Lietuva šiandien (01). Apleistos sodybos

Autorius:
Kategorija: Visa Lietuva

Rudenį, keliaudamas po Lietuvą su tikslu užfiksuoti vieną ar kitą nykstantį objektą, nepraleidau progos apžiūrėti likimo valiai paliktų sodybų. Čia surinkau nuotraukas tų, kurios man paliko stipriausią įspūdį.

„Lietuva šiandien“

Trumpai paaiškinsiu kodėl pasirinkau būtent tokį pavadinimą. Šiuo įrašu pradedu naują seriją, kurios iš tiesų šiek tiek vengiau. Temą reikėjo prisijaukinti. Lankyti apleistas sodybas iš pradžių nebuvo jauku – tokiuose vietose jaučiausi tarsi svetimas, nepageidaujamas, bet nepastebėtai emocinis lūžis įvyko. Suvokiau, kad, kaip ir žmogaus kūnas po mirties, tokie namai – tik trapus, laikinas buvusio gyvenimo atspindys.

Pavadinimas „Lietuva šiandien“, tai tarsi aliuzija į sovietmečiu Lietuvos draugystės ir kultūrinių ryšių su užsieniu draugijos leistą leidinį „Lithuania Today“, kuriame buvo pristatomi tuometinės Lietuvos TSR pasiekimai. Be abejonės, jokių pasiekimų čia nežadu pristatinėti, bandysiu pateikti tą laikiną momentą tarp mirties ir visiško sunykimo, t.y. kuomet erdvė paliekama likimo valiai vegetuoja laukdama visiško išnykimo. Lietuvoje apleistų sodybų nemažėja, kai kurias jau dabar žymi tik krūmų kuokštai apsupti ariamų laukų. Kai kuriose regis dar galėtų apsigyventi žmonės, tačiau realybėje tik maža dalis grįžta į kaimą, dauguma gyvenimo laimės lieka ieškoti skubančiame mieste.

Trakai. Oazė miške

Šią sodybą iš anksto virtualiu smeigtuku buvau pasižymėjęs žemėlapyje, tokių jame – jau arti šimto. Deja, žemėlapis nerodo kelio kokybės, tad sustojome likus kilometrui iki jos – toliau keliauti beveik metrą siekiančiomis provėžomis buvo neįmanoma. Vis tik pasivaikščiojimas buvo malonus, į sodybą vedė šimtamečių beržų alėja, o gerai išsilaikę statiniai pasimatė tik priartėjus per keliolika metrų. Vaizduotė nejučiomis ėmė piešti čią vykusį lėtą, ramų gyvenimą. Gyvenamojo namo viduje likę nemažai praeities atspindžių. Apžiūrėjome retai besutinkamą pasakų elementą – užpečkį, ant kurio kažkas jaukiai leisdavo žiemos naktis.

Prie namo auga nedidelis sodas, o nuo vakarinių vėjų saugo tanki medžių juosta – tikra oazė. Tiesa, plynas kirtimas už juostos atsirado visai neseniai.

Lėnas. Paskendusi apyniuose

Šią vienišą sodybą pastebėjau pakeliui į Alančių dvarą. Apsupta žalios pievos ji tarsi nuoga aikštėje stovėjo be didesnio medžio pavėsio. Tušti langai ir durys paskendę apyniuose žvelgė į niekur. Mano vizitu susidomėjo dvi dailios karvės, tačiau neturėdamas ką pasiūlyti greitai praradau jų dėmesį.

Lėnas. Abi medalio pusės

Kitame kaimo gale išvydau keistą namą, iš pietų pusės lyg ir gyvenamas – languose užuolaidos, o iš šiaurės – jau sugriuvęs. Pamaniau, gal tai gaisro pasekmė, bet apžiūrėjus atidžiau tapo akivaizdu, kad namo konstrukcija supuvo ir įgriuvo neatlaikiusi savo svorio.

Žiliai. Triumfo arka

Kažkur Žemaitijoje šalia kelio stovi vieniša arka. Tai viskas, kas liko iš sodybos. Gyvenamasis namas virto krūmais apaugusia kalvele. Stovi tik tvirčiausia ūkinio pastato, galimai – tvarto, dalis. Žmogus šioje Žemėje – labai laikinas. Triumfuoja visagalė gamta.

Darbėnai. Atvirų sienų dienos

Neįsivaizduoju kas nutiko šiam namui, bet atrodo įspūdingai – vieną išorinę sieną lyg antstoliai už skolas išsinešė, o išeiginis ploščius (lietpaltis) dar tebekaba spintoje… Gaivu vienok. Kavos, arbatos?

Plytinė. Nepastebima

Kartą grįžinėdamas nuo Panevėžio, ties Ukmerge nusprendžiau pasukti neįprastu maršrutu ir, bedęs žemėlapyje į atsitiktinį tašką tarp greitkelio Vilnius-Panevėžys bei Molėtų plento, zigzagais pajudėjau Vilniaus link. Dardėdamas žvyrkeliu periferiniu matymu kažką pastebėjau krūmuose. Ten slėpėsi dar vienas pavargęs, bet tebestovintis namelis.

Alančiai. Mano namas vijokliais apaugęs…

Šią sodybą pastebėjau jau stipriai temstant. Augmenija tarsi motina visą žmogaus palikimą laikė savo jaukiame glėbyje. Fantastiška atmosfera. Nuostabios akimirkos dienos pabaigai.

Štai tokia Lietuva šiandien. Kitame šios serijos įraše – viena sodyba, kurią nutariau aprašyti atskirai.

Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis

Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė