Galiu lažintis, kad pro Vingio parką Geležinio Vilko gatve riedantys net nepagalvoja, jog visai šalia kelio tiesiog jiems ant akių kažkada stovėjo beveik 200 metrų aukščio monstras, į kineskopinius ekranus skleidęs Tarybinės Lietuvos kronikas, dainų daineles ir labanaktvaikučius.

Kodėl žmonės neretai su nostalgija žvelgia į tuos šlykštaus išnaudojimo ir asmeninės laisvės nebuvimo sovietinės okupacijos laikus? Vienintelis logiškas mano smegenų vingiuose gimstantis atsakymas yra tikrai ne toks, kokį galime išgirsti gatvėje: visi gaudavo išsilavinimą, nuolatinį darbą, paskyrą šešiems arams burokėlių auginimui kolektyviniuose soduose ar nuolat gendančiam zaporožiečiui įsigyti. Manau, kad žmonės tiesiog ilgisi tų dienų, kai buvo […]

Labai nemėgstu lietuviško šios salos pavadinimo atitikmens, todėl mieliau ją vadinsiu taip kaip tikras estas – Hiiumaa. Taip gražiau. O šią salą aš labai myliu ir, jei ten dar nebuvote, pats metas ten nukeliauti – nuo Lietuvos vos 600 kilometrų. Pažvelgus į ortofotografinį žemėlapį be miškų ten nelabai kas ir matosi, bet vertų aplankyti objektų yra […]

Dar vienas objektas iš mano mėgiamos geležinkelių temos – ramiame užkampyje augalijos paslėptas nebenaudojamos geležinkelio atšakos tiltas. Pagal savo amžių jis, atrodo, gerokai jaunesnis už kitus savo lietuviškus brolius, bet likimas ne visiems vienodas.

Iš prigimties esu kuriantis žmogus – tai yra kasdienis mano darbas, hobis, iš to aš duoną valgau, savo vaikus maitinu ir t.t. Be kūrybos žmogus vegetuoja kaip daržovė – sužydėjo, užaugo, supuvo ir labanakt. Filme „Zvezda“, kuriame sužibėjo lietuvaitė Severija Janušauskaitė, senolis Juozas Budraitis klausė, ar žinai kuo skiriasi žmogus nuo gyvūno? Atsakymas man labai patiko: „Kultūra. Po mirties gyvūnai nepalieka […]