Antakalnio koplytėlė

„Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš laikų milžinų…“ tokią mintį ant miškelyje paskendusios koplyčios sienos prieš 53 metus išraižė kažkoks Juozas. Jau tada koplyčia nebeatliko tiesioginės funkcijos, o dabar ją galima įsigyti vos už kelis tūkstančius eurų. Istorija apipinta mįslėmis ir klausimais.

Poklevskių-Kozelų šeimos koplyčia-mauzoliejus

Štai toks yra pilnas ir dažniau sutinkamas objekto pavadinimas, nes Antakalnis mažai kam asocijuojasi su į tris dalis skilusios gyvenvietės pavadinimu Ukmergės rajone. Taip, yra Antakalnis I, Antakalnis II ir Antakalnis III, o visoje Lietuvoje Antakalnių net dešimt, neskaitant Vilniaus miesto dalies, taip pat vadinamos Antakalniu. Aprašoma koplyčia yra Antakalnio Nr. 1 kaime, nors, tiesą sakant, tas jai priskiriamas Antakalnis yra atsidūręs kitoje greitkelio pusėje ir nors iki jo tiesiu taikymu – vos puskilometris, tačiau žygiuoti tektų bent šešis, norint nepažeidžiant eismo taisyklių ten nusigauti.

Bene vienintelis plačiau žinomas rašytinis šaltinis apie šią koplyčią ir dvarininkus Poklevskius-Kozelas yra 1991 metais Albinos Navickienės publikuotas straipsnis. Įdedu jo nuorašą.

Kairėje Panevėžio – Vilniaus autostrados pusėje, apie puskilometrį nuo Žemaitkiemio plento, ant kalnelio, labai gražioje vietoje, stovi Antrojo Antakalnio koplyčia. 1912 metais ją pastatė grafo Kozielos paliepimu. Tuo laiku ponas gyveno Panoteriuose, tik vasarą praleisdamas šiame dvare, kurį buvo pirkęs iš Vaitkuškio grafo Stanislavo Kosakovksio. Kozielai čia priklausė 150 ha žemės ir miško. Dar iki šių dienų yra išlikęs dvaro tvarkytojų namo galas, ponų „pakajaus“ žymė. Trijų aukštų ledaunė ir mūrinė pirtis pirtis buvo išardytos ir nuvežtos į Ukmergę – iš jų pastatyta buvusio gyvulių supirkimo punkto kalvė. Dvaras buvęs labai gražiai sutvarkytas: parke tyvuliavo didžiulis prūdas (jo žymė likusi ir dabar), rikiavosi liepų alėjos, daug vietos liko sodui. Netoli nuo dvaro pastatyta minėtoji koplyčia. Ją juosė puikūs pušynai ir liepos (ne veltui Kazielos koplytėlę pasirinko amžinojo poilsio vieta). Į koplytėlę nuo dvaro centro vedė žvyruotas kelias su mediniais barjerais kelkraščiuose.

1924–26 metais dvaras buvo išparceliuotas. Koziela išvažiavo į Angliją. Dvaro pakraščiai buvo išdalyti o patį centrą iš valstybės nupirko kažkoks Jonytis, vėliau jį pardavęs advokatui Dešriui. Prasidėjus karui buvęs nacionalizuotas dvaras vėl grįžo Dešriams. Tačiau tuo metu labai stigo darbininkų, be to, per karą sudegė daug trobesių. Taip ponas Dešrys liko visai biedniokas. Po karo jis su dukteria buvo išvežtas į Sibirą.

<…>

Koplytėlėje iki 1949 metų būdavo laikomos mišios, švenčiamos Sekminės ir Velykos, vykdavo gegužinės pamaldos. Paskui ji buvo uždaryta. Kažkokie piktadariai įsibrovė į koplyčią, išdraskė įmūrytus karstus. Matyt, ieškota brangenybių. Vietiniai žmonės kreipėsi į Pašilės bažnyčios buvusį kleboną Gylį. Su jo žinia palaikai palaidoti greta koplyčios.

Šios koplyčios atstatymu pradėjo rūpintis buvęs lyduokietis fotomenininkas Julius Vaicekauskas. Bet remonto metu kažkas padegė koplyčią. Pastatas smarkiai nukentėjo. Atgimimo laikotarpiu koplyčia Lyduokių apylinkės lėšomis užkonservuota, laukia, kada vėl bus prikelta gyvenimui. Tačiau skaudu, kad ir dabar atsiranda piktadarių, kurie ją apiplėšinėja.

Albina Navickienė, „Gimtoji Žemė“, 1991 m. liepos 20 d.

Perskaičius šį straipsnį viskas atrodo aišku, kol nepradedi tikrinti faktų. Pirmiausia pamėginau rasti koplyčios vietą to meto žemėlapiuose.

Gana keblu buvo lokalizuoti realią koplyčios vietą, nes vietovė realiai yra maždaug ties keturių žemėlapio lapų susijungimu. Koplyčia žemėlapiuose nepažymėta, tačiau aiškiai nurodyti Fw. Antokol bei D. Antokol. Palyginę reljefą ir išlikusius vandens telkinius galime nustatyti ir koplyčios vietą.

Ką mums pasakoja žemėlapiai? O gi tai, kad gerb. Albinos straipsnis prilygsta folklorui. Jei šiuo metu apylinkėse yra trys Antakalniai ir, vadovaudamiesi straipsniu, važiuosite koplyčios ieškoti antrajame – nieko nerasite. Tarpukario žemėlapiuose D. Antokol reiškia Antakalnio dvaras, o Fw. Antokol (Folwark Antokol) – Antakalnis palivarkas. Palivarkas, tai – dvarui priklausantis ūkinis ir administracinis kompleksas. Štai ir išaiškėjo netikslumas, minimas Antrasis Antakalnis iš tiesų yra Antakalnio dvaro palivarkas.

Antakalnio dvaras niekur neminimas, išliko tik dalis parko medžių, reljefas ir aplinkiniai keliai, tačiau įgudusi akis nesunkiai pastebės praeities žymes.

Nuo Antakalnio dvaro keliu, kuris anksčiau kirto Vaisgeliškį, o dabar yra pasislinkęs porą šimtų metrų į rytus, iki palivarko – gana nemažas atstumas, apie 5,5 kilometrai. Tad natūraliai kyla abejonė, kurioje vietoje vasaras leisdavo dvarininkas? Logiška – ne palivarke. Vieta koplyčiai parinkta tik dėl išskirtinio reljefo – tuo metu nuo kalvos į Ukmergės pusę turėjo atsiverti patraukli akiai panorama. Tikiu, kad nuo koplyčios kalvos buvo galima matyti ir kitame Šventosios krante esančių Ukmergės pastatų siluetus, piliakalnį – tuo metu žvilgsnio nekliudė miškai. Šis neribojamo žvilgsnio „koridorius“ iš dalies matomas ir dabartiniame žemėlapyje. Galbūt tai tik atsitiktinumas, o gal kruopščiai suplanuotas užmanymas – nuo koplyčios iki Ukmergės piliakalnio yra lygiai keturi kilometrai.

Dar daugiau sumaišties ir klausimų kelia pačių dvarininkų minėjimas koplyčios istorijoje. Morališkai pasenusioje Kultūros Vertybių Registro dosjė nurodoma 1912 m. koplyčios atsiradimo data, tikėtina, buvo pasiskolinta iš to paties Albinos straipsnio. Fundatoriumi nurodomas Otto Jonas Poklevskis-Kozela. Kaip prie Rusijos imperijos išeivių kilmės prilipo vokiškas vardas nerandu jokio loginio ryšio, tokio vardo nėra ir giminės medyje. Dar įdomiau darosi ieškant pačio Jono Poklevskio-Kozelos – painiame giminės medyje minimas Jonas arba Janas (Ян – Иван) mirė dar 1896 ir šešiolika metų po mirties nelabai galėjo kažką funduoti, juo labiau jo veikla mūsų kraštuose apsiribojo sukilimo organizatorių šnipinėjimu Vilniuje.

Kitas Jonas Poklevskis-Kozela, kuris iš kavos tirščių yra priskiriamas tikėtinu Antakalnio I paveldėtoju, gyveno dar anksčiau – kažkada XVIII amžiuje ir koplyčios neregėjo net sapnuose. O apie Antakalnio Nr. 1 egzistavimą jau rašiau, tokio tuo metu net nebuvo.

Kreivų veidrodžių karalyste virtusi Wikipedia tvirtina, kad šeimos nariai čia buvo laidojami iki pat 1949 m., kai ją uždarė. Albina pasakoja, kad 1924–26 metais dvaras buvo išparceliuotas, o Koziela išvažiavo į Angliją. Čia norisi tikėti Albinos versija, tačiau ji taip pat neįvardija kuris Koziela.

Kiek bajorų giminės atstovų čia galėjo būti palaidota, jei koplyčia pastatyta 1912 metais, o jau 1924 dvaras išparceliuotas? Nepamirškime, kad iki 1918 metų vyko I-asis pasaulinis karas, po to – laisvės kovos su bolševikais. Atmetus šių įvykių laikotarpius belieka vos keli metai. O jei dvarininkas emigravo, kyla klausimas, ar tokiu neramiu laiku būtų laidojęs artimuosius apiplėšinėjamose koplyčiose. Taip galima prieiti prielaidos, kad niekas čia niekada ir nebuvo palaidotas, o absurdišką lobių ieškotojų užsispyrimą pabrėžia išlaužta siena koplyčios kriptoje ir bandymas kasti už jos.

Dar neįtikinamiau skamba teiginys, kad palaikai iš rūsio 1971 m. buvo išgabenti kitur. Kitur. Kur kitur? Štai, vardu neprisistatantis urbanistikos tyrinėtojas Pamirsta, turi nežinomos kilmės duomenų: „visi palaikai iš rūsio buvo perlaidoti į greta koplyčios esančias kapinaites, kurių dabar neliko nei pėdsako. Dabar žemė priklauso savininkų šeimos anūkei Z. Gražulienei, o pastatas – valstybei ir yra saugomas.“ Apie prie koplyčios buvusias kapines nėra jokių duomenų, net žemėlapiuose jos nebuvo pažymėtos. Koplyčia 2012 metais buvo pripažinta bešeimininkiu objektu ir perduota Ukmergės rajono savivaldybės nuosavybėn. Kaip bešeimininkis objektas gali atsidurti privačiame sklype, Pamiršta autorius nekelia klausimų. Koplyčia nėra saugoma, ji 2007 metais įtraukta į nekilnojamo kultūros paveldo registrą.

Aplink koplyčią buvo suformuotas sklypas su trumpu kelio servitutu iki gretimo lauko, jai suteiktas adresas – Kalno g.  6. Tačiau dėl būtent šio kuriozo su niekur nevedančia gatve 2017 m. Ukmergės raj. sav. administracija turėjo parengti aiškinamąjį raštą, nes gatvė neatitinka jai nustatytų reikalavimų.

Ukmergės rajono laikraštis „Gimtoji žemė“, nevengdamas kopijuoti nepatikrintų duomenų iš Wikipedia, 2019 metais publikuotame straipsnyje pateikia ir 83 metų ukmergiškės atsiminimus, kuriuose ji teigia, kad koplyčioje buvo altorius, varpas, čia aplinkiniai gyventojai susirinkdavo ir į gegužines pamaldas. Ji taip pat tvirtina, kad prie koplyčios buvo nedidelės kapinaitės, kuriose palaidoti ir jos senelis, prosenelis, pusseserės, kiti vietos gyventojai. Tačiau Lyduokių seniūnijos seniūnas jai prieštarauja – jokiuose dokumentuose kapinės nėra pažymėtos. Ar gali kapinės išnykti be pėdsakų, jei žemė prie koplyčios nebuvo dirbama? Kaip jos galėjo išnykti, jei čia palaidoti artimi ukmergiškės giminaičiai, pusseserės, o ji pati gyvena vos už kelių kilometrų?

Rajono savivaldybės pastangomis buvo paremontuotas kiauras stogas, skydais uždengti atviri langai. 2015 m. pavasarį buvo bandoma parduoti koplyčią, likutinė jos vertė – 4807,69 €. 2019 m. koplyčia-mauzoliejus vis dar buvo viešame aukcione parduodamo Ukmergės rajono savivaldybės nekilnojamojo turto ir kitų nekilnojamųjų daiktų sąraše.

Reportažas

Nusigauti iki koplyčios nebuvo paprasta. Išsukus iš greitkelio apie kilometrą automobilis kiusnojo lauko keliuku, na, o toliau – tik pėsčiomis arba visureigiu. Visureigio nebuvo, tad teko kelis šimtus metrų plaukti šlapių grikių jūra. Kiek įmanydamas atlikinėjau gimnastikos viražus, tačiau veltui – priėjus koplyčią kelnės buvo kiaurai šlapios.

Pirmiausia, ką pastebėjau būdamas vietoje – niekur neužsimenama apie sovietinės okupacijos laikotarpiu pakeistą koplyčios paskirtį. Akivaizdu, kad vieno tūrio koplyčios erdvė tuo metu buvo padalinta į du aukštus – tą aiškiai rodo vienodame lygyje išlaužtos plytos prie langų ertmių perdangos įrengimui. Spėju, kad koplyčia buvo perduota kolūkio reikmėms ir naudojama kaip trąšų, sėklų ar kitų ūkio reikmenų sandėlis. Tuo pačiu metu koplyčios gale pradėjo rastis ant plytų išraižyti užrašai, kurių pirmieji atsirado maždaug 6-ame XX a. dešimtmetyje.

Keletą įdomių faktų iš šio laikotarpio galima rasti Tarybų Lietuvos enciklopedijoje. Antakalnis – Pivonijos tarybinio ūkio centrinė gyvenvietė. Iki 1940 m. priklausė grafo Krasausko dvarui. Buržuazinio valdymo metais dvare buvo Ukmergės kalėjimo pagalbinis ūkis. 1923 metais dvare buvo 110 gyventojų.

Kyla daug klausimų. Kas tas grafas Krasauskas, kur dingo Poklevskiai-Kozelai ir kaip tada su Albinos minimu dvaro išparceliavimu 1924 metais? Neminimas nei Dešrys, nei Jonytis. Kas išpainios šį galvosūkį?

Jei atidžiai skaitėte, jau žinote, kad ilgą amžių nugyvenusi ukmergiškė užsiminė apie varpą koplyčioje. Varpinės nėra, tad tinkamiausia vieta jam – palėpė, su didesniu langu pietvakarių pusėje, bet čia patekti būtų pernelyg sudėtinga tokio paprasto veiksmo kaip paskambinti varpą atlikimui. Nenoromis peršasi mintis, jog senolė yra susipainiojusi ir kalba apie netoli esančią Bernotiškių koplyčią, kurią aprašysiu kitame straipsnyje.

Kriptos plotas – maždaug 2/3 pačios koplyčios. Joje, po laiptais, sumūrytos penkios nišos palaikams. Dvi iš jų įgriuvusios kartu su laiptais. Kas konkrečiai buvo palaidoti, ar karstai buvo laikomi ne tik nišose, ar išvis buvo laidojama kriptoje galima tik spėlioti. Absoliučiai jokių palaidojimo pėdsakų nėra likę. Paprastai nišos su palaikais būna užmūrijamas, uždengiamos marmuro ar kito akmens plokšte, tačiau čia jokių tą liudijančių požymių nėra.

Antakalnio dvaro palivarkas

Norėdamas susidaryti pilną vaizdą ir turėti geresnį įsivaizdavimą kokį kelią dvarininkas keliautų iki koplyčios kitą dieną dar kartą sėdau į automobilį ir nuo dabartinio Antakalnio III, pro Antakalnį II nuvažiavau iki tarpukario žemėlapyje pažymėto palivarko vietos. Mane iš tiesų maloniai nustebino vaizdas, kurį išvydau. Į palivarką vedė įspūdinga medžių alėja, besileidžianti į raguvą. Už jos – tai, kas liko iš palivarko, kurio tuometės ūkinės veiklos turbūt niekas nebeatsimena.

Palivarko teritorijoje – keli apleisti pastatai: senas medinis gyvenamasis namas, mūrinis vasarnamis. Kryptį link koplyčios nurodo senų aukštų medžių juosta. Galimai pagal šią juostą iki koplyčios ėjo Albinos minimas žvyruotas keliukas mediniais barjerais. Tik klausimas, kaip jis kirto upelį-kanalą, skiriantį palivarką nuo koplyčios? Buvo tiltas, o gal kelias vedė aplink? Nejaugi teks važiuoti čia trečią kartą?

Pabaigai besidominčius istorija norėčiau paraginti būti labai reikliems informacijos šaltinių patikimumui. Wikipedia nėra patikimas šaltinis. Dar mažiau patikimas šaltinis – socialiniai tinklai. Net iš to duoną valgantys žurnalistai straipsnius lyg kalakutus padėkos dieną kemša tuo, kas po ranka papuola. Štai ir aš prirašiau daug, o abejonių tik padaugėjo.

Informacijos šaltiniai

• Kultūros Vertybių Registras, kvr.kpd.lt
• LRS, e-seimas.lrs.lt
• Wikipedia, wikipedia.org
• Pamirsta, pamirsta.lt
• Gimtoji Žemė, gzeme.lt
• Ukmergės Žinios, ukzinios.lt

Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis