Prieš keletą metų netilo diskusijos ar galima gyventi Kaune, ar ne. Kur geriau, ar dabartinėje sostinėje, ar laikinojoje? Važiuokit į Tauragę! Čia – rojus. Pinigų perteklius toks akivaizdus, kad miestas gali sau leisti ne tik absoliučiai nereikalingą pėsčiųjų tiltą statyti, kuriuo pagal šventą idėją, nusinešę laiptais dviračius ir persikėlę į kitą upės krantą, sveikuoliai šviežiu […]

Vilkyškiai arba prūsiškai Willkischken – daug matęs miestelis ant Jurbarko-Šilutės plento. Iškentėjo Prūsijos-Švedijos karą, išgyveno XVIII amžiaus marus, uostė iš Tilžės, dabar nešiojančios Sovestko vardą, į Smalininkus pūškuojančio siaurojo geležinkelio garvežio dūmus. Šiandien pro Vilkyškius link Rambyno kalno arba 18-os kamienų Raganų eglės kasmet pravažiuoja šimtai turistų, tačiau retas kuris stabteli senosiose miestelio kapinėse. O […]

Pirštu planšetėje stumdau ortofoto žemėlapį, sūnus klausia: – Tėti, kaip tu gali taip viską matyti iš viršaus, kaip Dievas? Trumpam pasimečiau dėl tokio netikėto sugretinimo… Vėliau šį techninį klausimą išsiaiškinom. Tuo metu ir atradau šį tylų ramų kampelį pamiškėje.

Pernai tyliai šventėme, tiksliau, greičiausiai išvis nešventėme Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos respublikos teritorijos dvidešimtmetį. Daug kas per tuos 20 metų pasikeitė. Šiuo atveju, Rusijos kariškių paliktas radiolokacinis priešlėktuvinės gynybos dalinys tapo nebereikalingas ir pačiai KAM (Krašto Apsaugos Ministerijai). Žemę su visais čia esančiais antžeminiais ir požeminiais statiniais, kalneliais ir daubomis jau netrukus bus galima […]

Ilgai dvejojau ar verta užsiminti apie šią daugelio užmirštą seno ir praktiškai nebenaudojamo kelio atkarpą, bet štai vieną vakarą bešmirinėdamas po senų Vilniaus nuotraukų archyvus sustojau ties kadru, kuriame matosi vingiuota kelio atkarpa su nuostabia panorama. Nustebau, nes tokio vaizdo Vilniaus apylinkėse nesu matęs. Įsižiūrėjęs pamačiau upę, vėliau ir pats kelio vingis kažkoks nesvetimas pasidarė. […]