Libertavos dvaro sodyba

Valstybės saugomas kultūros paveldo objektas pats savaime nėra saugomas, nes valstybė esame mes. Valstybė – komplikuota ir sudėtinga organizacija, kurioje dėl galybės valdymo instrumentų gali tapti neįmanoma greitai ir paprastai susitarti dėl iš pažiūros paprastų dalykų. Teismuose besiaiškinant kam priklauso ar nepriklauso Libertavos dvaro sodyba ir jos statiniai, sodyba netrukus virs griuvėsiais.

Dvaro istorijos vingiai yra visiška paslaptis. Faktų praktiškai nėra, o ir esamos nuotrupos ne ką tepasakančios, pvz., minima, kad dvaras priklausė Prušinskams, bet ką tai pasako? Kas tie Prušinskai? Na, vienas garsesnių buvo rašytojas, publicistas Ksaveras Prušinskis (Ksawery Pruszyński, 1907-1950), bet jo biografijoje neradau jokios sąsajos su Lietuva, juo labiau su Libertavos kaimu. Pats kaimo pavadinimas, reikia pripažinti, skamba tikrai neblogai ir šiek tiek primena neegzistuojančio miesto pavadinimą iš žaidimų serijos Grand Theft Auto.

Iš beviltiškai pasibaigusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos bylos A-662-1143-14 žinome, jog Libertavos dvaro pastatais iki nepriklausomybės atkūrimo naudojosi kolūkis. Tačiau neaišku kas bei kokiomis sąlygomis dvarą perdavė kolūkiui. Tarybiniais laikais dvaro patalpose buvo mokykla, o paskui tuose pastatuose kolūkis apgyvendino žmones. Tą nesunkiai patvirtina ir pertvaromis išskaidytos buvusio dvaro patalpos – gyvenama čia buvo dabar sunkiai įsivaizduojamu bendrabučio principu „be paslapčių“.

Tos pačios bylos medžiagoje rašoma, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija 2011 m. birželio 11 d. raštu Nr. B32-629-919.51 „Dėl buvusio Libertavos dvaro pastatų“ VMI pateikė duomenis, patvirtinančius, kad dvaro sodyba nebuvo perduota savivaldybei, o buvusiam dvaro pastatų ir žemės paveldėtojui Tadui L. P. 1994 m. rugsėjo 16 d. Molėtų rajono valdybos sprendimu buvo išmokėta piniginė kompensacija, t. y. šiuo metu turtas neturi savininko.

Paskutinis rūmų gyventojas/-a pagal apmokėtas 2010 m. kovo mėn. UAB „Lesto“ sąskaitas buvo E. J. (vardų ir pavardžių nebeskelbiama pagal naujas asmens duomenų apsaugos normas), o E. J. kaimynė R. A. išsikraustė maždaug prieš trejus metus, t.y. 2007 m.

Trumpai reziumuojant, teismas taip ir neišsiaiškino bei neišaiškino kam priklauso dvaras ir… ir… nusprendė perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Va taip. Nuo 2011 m. trunkantis šeimininko ieškojimas apsuko ratą ir grįžo atgal. Ar byla toliau nagrinėjama, žinių neturiu. Esu beveik įsitikinęs, kad šeimininkų taip ir neatsiras, o jei ir atsiras – nebus likę nieko kito kaip išvežti dvaro statinių griuvėsius.

Papildyta: 2019 kovo 1 d.:

„Lietuvos dvarų enciklopedija“, 2017. ISBN 9786094230264

Molėtų r. Balninkų sen. Dvaro sodybos fragmentai Libertavos ežero p. krante: mediniai rūmai su stambiu dviaukščiu rizalitu centre. rūmų langai ir pakraigės išpuoštos medžio pjaustiniais. Dar išlikusi klėtis, tvartas, vartų likučiai.
Yra žinoma, kad 1882 m. Anupras Makarskas Libertavos dvarą įsigijo paveldėjimo keliu – mirus jo tėvams Kornelijui Makarskui ir jo žmonai Marijai Mackevičiūtei-Makarskienei. O šie dvarą buvo pirkę iš Fiodoro Paškevičiaus. A. Makarsko valdymo laikais, iki 1922 metų Libertavos dvaras – pats gražiausias ir turtingiausias visoje apylinkėje. Dvarininkas domėjosi menu, todėl pagrindiniai dvaro rūmai buvo pastatyti labai meniški ir papuošti įvairiausiais medžio dirbiniais. Ypač gražūs medžio raižiniai papuošė didžiulę verandą prie pagrindinio įėjimo. Visa dvaro teritorija buvo apsodinta medžiais. Įrengti du tvenkiniai, užveistas gražus sodas.
Per tarpukario žemės reformą iš A. Makarsko įpėdinių paimta apie 200 ha žemės. Tad dvaras liko gerokai apkarpytas. Dalis apkarpytos žemės atiteko A. Makarsko sesers vyrui A. Prušinskui, kuris laukų darbams taikė pažangiausią tuo metu techniką.

Žiemiškas reportažas

Atvažiavome čia kartu su pirmuoju iškritusiu sniegu. Medžiai ir krūmai jau be lapų – vasarą nieko iš toli nepamatysi, viską užtikrintai dengia nebeprižiūrima buvusio dvaro augmenija. Žiemą ne ką geriau – pagrindinius dvaro vartus iš rytų pusės pastebėjau tik atsitiktinai įsibrovęs tarp šakų.

Dvaro sodybos teritorija
Sodybos vartų likučiai
Libertavos dvaro rūmai
Rūmų planas
Rūmų rytinis fasadas

Iki dvaro buvau atlėkęs vasarą motociklu, bet neturėjau nei pakankamai laiko, nei fotoaparato, nes iš tiesų norėjau nuvažiuoti iki parduotuvės alaus, bet gavosi, kad nuostabiais dar neišnykusiais Lietuvos vieškeliais nuklydau beveik 100 kilometrų nuo namų. Ko tik nepasitaiko. Beje, alaus taip ir nesuspėjau nusipirkti… Tikiuosi, po kitų rinkimų šį gamtos klaidų priimtą įstatymą ištaisys.

Rūmai ir žavi, ir liūdina, matosi, kad Kolūkio laikais fasadą buvo apsiuvę ruberoidu. Turbūt todėl, kad, jei kiltų gaisras, dūmus pamatytų Kavarsko gaisrininkai. Na ir pinotekso juk nebuvo.

Rūmų rytinis fasadas

Apėjus rūmus, graudžiausias vaizdas – iš pietų ir vakarų, čia augmenija pastatą net ir dieną slepia pavėsyje, o iškorėjusios medinės sienos nespėja atiduoti sugertos drėgmės ir taip pūva dar greičiau.

Rūmų vakarinis fasadas
Rūmų pietinis fasadas

Rūmai puošnumu nepasižymi, matyt rūmų valdytojas nebuvo aptekęs turtais – tai buvo tik didžiulė tvarkinga provincijos sodyba atokiame kaimelyje.

Rūmų langai
Rūmų langai
Lango rankenėlė
Inkilas

Turbūt geriausiai visame komplekse atrodo ne per seniausiai padažytos pagrindinės dvaro rūmų durys su masyvia varčia. Rūmai nesimetriški, todėl ir durys įrengtos centrinės dalies šone, ŠR pusėje.

Rūmų durys

Prieangyje ant grindų guli laikraštinė. Dar vienas įrodymas, kad Kolūkio laikais rūmuose gyveno ne vienas gyventojas. Tokią pat arba labai panašią mėlyną laikraštinę prisimenu kabant ant savo AA babytės namo kampo. Vieno abonento dėžutėje buvo širšių lizdas.

Prieangis

Rūmuose buities daiktų beveik nelikę. Bent kiek vertingus jau turbūt išsivežė tie, kuriems svetimo turto nebūna. Krosnių daug – kad visiems būtų ir šilta, ir ant ko spirgą pasičirškinti.

Sena spinta
Patalpa centre rytinėje pusėje
Kolūkio konstrukcijos
Krosnis rytiniame kampe
Koridorius
Kolūkio pertvaros

Geresnius laikus primena tik kukli nesunaikinta lubų puošyba.

Rytinis kampas

Patalpoje rytiniame rūmų kampe po tapetais ir faneros sluoksniu slepiasi durys. Galbūt originalios?

Užkaltos durys
Paskutinio gyventojo lova

Sunku pasakyti kiek ilgai stovės rūmai tokie kokius matėme 2018 m. gruodį. Vaikščiojome itin lėtai ir atsargiai, nes panašu, kad dauguma konstrukcijų laikosi tik ant garbės žodžio, ar ant snargių – kaip jums patogiau. Lankytis rūmų viduje nepatariu, juo labiau slankioti po kelis ar grupėmis. Jei jau mirti, geriau vienam.

Šiauriniame kampe įlūžo perdanga
Įlūžusi perdanga

Iš kitos pusės po tapetais paslėptos durys čia nebuvo slepiamos.

Netrukus ir čia įgrius lubos
Laiptinė

Laiptais į rūsį nusileisti nepavyks, jie jau atitarnavo ir prigulė pailsėti ant grindų. Rūsys įrengtas ne po visais rūmais. Spėju, galėjo tarnauti kaip ledainė; buvo įrengtos masyvios lentynos. Ant grindų mėtosi pašto dėžutė su užrašu „ПОЧТА“ – reiškia čia ne tik atgabendavo paštą, bet ir būdavo surenkama siunčiama korespondencija.

Rūmų rūsys
Rūmų rūsio planas

Išlipus iš rūsio einame apžiūrėti kairiojo, pietvakarių fligelio. Čia kažkam buvo užėjęs noras apsikuopti. Iš koridoriaus galima patekti ne į visas patalpas, nes užgriuvusi perdanga užspaudė duris.

Tara
Užgriuvęs pietinis koridorius
Patalpa pietiniame kampe
Prireikė

Taip atrodo patogi benamio buitis – duryse išmuši vieną lentą ir per tarpą į nenaudojamą patalpą meti bambalius. Erdvė tokiam šiukšlių utilizavimui beveik neribota, užtektų visam gyvenimui (kol kepenys laikys).

Šis vaizdas man priminė vieną kazematuotą slėptuvę Ventspilio pakraštyje, kur benamis labai tvarkingai rūšiavo… ta da da dam… savo fekalijas. Taip, šlapimas plastikinėje taroje buvo laikomas viename kazemato gale, išmatos, suvyniotos į laikraščio gniūžtes, kitame. Miegamasis, be abejo, buvo kitame kazemate. Va taip, mokykitės kaip reikia šikt ir myžt, kad nesmirdėtų ten kur miegi.

Taros kambarys

Antras aukštas – liūdnas vaizdas. Turėklų nėra. Perdangos įgriuvusios, kelios patalpos centre dar prieinamos, bet ten ant sienų – jauno, bet pragerto intelekto žybsniai, kuriais net nenoriu tepti fotoaparato jutiklio.

Laiptinė antrame aukšte
Įgriuvusi perdanga
Patalpa antrame aukšte

Išėję iš dvaro rūmų pasukome link svirno. Kelią iki jo pastoja prigulęs masyvus 200-300 metų senumo medis. Ar tai ąžuolas, ar klevas, ar koks atsivežtinis nesugebėjome nustatyti.

Dvaro rūmai

Į svirną, iš pirmo žvilgsnio, atrodo, pataikė meteoritas, prieš tai kliudęs gretimą medį. Gaila, bet ne, tai tiesiog vaizduotės vaisius.

Svirnas

Viduje, be abejo, tuščia. Galiu lažintis, kad prie pat durų kadaise stovėjo varstotas, kokį turėjo ir mano senelis.

„Į gaisrą atvyk su kabliu“

Gaila, kad nesu geologas, bet tikrai būtų įdomu žinoti iš kur tiek svirno, tiek tvarto mūrinėse sienose atsirado tie juodi akmenys ir kaip jie vadinasi.

Akmenys svirno sienoje

Žygiuojame link tvarto.

Tolumoje prie medžio – tvartas

Tvartas atrodo vargingiausiai. Jei gerai pasnigs, stogas šios žiemos jau nebeatlaikys.

Tvartas

Ant sienos vaikystę primena toks smagus pasukamas elektros jungiklis.

Pasukamas elektros jungiklis
Langas
Plyta
Durys rytinėje pusėje
Durų lankstas
Tvarto vidus
Tvarto vidus

Šia griūvančio tvarto nuotrauka ir baigsiu apsilankymo Libertavos dvaro sodyboje apžvalgą. Būtinai čia sugrįšiu pasižiūrėti kaip dvaras griūva tik dėl to, kad tai kas yra Valstybės, realiai yra niekieno. O šiaip, gražūs keliai čia veda nuo Vilniaus. Nuvažiuokit.

Informacijos šaltiniai:

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Comments
  • audra
    Atsakyti

    Prušinskai buvo mano draugės seneliai, močiutę dar pažinojau.

Palikti atsakymą: audra Atšaukti atsakymą