Važiuodamas į Klaipėdą neturėjau net minties čia apsilankyti. Galvojau, užsuksim į katilinę, pamatysim tą garsųjį tunelį po Liepų gatve ir šausim toliau, bet mintis pereiti gatvę ir apžiūrėti faneros cechą pasirodė ne tokia jau bloga ir galų gale nuvedė iki kito užmūryto tunelio galo. Jei įdomu, paskaitykit.

2008 metais dienraštis „Klaipėda“ skelbė, kad didžiausio ploto slėptuvė, skirta ekstremalių situacijų valdymui, priklauso Klaipėdos savivaldybei, yra rengiami projektai ją atnaujinti, bus įrengtas sirenų valdymo punktas ir ryšių sistema. Tik užėjus į vidų galima pamatyti realią situaciją.

Maltiečiai štabą vadina „one of the best kept secrets of World War II“, čia saugiai pasislėpę britai koordinavo puolamąsias operacijas ir salos gynybą. Praėjus net 20 metų po karo štabas vis dar nebuvo išslaptintas, tik jame jau tūnojo NATO pareigūnai ir periminėdavo slaptus sovietų povandenininkų siunčiamus signalus.

„Geriausi dalykai nutinka, kai mažiausiai jų tikiesi“ – ne taisyklė, bet šio pasivaikščiojimo kitaip ir nepavadinsi. Visiškai nieko nesitikėdami nuėjome tiesiog patikrinti vienos mažos tunelinės slėptuvės akivaizdžioje vietoje. Galvojome ją rasti užrakintą arba tiesiog tuščią, bet nuojauta yra toks nepatikimas dalykas, kad geriau jos išvis nebūtų.

Vienas įdomesnių neturistinių objektų mažoje Viduržemio jūros saloje Maltoje – maždaug 500 metrų ilgio geležinkelio tunelis po senąja sostine Mdina. Garvežiai saloje nebepūškuoja jau daugiau nei pusę amžiaus, bet patyrinėti šią istorijos dalelę galima ne tik senose nuotraukose ir atvirukuose. Juo labiau kelionė į Maltą kainuoja ne ką brangiau nei savaitgalis mūsų kukliame pajūryje.