Motociklais po Estijos salas

Taip jau nutiko, kad trečius metus iš eilės, pasibaigus darbų įkarščiui, kartu su kolega sėdame ant motociklų ir dviese kelioms dienoms išvažiuojame išvėdinti smegenis. 2019 m. vasarą pasirinkome, na iš tiesų nieko mes nesirinkome, tiesiog sudėliojau maršrutuką link Estijos, apsukant po ratuką Saremos ir Hyjumos salose. Šįkart gavosi kiek daugiau nei 1700 kilometrų nuotykių.

Tikslas, kaip dažniausiai – be kažkokių didelių įsipareigojimų sau pasimėgauti važiavimu, buvimu kartu ir atskirai su savimi, nes važiavome ir vėl be pasikalbėjimo įrangos. Norėjau padaryti keletą kadrų savo žaisliniu dronu, aplankyti jau būtas ir apžiūrėti kelias dar neapžiūrėtas vietas. Jei kam įdomu, fotografavau trimis prietaisais – telefonu, veidrodiniu fotoaparatu ir dronu.

1 diena. Kelias į Saremą

Išvažiuojame kaip ir derėtų ilgesnei kelionei anksti ryte kartu su pirmaisiais gaidžiais. Jei tiksliau, gaidžiai lieka Vilniuje, nes važiuojame be jų. Iki Latvijos sienos maršrutas vingiuoja kažkur tarp stambesnių eismo arterijų į Panevėžį ir Daugpilį. Nieko nėra blogiau, nei motociklu tiesia linija pjauti greitkeliu.

Kažkokiame kaime policininkai patikrina mūsų blaivumo lygį ir palinki laimingo kelio. Kad mano motociklo techninė apžiūra nebegalioja jau mėnesį aš sužinau grįžęs iš kelionės ir berods tik gruodžio mėnesį… Pasitaiko.

Pirmas trumpas sustojimas – prie suvargusio didingo Panemunio Komarų dvaro. Jei kas žinote kam dvare buvo įrengti atskirai stovintys bokšteliai, lauksiu jūsų žinutės.

Panemunio Komarų dvaras
Panemunio Komarų dvaras
Panemunio Komarų dvaras
Panemunio Komarų dvaras

Sieną su Latvija kertame pravažiavę Suvainiškio kaimą. Prie pat valstybių ribos stovi simpatiškas sutrūnijęs medinis dviejų aukštų pastatas. Žiūrint į jį atrodo, kad sugrius nuo smarkesnio vėjo gūsio. Tikiu, kad kitos vasaros gali ir nesulaukti.

Apleistas namas Lietuvos-Latvijos pasienyje

Per Latviją važiuojame jau įdienojus, Dauguvos upę kertame ties Aizkraukle. Paaikčiojame ir paochčiojame žiūrėdami į masyvią hidroelektrinę ir šauname tiesiai į Lygatnę, kur mūsų laukia žiauriai skanūs kepsniai… Va rašau, ir tiesiog jaučiu kaip po liežuviu teka seilės. Įdėčiau kepsnio nuotrauką, bet saugau juodai dienai.

Lygatnė. Smiltainio atodanga prie seno tekstilės fabriko

Pavalgę dar šen ten pasidairome į vietines grožybes ir nekreipdami dėmesio į ženklus rodančius, kad už kelių kilometrų tiltas taisomas bei pravažiavimo nėra, judame toliau. Juk motociklu galima pravažiuoti bet kur. Ane? Deja ne – privažiuojame tą taisomą tiltą, o ten karo zona – kelias išartas, kur ne kur pora lentų ir toks slenkstis, kad ant supintų būsimo tilto armatūrų motociklą reiktų užsinešti ant kupros. Įmanoma, bet taip smarkiai nuotykiauti mes nepasiruošę – kelio iki kelto į Saremą dar per akis. Pasiduoti, aišku, irgi nesinori ir čia kaip koks žaibas iš giedro dangaus pajuodęs darbininkas iš kitos pusės tarptautine kalba šaukia, kad ten toliau yra laikinas tiltukas. Kur tas toliau, kur tas ten? Svarbu, kad yra. Suku į artimiausią kaimiečių kiemą ir greitai išsiaiškinu, kad prie kito medžiotojų bokštelio reikia nerti į pievą ir ja leistis į slėnį. Taip ir padarome, kertame upę kažkokia pontonine konstrukcija, aplankome smiltainio uolą Amatos upėje ir laikydami spartesnį tempą mauname link Estijos.

Cėsyje nepadėdami kojos apsukame garbės ratą – čia dar visai neseniai buvau su LRT Nacionaline Ekspedicija.

Nepastebimai kertame Latvijos-Estijos sieną. Sustoję papildyti kuro Parnu mieste pajaučiame, kad jau sparčiai vakarėja. Iki Virtsu kelto dar apie 70 kilometrų, bet aš žinau visai smagų shortcut’ą siaurais žvyrkeliais, kuriais sutaupai apie 10 kilometrų ir nepapuoli į aktyvesnį eismą. Lets kamon!

Štai, mes jau kelte. Štai, jau ir saloje, bet iki nakvynės vietos didžiausiame salos mieste Kuresarėje dar visas šimtas kilometrų. Šiek tiek palaukiame, kol visas automašinų šašlykas nutolsta ir autopilotu burzgiame į vakarus. Galva jau išbirbta, norėtųsi kur nors ramiai atsilošti. Staiga patamsyje priešpriešais atvažiuojantis automobilis nuskina vieną kelią kertančio ežių karavano narį. Laikas sulėtėja, matau kaip dygliuotas kotletas pasišokinėdamas ridenasi į kelkraštį. Įdomu, ar likę gyvi eis ieškoti jo lavono? Nežinau, norėčiau pailsėti. Kažkaip darosi šaltoka, užgulu baką lyg pensininkė virtuvės palangę ir vairuoju viena ranka.

Kuresarėje isikūriame pigiausiame viešbutuke, buvusiame telegrafo pastate ir slenkame užtarnauto alaus. Taip, tai yra alaus reklama, paduokite mane į teismą, jei manote, kad saikingas vartojimas yra blogai.

Alus po 700 kilometrų yra gerokai skanesnis

2 diena. Saremos sala

Puikiai išsimiegoję kažkieno kabinete einame pusryčiauti. Oras pagal neegzistuojančią orų gerumo skalę – kokie 7 iš 10, bet mums toks net labai tinka. Valgome žiauriai skanius pusryčius mintyse krisdami nuo kėdžių kaip Gustavas iš „Gustavo Enciklopedijos“. Bandau suprasti ką nors estiškai, bet jaučiu, kad poliglotu galėčiau vadintis tik giliame kaime, kur niekas nežino šio žodžio reikšmės.

Pusryčiai su estiška spauda

Bevirškindami pasivaikščiojame Kuresarės pilyje, išsiaiškiname kas ją tokią gražią pastatė. To linkiu ir jums. Girdime, kad esame ne vieni lietuviai, bet tyčia neišsiduodame. Taupome kitiems kartams. Grįždami prie motociklų sutinkame gaują baikerių – tokie vyrai po 2 metrus ūgio ir maždaug po 2 centnerius svorio. Vieniems labiau ant pilvo, kitiems ant krūtinės tie centneriai išryškėję. Apie motociklus su jais nekalbame.

Kuressaare pilis

Jungiame variklius. Važiuojame iki tokios smagios skulptūros kur stambiakrūtė moteris su vyru linksmai neša valtį. Atstumas – nedidelis, tik keli šimtai metrų, bet jau pirmame posūkyje jaučiu, kad motociklas kažkoks nestabilus, pagalvoju, nejaugi po nakties taip stipriai jaučiasi galinės bagažinės svoris? Na kur tau… Sustojęs matau, kad iš manęs šaiposi tuščia priekinė padanga. Vėl kartojasi praėjusių metų scenarijus, tik Lenkijoje mes buvome keliolika kilometrų nuo civilizacijos, o čia – vidury miesto. Pasigėrėjęs skulptūros formomis lėtai vingiuoju į artimiausią moto servisą. Ten vienintelis darbuotojas pasitinka klibinkščiuodamas ramentais. Pasakoja: „I tried to kick-start my friends’ KTM and it kicked back…“. Būna ir taip! Tokios būklės jis nelabai nusiteikęs permontuoti padangos, bet kompresoriumi pūsteli oro ir nurodo kitą servisą, kuriame man turėtų pagelbėti. Po minutės kitos įsirovęs vidun ir sušukęs „I need help“ palieku motociklą „Autofrend“ angare – meistrai užtruks valandėlę, einu medžioti ko nors žiauriai skanaus. Toli eiti nereikia, čia pat erdviame angliško stiliaus restorane renkasi vietiniai – patiekiami dienos pietūs. Nuotraukos nedėsiu, bet kažkoks kepsnys su grybukais buvo žiauriai skanus. Žiauriai.

Tuščios padangos nuotykis

Atsiimdamas motociklą, sužinau, kad kamera buvo su raukšle, kuri per laiką tiesiog prasitrynė. Jau buvau nusiteikęs už paslaugas sumokėti skandinaviškomis kainomis, bet nurodyta suma logiškai pateisinama, tad ilgai neužtrukę judame toliau į Servės pusiasalį. Čia jau esu buvęs 2012 metais. Tuomet muziejaus pastatas buvo tik pradėtas remontuoti, nebuvo galimybės pakilti į patį švyturį.

Sõrve švyturys
Sõrve švyturys
Sõrve švyturys
Sõrve švyturys
Plūduras prie Sõrve švyturio

Iki kito taško tenka šiek tiek pakiusnoti miško takeliais. Man tokie keliukai patinka, kolegai gal šiek tiek nelabai. Sakysit, čia kažkokia skylė, kas čia įdomaus? Na, gal ir nieko ypatingo, bet po ta skyle – du apsemti aukštai kazematų skirtų aptarnauti vieną artilerijos bokštą. Jei tiksliau, šioje vietoje yra vienas iš dviejų 315-osios pakrantės artilerijos baterijos blokų MB-2-180 artilerijos įtaisams, kur 180 – kalibras, o 2 – pabūklų kiekis. Metalinio pabūklų bokšto svoris – 375 tonos, šarvo storis – 203 mm.

Užsemtas 315-os artilerijos baterijos blokas

Tokių artilerijos baterijų Pabaltijy yra trys. Viena Saremos saloje (Nr. 315), antra Hyjumos (Nr. 316) prie jos nuvažiuosime kitą dieną, trečia (Nr. 314) – Osmusaro saloje.

315-os artilerijos baterijos bloko ventiliacijos anga

Šios baterijos komandinis punktas įrengtas atokiau už šiek tiek daugiau nei kilometro nuo šios pozicijos. Baterija beje pavadinta herojiškai Irbės sąsiaurį gynusio kapitono Stebelio vardu.

315-os artilerijos baterijos tolimačio bokštas

Komandinis punktas stipriai apaugęs krūmais, tik jo viršuje – pievelė su metaliniu kupolu ir paminklu ant jo. Galima pamanyti, kad į vidų patekti neįmanoma (2012-ais metais aš taip ir maniau), bet geriau paieškojus, įėjimą įmanoma rasti.

Paminklas ant 315-os artilerijos baterijos komandinio punkto

Taip atrodo žvilgsnis į metalinį kupolą iš vidaus.

315-os artilerijos baterijos komandinis punktas

Komandinis punktas, kaip ir pabūklo pozicija – dviejų aukštų, tik apatinis apsemtas iki pat lubų. Išlikę šiek tiek įrangos.

315-os artilerijos baterijos komandinis punktas

Nepaminėjau, kad užėjus į vidų iškart jaučiamas ne itin malonus kvapas. Tokių dažnai nesutinki, tad numanyti, kas skleidžia kvapą nelengva, bet viename iš drėgnesnių kazematų netrunkame rasti kvapo kaltininką. Ilgai į nuotrauką žemiau geriau nežiūrėkite.

315-os artilerijos baterijos komandinis punktas
315-os artilerijos baterijos komandinis punktas

Dar vienas objektas, kurį anksčiau buvau tiesiog pravažiavęs, tai vadinami „drakono dantys“, 1941 m. įrengta prieštankinė užtvara. Ji, natūralu, yra siauriausioje pusiasalio vietoje.

Prieštankinė linija siauriausioje Servės (Sõrve) pusiasalio vietoje
Prieštankinė linija
Prieštankinė linija
Prieštankinė linija

Kitas taškas – pasviręs Kypsarės švyturys. Pasislinkus kranto linijai jis atsidūrė vandenyje ir tuo pačiu pasviro. Čia beje, taip pat esu buvęs, bet tuomet mes valandą laiko žygiavome pėsčiomis ir dar valandą grįžinėjome. Šį kartą dar prieš kelionę tikėjau, kad apžergę du ratus kaipmat pasieksim tą švyturiuką. Juk motociklais galima visur pravažiuoti! Kur tau… Įšoku su savo Suzukiu pasibandymui į smėlyną ir suprantu, kad su tokiomis plentinėmis padangomis greičiau įsikasiu iki ausų kaip krabas, nei kur nors nuvažiuosiu. Ką daryti? Pastatome motociklus ir iš diedo su wife beater maike pasiskoliname du mums per mažus dviračius. Šiaip, pagalvojus, kai buvau mažas, dviračiai buvo sulankstomi, ereliukai, kregždutės, vyriškiniai ir bobiškiniai – koks yra, su tokiu ir važiuoji, nesvarbu, kad vyriškinio net neapžergi – perkiši koją per rėmo tarpą ir mini. O dabar… Pedalai nepatogūs, rėmas per trumpas, vairas per žemai. Bet juk čia dviratis ir jis važiuoja! Tad palenktyniaudami akimirksniu (iš tikrųjų, tai akys išdžiūtų, jei tokiais intervalais mirksėtum) atsidūrėme prie švyturio.

Kypsarės švyturys
Kypsarės švyturys
Kypsarės švyturys
Kypsarės švyturys

Suradę nakvynės vietą išlindome patyrinėti Ninase pusiasalio apylinkių. Pirmiausia pasukome užmesti akį į artilerijos bateriją, kurią nieko nesitikėdamas buvau praleidęs ankstesnėse kelionėse. Kaip aš nustebau pamatęs šios baterijos pabūklo poziciją! Tai yra kažkas neapsakomo. Kažkoks gamtos sukurtas herbariumas visiškai netikėtoje vietoje. Laiko daug neturėjome, tad pažadėjau sau čia sugrįžti. Norėčiau bent pusdienį skirti šiai vietai.

Paminklas Ninase artilerijos baterijos bloke
Paminklas Ninase artilerijos baterijos bloke
Paminklas Ninase artilerijos baterijos bloke

Saulė leidosi, išvingiavę pro buvusių sovietinių karinių dalinių griuvėsius, motociklus pastatėme gražiame gamtos kampelyje, ant Ninase skardžio. Ir vėl, netikėtai, aptikau apirusias pasieniečių, o gal dar karo metų tranšėjas skardžio viršuje. Lydėdami saulę užbaigėme kupiną nuotykių dieną.

Saulėlydis prie Ninase skardžio
Ninase skardis
Tranšėjos ant Ninase skardžio

3 diena. Hyjuma sala

Atsibudome gana anksti Kuuli kempingo namelyje, gal kokių keturių su puse kvadratinių metrų kambarėlyje. Dušas čia fantastinis – tokia atskira medinė bakūžė, grindų nėra, tiesiog atsistoji ant didžiulio plokščio akmens ir pasileidi šiltą vandenį. Nerealu!

Beje, į kempingą atvažiavę patamsyje net nepastebėjome, kad ir čia vingiuoja tranšėjų linijos.

Tranšėjos Kuuli kempinge

Rytas, rasa dar gausiai padengusi motociklus. Iki kelto į Hyjumą – kokie 30-40 kilometrų. Dar pusvalandis kelio jūra, o pusryčių juk nevalgėme… Gurgiančiais pilvais pasiekiame seniausią švyturį. Prie jo esanti kavinukė visai skaniai gamina. Sukertu žiauriai skanų burgerį su kalnu bulvyčių.

Kõpu švyturys Hyjumos (Hiiumaa) saloje

Pasisotinę ir užkopę į švyturį vienos mašinos pločio žvyrkeliu neskubėdami maloniai riedame į vakarus. Iš Prancūzijos dalimis atvežtą Ristna švyturį tik palydime akimis ir važiuojame toliau.

Ristna švyturys

Tas toliau, tai Ristna 130 mm 4 pabūklų artilerijos baterija (Nr. 42), kurios ugnies kontrolės bokštą užsibrėžiau nufotografuoti iš paukščio skrydžio – nes labai romantiškai skamba tas „iš paukščio skrydžio“. Aleliūja!

Pajūris prie Ristna artilerijos baterijos
Ristna artilerijos baterija Nr.42
Ristna artilerijos baterija Nr.42
Ristna artilerijos baterija Nr.42

Ugnies kontrolės bokštas – vienas geriausiai išsilaikiusių visame Pabaltijy. Be papildomos įrangos įmanoma užsiropšti ir ant paties jo viršaus. Šį kartą to nedarau, nes be apšilimo gimnastika užsiiminėti yra pavojinga.

Ristna artilerijos baterijos ugnies kontrolės bokštas

O štai ir kadras, kurio norėjau. Jei kam įdomu kokiu dronu fotografuoju, galite parašyti man asmeniškai, pasistengsiu asmeniškai atrašyti.

Ristna artilerijos baterijos ugnies kontrolės bokštas
Ristna artilerijos baterijos komandinis punktas
Ristna artilerijos baterijos komandinis punktas
Ristna artilerijos baterijos komandinis punktas
Ristna artilerijos baterijos ugnies kontrolės bokštas
Ristna artilerijos baterijos ugnies kontrolės bokštas
Ristna artilerijos baterijos ugnies kontrolės bokštas
Ristna artilerijos baterijos ugnies kontrolės bokštas
Ristna artilerijos baterijos ugnies kontrolės bokštas

Pasibuvę vakariniame krante iš Ristnos jau kitu keliu braukiame į rytus. Besimėgaudami puikiais salos keliais tolumoje, kairėje kelio pusėje, pastebime kažką siurrealaus – lyg Eifelio bokštą, bet tokį kurį pastatė penktokai per technologijų pamokas. Apie šio fenomeno egzistavimą žinojau jau senokai, buvau net nuvažiavęs šalia jo, bet užkopti į viršų drąsos ir valios tada neatsirado. Šį kartą tokių jausmų nebuvo.

Medinė Eifelio bokšto kopija

Čirkšdami kaip žvirbliai sulipome į viršų ir ką – visai smagu. Nebloga vietelė pasibūti su savo mintimis, o gal net knygą kokią paskaityti. Tai, kas liko šios sodybos apačioje yra ne mažiau keista ir įdomu. Rekomenduoju.

Vaizdas iš bokšto viršaus

Nuo estiško Eifelio mūsų kelias vingiuoja į Tahkuna.

Tahkuna švyturys

Kažko ypatingo nesitikiu, bet paskridęs į akmeningos kirų ar tai žuvėdrų nušiktos pakrantės pusę suprantu, kad tai vienas gražiausių vaizdų šios kelionės metu.

Tahkuna švyturys
Tahkuna švyturys
Tahkuna švyturys

Keliui išsitiesinus staiga atsiradęs tankas atrodo pakankamai grėsmingai, net krūpteliu jį pamatęs. Privažiavus arčiau paaiškėja, kad tai tik kartoninis muliažas. Sukame į Hyjumos karo muziejų, čia turiu įsigyti vieną gerą knygą savo kolekcijai.

Pakelės tankas
Autoportretas

Paskutinis lankytinas objektas – artilerijos baterijos Nr. 316 vakarinis blokas.

Užsemtas Tahkuna 180 mm artilerijos baterijos blokas
Įėjimas į Tahkuna 180 mm artilerijos baterijos bloką

Kelias namo

Apie grįžimą namo lyg ir nebūtų ką rašyti, jei ne vienas nesusipratimas. Mūsų planas – vakarėjant persikelti į žemyną ir pernakvojus Hapsalu mieste ramiai grįžti namo. Kaip ir naktį prieš tai užsisakome 2 vietas namelyje kempinge. Kažkuriame trečios dienos taške gaunu žinutę su klausimu ar turime savo palapinę. Iš pradžių nieko nesuprantu, mes juk namelyje miegosim. Apsikeitęs keliais laiškais su kempingo administratoriumi suprantu, kad rezervuojant mus labai gudriai suklaidino neegzistuojančių lovų nuotraukomis ir pastogės kempinge mums nėra. Pasiunčiu tą estą kuo toliau į šiaurę ir bevalgydami žiauriai skanią picą Kerdloje sukuriame planą-chuliganą: keliamės keltu į žemyną ir per naktį važiuojame link namų. Paryčiais turėtume pasiekti Vilnių ir kažkiek numigę turėsime dar vieną laisvą dieną. Rizika motociklu važiuoti naktį yra didelė, nes ant kelio pasirodęs briedis ar stirna gali būti paskutinis tavo matytas gyvūnas gyvenime, bet pliusas tas, kad eismas net ir pagrindiniuose keliuose tokiu metu yra minimalus.

Vaivorykštė kelto į žemyną belaukiant

Pasiryžtame tokiam nuotykiui ir jam jau sėkmingai pavykus galiu pasakyti, kad visiškai nesigailiu. Atrodo – vasara, bet naktį važiuojant 90 km/h ir kūnui judant tik labai minimaliai ilgainiui pasidaro taip neapsakomai šalta. Apsirengiame viską, ką turime, net lietaus aprangą, kuri būdama visiškai neperpučiama iš tiesų gelbėja labiausiai. Nepaisant šalčio, patirtis – visiškai nereali, o vaizdai paryčiais – neapsakomai fantastiški. Kur bepasuksi galvą po pievas braido stirnos ar tai danieliai. Šalia kelio pamatau ir jauną smalsų lapiuką. Susimirkčiojame. Važiuoju ir tas akimirkos džiaugsmas užgožia viską, kas galėtų būti nemalonu ar nepatogu.

Grįžtame namo. Šiltas dušas, minkšta lova – tik po tokių kelionių jie įgauna kažkokią vertę.

Jei ištvėrėte iki galo, gal bus įdomus ir kelionės maršrutas. Realus, aišku, šiek tiek skyrėsi nuo šio. Juk kokia kelionė be improvizacijų?

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė