Bažnyčia šiais laikais keičiasi. Norėdama išgyventi ji neišvengiamai turi prisitaikyti. Buvau maloniai nustebintas, kai, atsitiktinai užėjęs į Šv. Jonų bažnyčią Vilniuje, išgirdau linksmai giedant jaunimo chorą, pamaldų klausėsi daug jaunų žmonių. Vadinasi tai veikia. Deja, provincijoje mažėjant žmonių, kai kurie maldos namai tampa nebereikalingi.
Kas tie sentikiai?
Jei jūs jau susipažinę su šiuo reikalu galite praleisti šį skyrių, jei ne, paprastai ir trumpai paaiškinsiu. Pirmiausia reikia suprasti, kad sentikiai tai ne kokie slavų kilmės veganai, tikintys į vaivorykštę ar perkūną, o vietoj šampūno naudojantys kanapių šaknų aliejų. Nors dėl kanapių nesu tikras.
Taip, jie galbūt savotiškai pamišę, kaip ir visi tikintys į Dievą bet kokia jo forma, bet sentikiai istoriškai atsirado po to, kai XVII a. Rusijos caras Aleksejus Michailovičius ir toks dvasininkas Nikonas (nesusijęs su fototechnika) sugalvojo standartizuoti stačiatikių apeigas. Prisigalvojo jie visokių mandrumų, kaip pvz., reikia žegnotis ne dviem, o trimis pirštais, Jėzaus vardą rašyti būtent taip, o ne kitaip, ėmė griežtai reguliuoti kaip rengtis dvasininkams, kaip turi būti įrengtos cerkvės ir t. t. Žodžiu, užsimanė vyrai dievais pabūti.
To pasekoje 1667 m. Maskvos soboras paskelbė senąsias rusų apeigas erezija ir pradėjo visaip kaip kenkti nenorintiems paklusti naujai tvarkai, t.y. senųjų apeigų išpažinėjams ar kitaip sentikiams: persekiojo (šito aš neįsivaizduoju, gal stovėdavo koks nežymėtas vežimas po langais), būdavo net žudė ar imdavo mokestį už barzdą. Kosmosas, ar ne?
Neapsikęsdami su tokiom nesąmonėm sentikiai išsibarstė į Rusijos imperijos pakraščius, ypač Abiejų Tautų respublikos žemes, kur į juos gal kiek atlaidžiau žiūrėjo, bet visvien įsikurdavo kur atokiau, tarp miškų ir panašiai.
Ramybės sentikiai neturėjo dar ilgai – tik 1905 m. caras Nikolajus II leido tikėti laisvai, bet neilgai trukus bolševikai vėl viską apvertė aukštyn kojom. O kaip žinia, ir komunistinė sistema buvo priešiška visų religijų atžvilgiu, daug sentikių slapstėsi, kiti buvo ištremti į Sibiro užkampius, treti patys išsilakstė po pasaulį: JAV, Kanadą, Argentiną, Kiniją ir t.t. Dauguma šių sentikių bendruomenių, pagal savo tikėjimą, gyveno labai uždarai, vertėsi rankiniu žemės ūkiu, sunkiai pažindinosi su technikos laimėjimais.
Šiek tiek panašumų į sentikius turi amišai, kurių bendruomenė panašiu metu ėmė formuotis Šveicarijoje.
Sentikiai Lietuvoje
Wikipedija sako, kad vengdami represijų, XVII a. II pusėje-XVIII a. daug Rusijos sentikių apsigyveno Lietuvoje. Pirmoji jų bendruomenė įsikūrė 1709 m. Girelėje (Anykščių r.). Tačiau pirmoji sentikių cerkvė buvo pastatyta Sartų ežero pusiasalyje.
Anot Blaževičiaus, ilgą laiką ir sovietmečiu, ir atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę pirmąja Lietuvos sentikių cerkve buvo laikyta Anykščių rajone, Girelės kaime, pastatyta maldykla. Tačiau 1997–aisiais išleistoje knygelėje apie sentikius surinkti ir pateikti įrodymai apie pirmosios cerkvės vietą Rokiškio rajone, Sartų ežero pusiasalyje, kur buvo ir kiti rusiški kaimai – Bobriškis, Stirniškis. Pagrindinis šaltinis, kuriuo rėmėsi autorius, – Degučių metraštis. Jo kopija yra Mokslų akademijoje, o originalas – Peterburge, taip pat I.Prozorovo „Sentikystės istorija“. „Man labai padėjo iš Leonardo Jasinevičiaus gautas vokiškas Kriaunų krašto žemėlapis“, – sakė P.Blaževičius. Įrodymų, kad pirmoji maldykla buvo Rokiškio rajone, jis pradėjo ieškoti po to, kai įvairiuose šaltiniuose pasitaikydavo abejonių apie tai, jog pirmoji maldykla galėjo būti ne Anykščių, o vis dėlto Rokiškio rajone.
Pagal 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenis, Lietuvoje gyveno 23330 sentikiai. Sentikių visai nėra arba jų skaičius neženklus Suvalkijoje, Žemaitijoje ir Dzūkijoje. 2011 m. Lietuvoje buvo 53 sentikių cerkvės (41 medinė ir 12 mūrinių) – dalis jų nebeveikiančios (kaimuose) arba veikia tik bendruomenės švenčių ar minėjimų proga.
Girelė
Šią gyvenvietę vargiai kaimu bepavadinsi – vos keli gyvenami kiemai, kiti jau senokai šeimininko nematę. 2001 m. dar buvo registruota 18 gyventojų, bet šiandien vargiai pusę besutiktum.
Maldykla nežinia kada paskutinį kartą naudota, gal kokį paskutinį Kavarsko tarybinio ūkio traktoristą laidojant, tiesiog stovi ir laukia kol supus ir savaime nugrius. Į kultūros vertybių registrą nėra įtraukta. Nelabai, matyt, vertingas tas sentikių palikimas. Aišku, ir patys sentikiai ne kažką tepaliko – cerkvė be varpinės ir bokštelio ant rytinio kraigo ne daug nuo daržinėse skiriasi. Viduje be šventoriaus paaukštinimo, skarmalų ir dar kelių rakandų, jokių meninių vertybių nesukurta. Bet sentikiai tuom ir sentikiai, kad iki Vakarų kultūros ar bent iki Vilniaus Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios interjerų puošybos šiems jų maldos namams kaip skruzdei iki mėnulio.
Na, o nuo savęs pridursiu, kad jei jau susiruošite su savo batonais nudardėti į Girelę, nevažiuokite kaip kokie marozai į Palangos čeburėkų pliažą vidury dienos. Atlikite ritualą: išsirinkite blogiausią dieną (dar geriau naktį) pagal sinoptikų pranašystes, prieš tai įsijungę ispaniškus subtitrus atidžiai peržiūrėkite kinofilmą Вий, o tada ant karštųjų važiuokite. Nevalgę, kad klausa suaštrėtų ir galva šiek tiek svaigtų.
Taip daugiau šansų pajausti tai, ko nėra. Tik būkite žmonės – palikite tą malonumą ir kitiems, nes jei prišiksite kur ant šventoriaus ar primėtysite alaus butelių, aš garantuoju, kad jus vieną dieną aplankys ne ta gražuolė su blakstienomis iš Вий, o koks nors prastai nusiteikęs sentikiu persirengęs amišas su šake.
Pardon, gal truputį per daug įsijaučiau.
Reportažas
Esant galimybei visada mėgstu įsiropšti į bažnyčių varpines. Su kolega garsiai pamąstėme, kad visose bažnyčiose norintiems turėtų būti standartiškai sudaryta galimybė pasikelti į varpines.
Iš varpinės apsižvelgia vienintelė kaimo gatvė ir skurdūs sutrešę namukai.
Vietoje varpo varpinėje kabo geležinkelio bėgio gabalas. Savo funkciją jis labai neblogai atlieka. Gerai užvanojus girdėtųsi ir Kavarske, bet baisu, kad tuo pačiu visa varpinė nenusileistų ant žemės.
Įdomu ir tai, kad ant to bėgio užrašyta ДВЖД, kas, mano manymu, reiškia Дальневосточная железная дорога, t.y. Tolimųjų Rytų geležinkelis. Norėčiau sužinoti kokiais keliais šis metalo gabalas atkeliavo iki Lietuvos.
Viena istorijos versija apie pavogtą varpą pasidalijo V. Balkūnas, tačiau tokią versiją vertinu labai skeptiškai. Koks tuomet tikslas apleistoje bažnyčioje kabinti bėgio gabalą?
Temsta, mes jau alkani. Nors būčiau nieko prieš, kad bent truputį pasivaidentų ta gražuolė su skraidančiu karstu, bet jau metas namo.
Linksmų švenčių!
