankais kopiją tilto fone (nuotrauka daryta 2014 m.). Čia jau aš bejėgis, galima drąsiai teigti, kad tiltas toks, kokį jį matome šiandien matė ir sėkmingai pergyveno antrąjį pasaulinį karą.

Išsiaiškinus preliminarų tilto amžių , puiki proga prisiminti, kad visai netoli, kitoje Vilniaus pusėje yra šio tilto dvynys, iškastruotas, su asfaltbetonio danga, bet konstrukcijų elementai tokie patys (tipiniai), tai – Šiaurės tiltas Naujojoje Vilnioje. Jis, nors ir nepakankamai prižiūrimas bei be medinės dangos, bet lygiai taip pat vilioja sulėtinti greitį ir pervažiuoti juo dar ir dar kartą.

Kalbant apie medinę dangą, manau, tai yra viena iš unikalių ir vis rečiau sutinkamų Kazbėjų tilto savybių, kurią reikia išsaugoti. Pabandžius prisiminti eksploatuojamus medinius tiltus, pirmiausia į galvą šauna Dubingių tiltas, visi kiti šmėžuojantys atmintyje – jau nebenaudojami, bet prižiūrimi, su greta pastatytais moderniais.

Tokios savybės kaip medinė danga, išraiškinga metalinių fermų konstrukcija ir verčia keisti maršrutus, sustoti atsipūsti ar net specialiai įtraukti į savaitgalio kelionės planus. O atsipūsti čia yra kur – abiejose upės pusėse įrengtos poilsiavietės, vienoje jų, apsuptoje Vokės vingio – vaikų žaidimų, tinklinio aikštelė, nedidelis paplūdimys, pavėsinė su vaizdu į seną, kraštovaizdžio negadinantį tiltą. Toks kompleksiškas upės, tilto ir poilsiavietės derinys priverčia ir ne poetus sustoti kelioms minutėms – kaskart, būnant prie šio tilto, trumpam iš kelio išsukdavo pro šalį važiuojantys kurjeriai, meistrai ir kiti skubantys prašalaičiai.

Be to, pavyzdžių, kai paliekamas senas tiltas, o šalia pastatomas naujas yra, pvz., tiltai per Šyšą Šilutėje (du tiltai vienas greta kito), geležinkelio tiltai Santakoje.

Pabandžiau įsivaizduoti kaip ši vieta atrodytų senąjį tiltą pakeitus moderniu, kuriuo pradėtų riedėti virtinės sunkiasvorių vilkikų… Nežinau ar vietiniams gyventojams tai patiktų, bet mano mintyse situacija ženkliai pablogėtų tiek vizualiai, tiek triukšmo, tiek istorijos išsaugojimo atžvilgiu.

Tad, ar tikrai verta griauti?

Tilto būklė

Čia aš ne specialistas, galiu tik parodyti ir pakomentuoti ką matau. Realiai tiltas reikalauja skubios pagalbos. Jei jo senokai dažus matę konstrukciniai elementai išoriškai tik nežymiai paveikti metalo oksidacijos reakcijos, tai apatinė dalis, esanti po mediniu paklotu, labai stipriai paveikta korozijos. Būti po tiltu, kai automobiliai joja per susidėvėjusios medinės dangos tvirtinimus ir stebėti drebant visą tiltą bei siūbuojantį oksidacijos perkąstą masyvų kampuotį neteikia didelio pasitenkinimo.

Mano primityviu mąstymu, šiuolaikinėmis priemonėmis užtektų ir savaitės ar kelių sutvirtinti atramas, pakeisti stipriai pažeistus elementus, pašalinti korozijos pėdsakus indukciniu ar pan. būdu, nusmėliuoti, sudėti naują medinę dangą. Mano manymu, tai būtų idealus variantas.

Kita vertus, man yra nesuvokiami šiuolaikiniai darbų tempai. Eismą per tiltą žadama sustabdyti kovo 24 d., tiltą demontuoti ir vasarą pradėti naujo tilto statybas, kurios užtruks vienerius metus. 365 dienos 11 m pločio, 24 m ilgio tiltui pastatyti? Jūs juokaujate? Per tiek laiko viena penktokų klasė tokio dydžio tiltą iš degtukų suklijuotų… Įvertinus technologinį progresą ir palyginus su prieš 150 metų turėta statybų technika, kelių būkle bei logistika, 1250 kilometrų ilgio geležinkelio trasa Sankt Peterburgas – Varšuva dar ir dabar turėtų būti neužbaigta. O jie tą padarė per 3 metus!!! Suprantu, dabar visi užsiėmę, nėra kada dirbti.

Išsaugoti nereikia griauti

Ar savivaldybėje buvo bent svarstyta kur dėti kablelį? Kas tie savivaldybės specialistai priėmę tokį sprendimą? Ar žodis specialistas tikrai atspindi jų kompetenciją? Ar jų sprendimams nedarė įtakos NT vystytojai netoliese jau suformuotose sklypuose planuojantys masines gyvenamųjų namų statybas? Ar įtakos nedarė verslininkai, kurių kroviniai keliauja gretimu maršrutu? Į šiuos klausimus turbūt niekas niekada neatsakys. Ar verta tiltą išsaugoti? Manau, vienareikšmiškai taip – vien pažiūrėjęs į nuotraukoje žemiau užfiksuotą perspektyvą norėčiau dar ir dar kartą čia pradėti dar vieną įdomią kelionę. Net jei reiktų keletą sekundžių palaukti, kol pravažiuos automobilis iš kitos tilto pusės.

Ar Vilniaus meras susipažinęs su esama situacija? O, taip. Viešus miesto vadovų pasisakymus neretai išsaugau, jei jie patys netyčia pamirštų.

Merui rūpi saugumas. Džiugu. O kam statyti naują, jei galima suremontuoti seną? Juo labiau tiltas jungia krantus ne šiaip kokiame nereikšmingame vieškelyje, o senajame Gardino kelyje, kuris yra į kultūros vertybių registrą įtrauktos Senojo Vilniaus-Kauno kelio atkarpos tęsinys.

Štai čia mūsų vartotojiškos visuomenės požiūris į supančią aplinką žaidžia su saulės zuikučiais. Tokiais atvejais prisimenu istorijas apie tai, kad buvo laikai, kai miesto vartuose gyvendavo budelis, kuris preciziškai patrumpindavo galūnes arba kaklą už visokias niekšybes.

Kryžius prie tilto

Visai šalia šio tilto prie kelio stovi keistas metalinis kryželis, aptvertas neaukšta tvorele iš armatūros ir kitų metalo likučių. Jokių užrašų nėra, pravažiuodamas gali pagalvoti, kad eilinis kryželis žymintis kokią nelaimingai pasibaigusią kelionę. Tačiau Gediminas Kulikauskas sieja šį kapelį su anksčiau paminėtu tankų susirėmimu: „Sovietų tankistai ir buvo palaidoti šalia tilto. Kai buvau ten porąsyk, iškart atkreipiau dėmesį į tą kapavietę, bet pamaniau – avarijos aukų atminimui. Pasirodo, ne – vietiniai gyventojai visus tuos dešimtmečius prižiūrėjo tą kapą.“

Pabaiga

Galvoje nedrąsiai sukiojasi klausimas: ar tikrai tai paskutinis kartas, kai mačiau ir užfiksavau šį grubiai dailų seną tiltą?

Ar tikrai mes tokie bejausmiai ir sprendimus priimame pasikliaudami tik skaičiais, statistika? O, galbūt, matuodami būsimą piniginės storį?

Baigdamas dėlioti šį minčių kratinį, pasikviečiau savo sūnų pirmoką, be įžangos parodžiau nuotraukas ir paklausiau:
– Kaip manai, šį tiltą reiktų nugriauti ar išsaugoti?
Atsakymas buvo paprastas:
– Aišku palikti.
– Kodėl?
– Nes jis… gražus.

Pačiai pabaigai – simboliška jaunavedžių žinutė potencialiems griovėjams, kodėl būtina šį tiltą išsaugoti: „Dėl tūkstančio priežasčių…“

2018-04-10

Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba prie Kultūros paveldo departamento Kazbėjų tiltui suteikė teisinę apsaugą (unikalus kodas 42670). Tiltas nebus griaunamas.

Skaityti daugiau: www.madeinvilnius.lt

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Showing 2 comments
  • RytisM
    Atsakyti

    Suremontuoti ir toliau naudoti visada galima – reik tik pasistengti ir investuot pinigų – pavyzdys – Saločių tiltas – gal ir ne toks gražus kaip šitas, bet irgi su gera istorija – pagamintas iš iš upės ištraukto Kauno Panemunės tilto detalių, pervežus jas per pusė Lietuvos. Juo po šiai dienai ir traktoriai ir sunkvežimiai važinėja, buvo keli remontai, kažkiek modifikuotas bet viekia gerai.

    https://lt.wikipedia.org/wiki/Salo%C4%8Di%C5%B3_tiltas

  • Jack Alex
    Atsakyti

    Jei važiuoti iš pramzonos per ši tiltą – laiko nedaug susitaupo, bet jei su fura važiuoti į graiciuno gatvę – tai lb daug susitaupo laiko važiuojant per Kazbejus, nes nereikia važiuoti iki pat Kirtimų g. Tad visos furos per Kazbejus dabar važiuos.

Jūsų nuomonė