Taip jau nutiko, kad trečius metus iš eilės, pasibaigus darbų įkarščiui, kartu su kolega sėdame ant motociklų ir dviese kelioms dienoms išvažiuojame išvėdinti smegenis. 2019 m. vasarą pasirinkome, na iš tiesų nieko mes nesirinkome, tiesiog sudėliojau maršrutuką link Estijos, apsukant po ratuką Saremos ir Hyjumos salose. Šįkart gavosi kiek daugiau nei 1700 kilometrų nuotykių.

Leiskit atspėsiu – jūs nebuvote Konstantinavoje. Greičiausiai net nežinote kur ji yra. Buvo laikas, kai čia joks autobusas nevažiuodavo. Tie laikai regis jau grįžo. Buvęs žemės ūkio mechanizacijos mokyklos kompleksas tuščias, nebeveikia kultūros namai, užsidarė parduotuvė. Klestėjęs kaimas virsta kaimu – vaiduokliu.

Ką jaučia architektas kai griauna jo kūrinį? Ką galvoja architektas, kai jo kūrinys turi beveik visus sveikus langų stiklus ir nei vieno radiatoriaus? Ką daro architektas sužinojęs, kad jo sukurtos sanatorijos pastate ilsisi ne žmonės, o samanos?

Susirišę iš paklodžių virvę nuo administracinio pastato stogo leidosi du bėgliai. Vienam pavyko pasprukti, kitą pastebėjo pasikeitusi apsaugos pamaina ir šis pasileidęs iš per didelio aukščio susilaužė abi kojas. Pirmasis iš džiaugsmo tą patį vakarą pasigėrė ir už chuliganizmą buvo sulaikytas Grigiškėse bei pargabentas atgal už grotų. Tokį pasakojimą girdėjau lankydamasis čia pirmą kartą. Šį […]

Klausimas greičiau retorinis, nes priešingu atveju būtų galima įtarti, kad mano galvą palieka ne tik plaukai, bet ir smegenys. O kas ten gali vykti? Net Google automobilis fotografavęs gatves 2012 metais apsisuko likus trims kilometrams iki vienintelės kaimo krautuvės. O jei vis tik ten nuvažiavus?