Technologijų amžiuje religijai kasdienėje rutinoje atsiranda vis mažiau vietos. Kai kuriais atvejais religija tampa labiau tradicija, nei tikėjimu. Bažnyčiai – nemenkas galvosūkis kaip išlaikyti parapijiečių skaičių. Vien Vilniaus senamiesčio ribose – ne viena bažnyčia, kuri vargu ar kada bus naudojama tik pagal pirminę paskirtį. O periferija? Mažėjant gyventojų skaičiui provincijoje apleistų ir nebenaudojamų bažnytėlių bei […]

Buvo laikai, kai metus paklusniai ir pavyzdingai lenkęs nugarą kokiam tai fabrike, galėjai gauti kelialapį savaitei-dviem poilsio gamtos apsuptyje, fabrikui priklausančiuose poilsio namuose ar nameliuose. Praktiškai visos pramonės įmonės tokių turėjo. Kas prie ežero, kas prie jūros. Pasivaikščiokime po vieną tokią dar gana neseniai girdėjusią poilsiautojų balsus.

Pavasaris. Vis dažniau kontrastą fotografijose didina išlindusi saulė. Smagu sekmadienį sutikti seną gerą draugą – tada imi ir nuklysti kur nors neplanuotai. Atsitiktinumų seka mus nuvedė į seną katilinę, šiltnamius be agurkų bei užmirštą sveikatingumo centrą su baseinu.

Taip jau nutiko, kad trečius metus iš eilės, pasibaigus darbų įkarščiui, kartu su kolega sėdame ant motociklų ir dviese kelioms dienoms išvažiuojame išvėdinti smegenis. 2019 m. vasarą pasirinkome, na iš tiesų nieko mes nesirinkome, tiesiog sudėliojau maršrutuką link Estijos, apsukant po ratuką Saremos ir Hyjumos salose. Šįkart gavosi kiek daugiau nei 1700 kilometrų nuotykių.

Leiskit atspėsiu – jūs nebuvote Konstantinavoje. Greičiausiai net nežinote kur ji yra. Buvo laikas, kai čia joks autobusas nevažiuodavo. Tie laikai regis jau grįžo. Buvęs žemės ūkio mechanizacijos mokyklos kompleksas tuščias, nebeveikia kultūros namai, užsidarė parduotuvė. Klestėjęs kaimas virsta kaimu – vaiduokliu.