Lenkija. Geležinkelio tiltai ir viadukai

Ne, šį kartą ne apie populiariuosius Stančikų viadukus. Ten nebeužsuku dėl man nepriimtino lenkiško verslumo iš „vargšo“ turisto lupti pinigą už orą. Juo labiau, kai žinau, kad visai šalia, tame pačiame Varmijos Mazūrų krašte yra nemokamų alternatyvų apie kurias čia trumpai ir papasakosiu.

Dabar bus įžanga. Žodžiu, 2018 metų vasaros pradžioje ėmė ir įvyko toks nekasdienis įvykis – tris savaites su tokiu jau gana gerai žinomu televiziniu projektu „Nacionalinė Ekspedicija“ bastėmės po Ukrainą. Bastėmės taip smarkiai, kad galų gale braidėm po Juodąją jūrą. Apie tai plačiau gal pavyks sudėlioti kažkokių minčių rinkinį. Į Ukrainą važiavau kaip operatorius visokiems gražiems vaizdams filmuoti: sulėtintai ir pagreitintai, visokie blyksniai ir flare’ai, plazdančios vėliavos, įdomios kompozicijos – trumpiau tariant – video atvirukai. Turėjau daug kūrybinės laisvės, kartais mane tiesiog paleisdavo bastytis, matyt žinodami, kad turėdamas kūrybinę laisvę grybo nepjausiu ir užduotį atliksiu.
Prie ko čia Ukraina ir lenkų viadukai? O gi per tas dvidešimtkelias dienas klajonių po daugiasluoksnę Ukrainą natūraliai pavargau. Todėl reikėjo kažkaip padaryti restartą ir gerai išvėdinti galvą. O kaip kitaip geriausia vėdinti galvą, jei ne motociklu?

Grįžę iš Ukrainos nusprendėme truputį pasivažinėti iki Gdansko, jei tiksliau – iki Helio, aplankyti Fromborką & Malborką, paliesti tanką Braneve, pamiegoti pigiuose, bet ne prastuose viešbučiuose ir t. t. Fotoaparatą įsidėjau, bet parsivežiau gal 60 kadrų, nes važiuodami tiesiog mėgavomės važiavimu, o vaizdus tiesiog gėrėme akimis, neieškodami gražesnių kadrų ar tobulų kompozicijų.

Kelios stotelės mūsų maršrute buvo labai artimai susijusios su jau išardytų geležinkelio linijų tiltais ir viadukais. Nežinau kodėl, bet tie inžinierių sukurti šedevrai net ir nenaudojami traukia akį ir verčia sustoti prie jų tūkstančius turistų.

Vienas populiariausių ever niekonaujo.lt įrašų yra apie Vilko Guolį, ir tikrai žinau, kad atšilus orams kasmet į artimąją Lenkiją pasipila srautas lietuvių, kurie nori pamatyti ne tik Hitlerio slėptuvę, bet ir dar kokių Varmijos Mazūrų įdomybių. Stančikų viadukai dažnai atsiduria tame lankytinų įdomybių sąraše, bet norintiems kažko išskirtinio, daugiau ramybės, pasiūlysiu aplankyti keletą kitų.

Keipočių viadukas ir tiltas

Viadukas: 54°17’45.4″N 22°35’29.5″E
Tiltai: 54°17’45.3″N 22°34’59.7″E

Keipočių viadukas

Keipočiuose (Kiepojcie) kelių šimtų metrų atstumu yra du objektai – viadukas per kelią (2012 m. nuotraukoje aukščiau) ir dvigubas tiltas per Bliūdės upelį. Tas dvigubas tiltas mintyse man sugeneravo norą-iššūkį – užsimaniau ne šiaip apžiūrėti tiltą, bet pervažiuoti jo viršumi motociklu. Nesvarbu, kad iki jo nėra jokio normalaus kelio, o padangos plentinės. Tikram enduristui toks pasiteisinimas būtų neatleistinas.

Trumpai apie viaduką ir tiltus. Visi jie priklauso nebenaudojamai Botkūnų–Žydkiemio linijai, kuri, žvelgiant bendriau, per rytų Prūsiją turėjo apjungti Choinices su Vilniumi dviejų kelių geležinkeliu. Užbaigti statybas sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Pietiniu tiltu per Bliūdę taip nė karto ir neriedėjo garvežiai – pylimas nesusijungė su tiltu, ką matome ir dabar.

Iki tiltų galima privažiuoti ir labiau civilizuotu būdu. Iki pat jų veda kelias, yra įrengta ir šiokia tokia stovėjimo aikštelė už kurią (nenustebčiau) netolimoje ateityje koks lenkas kaulys po keletą złotų.

Mes kaip minėjau pasirinkome kitą kelią ir motociklus pastatėme ant tilto.

Nuo tilto atsiveria nuostabus apylinkių peizažas. Toks šabloniškas išsireiškimas, bet kaip kitaip pavadinti tą vietą, kurioje norisi prisėsti ir kramtant smilgos galą žvilgsniu neribotą laiką čiupinėti visus tuos reljefo nelygumus, laukus ir miškelius?

Vaizdai ne ką prastesni ir nusileidus nuo tilto. Milžiniškos tiltų arkos šiek žandikaulį praveria. O jei nepraveria, tai bent karštą dieną smagų pavėsį sukuria.

Norėdami smulkiau patyrinėti šios geležinkelio linijos paveldą galite nuriedėti ir iki viaduko per geležinkelį, kuris yra čia: 54°17’38.2″N 22°34’07.6″E

Botkūnų tiltai

54°17’58.3″N 22°23’58.1″E

Vos už kelių kilometrų, toje pačioje buvusioje geležinkelio linijoje yra dar du tiltai. Jie jungia upelio Jurka šlaitus. Įspūdingo vaizdo nuo tiltų vasarą nebus, nes upelio slėnis skendi žalumoje, tačiau tiltu galima pervažiuoti ir automobiliu. Ant tiltų turėklų nėra, todėl būkite atsargūs, nepalikite palaidų vaikų – jie gali nukristi į upelį, nukritę žūti, o jums teks ne tik senus palaidoti, bet vėl iš naujo darytis naujus. Arba ne.

Geresnis sprendimas – nusileisti iki upelio, pabraidyti ar dar ką nereikšmingo nuveikti ir pasigrožėti tiltais iš apačios.

Šalia šių tiltų nuo nieko nesislepia du nedideli viadukai. Be turėklų.

Susprogdintas Kruklankių tiltas

54°04’38.4″N 21°55’35.0″E

Pabaigai, aišku, norisi desertuko. Iki jo teks kiek toliau pavažiuoti, bet nuo čia jau netoli Lėcius ar kitaip Giżycko, kur bus šimtas ir viena vieta kirminą skrandyje numalšinti.

Penkių arkų tiltas sudarė kelią per Sapina upelio slėnį. Prieš pirmąjį karą pastatytam tiltui istorinėje perspektyvoje sekėsi ne itin, jį sprogdino ne kartą, atstatė ir perstatė, kol galų gale turime tokį vaizdą, koks atsirado 1945 metais, besitraukiant rytų frontui. Džiugu, kad lenkai nesugalvojo griuvėsių demontuoti, kas šių dienų aplinkybėmis gali atrodyti keistai – juk gali kažkas susižaloti. Turbūt reiktų viską aptverti, pristatyti visokių įspėjančių lentelių, kaip pvz., III-iame Kauno tvirtovės forte.

Sapinos upelis-kanalas nėra labai platus, bet jungia keletą ežerų, todėl susipažinti su apylinkėmis galima ir keliaujant baidarėmis.

Net neabejoju, kad susprogdinto tilto grožis labiausia atsivertų žiemą.

Smagių kelionių!

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė