Jei tiksliau, Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia. Nors bažnyčia būtų sunku pavadinti, gal verčiau bažnyčios pastatu, nes po II-ojo pasaulinio karo bažnyčia buvo uždaryta ir jokios apeigos čia nebuvo vykdomos. Ilgą laiką bažnyčios interjeras buvo maža ir neįdomi paslaptis sostinės gyventojams, bet štai šį rudenį durys buvo plačiai atvertos visiems norintiems. Kas nesuspėjot įkišti nosies, spauskit „Skaityti toliau“.

Visai neseniai su kolega juokėmės iš urbex blogosferoje pasirodančių reportažų apie šviežiai apleistas vietas. Noriu ir aš pasidalinti kadrais, darytais šviežiai paliktoje drabužių gamykloje. Vos prieš valandą siuvėjos, įrengimų operatoriai,pakuotojos, krovėjai, valytojos ir kostiumuota administracija išsiskirstė panaudoti savo reikmėms tas kelias valandas tarp miego ir darbo.

Ilgą laiką stovėjusi tuščia ligoninė pavirs gyvenamųjų namų kompleksu „Misionierių sodai“. Iš esamų ligoninės pastatų liks tik senasis korpusas, vietoje naujojo bus suręstos modernios skandinaviško minimalizmo daržinės (pastatai, kuriuose laikomas šienas), kurios papuoš buvusių Subačiaus vartų į miestą prieigas. Benamiai, narkomanai, parfumerijos degustatoriai ir kiti ieškantys pabėgimo nuo civilizacijos gaus paieškoti kitos vietos, nes nuo šiol už gražų vaizdą su […]

Galiu lažintis, kad pro Vingio parką Geležinio Vilko gatve riedantys net nepagalvoja, jog visai šalia kelio tiesiog jiems ant akių kažkada stovėjo beveik 200 metrų aukščio monstras, į kineskopinius ekranus skleidęs Tarybinės Lietuvos kronikas, dainų daineles ir labanaktvaikučius.

Kodėl žmonės neretai su nostalgija žvelgia į tuos šlykštaus išnaudojimo ir asmeninės laisvės nebuvimo sovietinės okupacijos laikus? Vienintelis logiškas mano smegenų vingiuose gimstantis atsakymas yra tikrai ne toks, kokį galime išgirsti gatvėje: visi gaudavo išsilavinimą, nuolatinį darbą, paskyrą šešiems arams burokėlių auginimui kolektyviniuose soduose ar nuolat gendančiam zaporožiečiui įsigyti. Manau, kad žmonės tiesiog ilgisi tų dienų, kai buvo […]