Gražiausia griūvanti vila Vilniuje

Ar galima tapti Mis Burundis visam gyvenimui? Ar galima tapti šaškių čempionu visiems laikams? Manyčiau, kad tai – laikini titulai. Todėl šiandien įvykusiame pogrindiniame vieno žmogaus posėdyje buvo išrinkta pati gražiausia griūvanti vila Vilniuje. Rytoj ji šio titulo neteks, o dar po kiek laiko ir jos pačios ant žemės paviršiaus nebeliks.

Konkurso laureatė bazuojasi gaiviame pušyne ir visaip kaip staiposi bandydama išlaužti neįtikėtinas pozas ir formas. Pagalvojau, kad tokį namą suprojektuoti ir pastatyti sugebėtų ne kiekvienas save architektu vadinantis, o čia va prašau – savaime gavosi.

Reikėtų paminėti, kad tokio stiliaus architektūra nėra naujiena ir vystytojui skyrus papildomą sumą meninei išraiškai, būna specialiai išrangomos išorinės sienos, išpjaunami kreivi stiklai ir taip toliau. Vienas ryškesnių šios srities atstovų prieš gerą dešimtmetį išdygo Sopote, Lenkijoje.

Vila pušyne

Kaip manote, didesnis šansas laimėti aukso puodą, ar tai, kad atsitiktinai greta namo nukris ir sudygs pušies sėklelė, iš jos išaugs garbanota pušelė ir ji, į namą pataikius neatpažintam dangaus kūnui, bei jam ėmus griūti, taps vieninteliu atramos tašku? Lažybų bendrovės tyli.

Garbanota pušelė
Čia ne paramos koncertas
Kai nori žiūrėti į dangų
Ateinu

Šios meninės išraiškos priežastis aiškiai pastebima kitoje vilos pusėje. Vieną naktį, kai visi buvo nusisukę ant kito šono iš Bounty galaktikos (primenu, mes gyvename Milky Way galaktikoje) atskriejo dar neregėtas dangaus kūnas ir numušė vakarinį fligelį. Su šiuo įvykiu siejamas ir tuo pačiu metu kilęs gaisras, o neregėto dangaus kūno niekas taip ir nepamatė, tad lieka šiokių tokių neaiškumų ir šiuos žodžius geriau vertinti kaip mokslinę fantastiką.

Lavina
Uždarykit langą, šalta
Beveik trispalvė

Prie šios vila mažomis raidėmis užrašyta viena papildoma sąlyga – pastatas avarinis, o tai reiškia, kad bandymas užeiti vidun gali jus užkonservuoti nuolaužų krūvoje iki priverstinės reinkarnacijos kinivarpos pavidalu.

Yra papildomų sąlygų

Ši vila iš atminties pakampių į buferinę zoną sugrąžino režisieriaus, scenaristo Konstantino Lopušanskio filmą „Mirusio žmogaus laiškai“. Nieko nepasakosiu apie jį, nes tikiu, kad gerai įsižiūrėjus į jo stop kadrą, pastebėjus jame autobusą ir žmogų, kils savaiminis noras peržiūrėti filmą ir sužinoti visą istoriją patiems. Aš pats jį sužiūrėjau jau ne vieną kartą.

Kadras iš filmo „Mirusio žmogaus laiškai“

P.S. Svarbi informacija: Čekijoje iš čeko galima gauti čekišką čekį.

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė