Kai jau visi taškai Giraitės gatvės Kelių policijos pastato istorijoje, atrodo, sudėti, pats metas sugrįžti gerus dvidešimt metų atgal ir prisiminti patį darbų įkarštį šioje įstaigoje, Lietuvai atgavus nepriklausomybę.

Jau kurį laiką Klaipėdoje be darbo ir naujos paskirties stovi ilgaamžis buvęs Vyriausiojo policijos komisariato pastatas, pro kurį net būdamas paauglys eidavau neatitraukdamas akių. Iš pastato išsikrausčius pareigūnams, atsirado dar didesnis noras susipažinti su istorinio teismo rūmais iš arčiau. Pasitaikius pirmai progai, tą ir padariau.

Vėlų sekmadienio vakarą, kai savaitgalis jau išsunkęs visas fizines jėgas, beveik per prievartą išsiridenęs iš savo komforto zonos, nesitikėjau pamatyti tokio įspūdingo vaizdo – visiškai neypatinga, nedidelė ir sąlyginai tuštoka, nebenaudojama civilinės saugos slėptuvė nustebino tuo, ką čia sukūrė vorai.

Kas yra Pogulianka turbūt žino kas antras vilnietis. Nors pats žodis yra grubus vertinys, reiškiantis pasivaikščiojimą, bet Vilniaus istorijoje tai – dabartinė J. Basanavičiaus gatvė, kažkada buvusi mėgiama vaizdinga vieta ilgiems pasivaikščiojimams ir tuo pačiu pagrindinė gatvė, jungusi senamiestį su traktu į Kauną bei Trakus. Tik šiuo atveju kalba bus apie kitą Pogulianką – nedidelį miškuose paskendusį Latvijos kurortą […]

Rasti laivą viduryje miško nėra toks dažnas reiškinys. Kaip ir važiuoti link jo plačiu, 5 kilometrų ilgio, daugiau niekur kitur nevedančiu respublikinės reikšmės plentu. Sudėjus šias aplinkybes, išsimaudyti su kerzais ir žiemine striuke telkinyje, kuriame plūduriuoja tas metalo gabalas, nebeatrodo toks ženklus pasiekimas. Gerai, kad tokią bombikę dėjau ne aš.