Istorija yra neįdomi. Tol, kol nepradedi domėtis istorija. Pradėjęs dėlioti šio reportažo medžiagą antraštėje parašiau tiesiog „Malta. Aviacijos muziejus“. Kai baigiau, antraštę pakeičiau. Taip ir su ta istorija. Niekada nežinai ką ištrauksi patempęs už siūlo galo, bet kai pradedi tempti – nesinori sustoti.
Dar nespėjus pasidalinti visais praėjusių metų potyriais ir aplankytais objektais, nauji metai prasidėjo malonia išvyka į niekam neįdomų kaimą su jaukia dar neišdraskyta mokykla. Oras nelepino – už lango beveik -20 laipsnių, mokyklos viduje taip pat -17, bet didžiausia įspūdį paliko ne temperatūra, o tai, ką pamatėme viduje.
Labai džiaugiuosi, kad Lietuvoje kaip urbanistikos tyrinėtojas mėgėjas nesu balta varna ir turiu keletą aktyviai fotografuojančių bei rašančių kolegų. Jie kartais suveikia kaip žadintuvas į viešumą ištraukti savo nuotraukas ar parašyti apie vieną ar kitą archyve prigulusį objektą iš savo varpinės. Taip nutiko ir dabar, FB lentoje pamatęs kolegos Aleksandro nuotraukas, prisiminiau, kad čia lankiausi 2015 […]
Myliu Budapeštą. Čia faktas. Bandau galvoje rasti tinkamų žodžių jį apibūdinti, bet kažkaip nesigauna. Manau, kad tai vienas geriausių ir gražiausių miestų visoje Europoje, o blogeris Varlamov kelia kartelę dar aukščiau ir aš jam visiškai pritariu. Gerąsias Budapešto savybes galima vardinti ir vardinti, bet tai geriau paliksiu kitam įrašui. Šiame reportaže palakstysiu ten, kur ilsisi niekam nebereikalingi traukinio vagonai.
Kol žmogus neišmoko skraidyti, tol jį visuomet žavės galimybė pakilti nuo žemės ir pažvelgti į kasdienybę paukščio akimis. Tuomet ji atrodo ne tokia niūri. Kviečiu akimirkai pakilti iš niūrios kasdienybės ir į mirgančią naktinę sostinę pažvelgti kitu kampu, nuo skeptikų neigiamai vertinamo išsišokėlio, dangoraižio „Helios City“.
