Žaliojo tilto skulptūros. Balvonofobų triumfas

Autorius:
Kategorija: Aktualijos

Iš prigimties esu kuriantis žmogus – tai yra kasdienis mano darbas, hobis, iš to aš duoną valgau, savo vaikus maitinu ir t.t. Be kūrybos žmogus vegetuoja kaip daržovė – sužydėjo, užaugo, supuvo ir labanakt. Filme „Zvezda“, kuriame sužibėjo lietuvaitė Severija Janušauskaitė, senolis Juozas Budraitis klausė, ar žinai kuo skiriasi žmogus nuo gyvūno? Atsakymas man labai patiko: „Kultūra. Po mirties gyvūnai nepalieka nieko, o po žmonių lieka visas šitas šlamštas.“ Ir jis teisus! Taip, bet jei ne šitas šlamštas būtų labai nuobodu. Kultūra yra kūryba. Ką mes sukuriame, tokie ir esame, tokia ir mūsų kultūra.

Prieš pradėdamas nagrinėti šių dienų aktualiją norėčiau užbėgti pas vieną rašeivą, pasivadinusį liberobliumi ir pacituoti kelias jo mintis balvonų tema:

Per visą istoriją skirtingų spalvų, tipų ir vėliavų balvonai visus gelbėjo nuo balvonėjimo. Ir vienareikšmiškai visi tapo balvonais. Todėl bėgant laikui, ypač senosios demokratijos, suprato, kad galima atnaujinti tai, kas nepatinka, galima pataisyti, bet viskas prasideda nuo idėjos, kaip padaryti geriau, o ne valiūkiškai įsitikinus, kad vien tik retoriškai kovojant su balvonais pats tapsi kažkuo geresniu. Nuo idėjos kaip būti kažkuo daugiau, nei tiesiog “ne balvonu”. Ir balvonizmą matuoti yra lengviau, nei Jums gali pasirodyti – balvonizmas netgi turi savo debalvonizacijos metrikas. Paimi laiką, kuris buvo skirtas kovai su balvonais ir laiką, kuris buvo skirtas idėjoms, kaip tapti geresniems už balvonus. Ir palygini. Galit greitai ir patys sau primesti, kiek balvono slepias jūsyse. Liūdna, tiesa? Kai kovotojų su balvonais skaičius atvirkščiai proporcingas idėjoms kuo tuos balvonus pakeisti.

Ką cituodamas liberoblių noriu pasakyti? O gi tai, kad ne nuo to galo pradedama. Bandymas apsivalyti nuo neva balvoniškos ideologijos nieko nesukuriant yra tolygus bandymui nusiprausti be muilo ir vandens. Ir lai neteršia eterio tie, kurie gieda, kad neatsirado nei vienos įmonės, įstaigos, kalvio ar kalvės, kurie galėjo skulptūras tinkamai sulopyti dar nepradėjus irti siūlėms. Niekas savivaldybėje net nenorėjo, kad tokia ar toks atsirastų.

Man Žaliasis tiltas be skulptūrų – kaip pyragas be pagardų – tiesiog batonas. Būčiau didelis melagis, jei sakyčiau, kad tiltas turi ir likti be skulptūrų. Tuomet jis liks be dvasios, be prieskonių, be emocijos, be istorijos. Kaip batonas.

Nacionalinis transliuotojas šįryt (2015 m. liepos 20 d.) LRT rytiniame žinių rinkinyje, pavadinimu „Labas rytas, Lietuva“, pateikia tik vieną nuomonę – skulptūrų turi nelikti. Kaip nacionalinei žinių agentūrai tai didelė bėda ir absoliutus ne lygis būti šališkais. Nemėgstu diletantų. Štai vienas kalbintas išminčius teigia, kad „niekur pasauly tokių skulptūrų nėra“. Būtų mano valia aš tokį minties genijų nuvežčiau į Berlyną, Vieną, Budapeštą – vienus gražiausių Europos miestų, kurie net nekelia klausimo būti ar nebūti tokiems memorialams (priminsiu, kad karių skulptūros ant tilto yra tik skulptūrų grupės dalis). Ir, jei tokiam išminčiui gėda važiuoti per Žaliąjį tiltą, tai man gėda, kad tokių siauros pasaulėžiūros žmonių ant Lietuvos yra ne jis vienas.

Sakysit, o kaip mūsų seneliai ir močiutės, kuriuos trėmė, žudė ir prievartavo tie du kariai? Taip, tokia mūsų istorija. Norėdamas ją dar labiau pažinti ir prie jos priartėti 2013 metais dalyvavau ekspedicijoje „Misija Sibiras“, filmavau ir kalbinau tremtinius ir jų palikuonis. Galų gale tai virto mano pirmuoju dokumentiniu filmu. Istoriją reikia žinoti ir iš jos mokytis. Visi stabai (Leninai, Sniečkai ir t. t.) jau seniai rado savo vietą Grūto parke. Skulptūrų grupėje – paprasti kariai, o vienas jų galbūt jūsų senelis ar prosenelis. Šios temos trapumą puikiai atspindi estų filmas „1944“, kur tos pačios tautos jaunuoliai istorijos tėkmės nublokšti atsidūrė skitingose konflikto pusėse – vieni Vermachto kariuomenėje, kiti Raudonosios armijos gretose. Pažiūrėkit.

Nepamirškim, kad už Uralo kai kurios šeimos ne savo noru keliavo už nieką įskųstos kaimynų lietuvių. Skaudu, ar ne? Bet tai tiesa. Tik mes labai norim viską pamiršti.

O kieno tėvai, seneliai, artimieji neplušo kolūkyje, nebuvo inžinieriais, statybininkais ir t. t.? Pakelkit rankas. Sveikinu laiminguosius. Greičiausia jūsų tėvai emigrantai arba dirbo į sandėlį tai pačiai santvarkai tik pareigos skyrėsi. O menininkai? Jie taip pat buvo įstatyti į rėmus. Kaip galima nekurti, jei negali nekurti, o vienintelis teisėtas kelias – nuleidus galvą atiduodi duoklę tų metų valdžiai? Štai dabartiniais vaivorykštės aukštinimo laikais jau ir Salomėja Nėris tapo tautos išdavike, nes sukūrė kelis posmus aukštinančius banditą Visarionovičių Džiugašvilį. Labai lengva bliauti kartu su banda avigalvių, bet atsakykite, ką darote Jūs, norėdami pakeisti nepatinkančią santvarką, nesąžiningus pačių išrinktos valdžios sprendimus. Turbūt nieko. Tyliai bezdate į saują naiviai tikėdamiesi, kad kažkas kažką už jus padarys ir kažkas kadanors pasikeis…

Aš nebijau istorijos ir jos naštos. Skulptūros turi grįžti. Vieną iš galimų variantų kaip atskirti tą sunkų laikmetį nuo dabarties puikiai vizualizavo architektas Audrius Ambrasas. Gana grubi idėja, bet variantas ne pats blogiausias net ir balvonofobams, nemokantiems skaityti užrašų po skulptūromis.

Kaip Vilniaus savivaldybė nemoka tvarkytis savo kieme laukdama „geresnių laikų“, t. y. atseit kol atsiras lėšų, galime įsitikinti nuėję prie kadaise populiaraus fontano Seimo rūmų pašonėje. Fontanas virto neskoningai išpildyta piramide, kuri stipriau pavalgiusius privers vimtelti. O sprendimas baseino tūrį užpildyti juodžemiu ir kvietkom prašosi originaliausio metų landšafto dizaino sprendimo apdovanojimo. Niekam nebeįdomia vieša vieta pasidarė ir ten pat esanti M. Mažvydo biblioteka, kurios laiptų pakopos greit užsipildydavo norinčių tingiai pasilepinti saulute lėtai vartant Brazdžionį. Rekonstrukcija skaidriai ir kosminiais tempais vyksta jau beveik dešimtmetį. Juk ramiau, kai galvijai, kuriuos taip norisi numelžti nesimaišo po kojomis priimant svarbius sprendimus.

Nebesiplėsdamas grįšiu prie pačių skulptūrų ir jų autorių. Lengvai skaitoma faktų santrauka yra surinkta viename mano skaitomų blog’ų „Istorijos įdomybės“. Iš ten ir pasiskolinsiu dalį teksto.

Dabartinis tiltas pastatytas pokario metais remiantis Leningrado architektų bei inžinierių projektais vietoje 1944 m. vokiečių susprogdinto senojo Žaliojo tilto. Jis iškart buvo pakrikštytas sovietų generolo Ivano Černiachovskio (1906 – 1944 m.) vardu, kuriam, kaip mokyta anais laikais, turime būti dėkingi už Lietuvos sostinės „išvadavimą“. Beje, netoli tilto (dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje) buvo palaidotas ir pats Černiachovskis. Žuvo jis 1945 m. vasario mėn Rytų Prūsijoje (gimė netoli Čerkasų miesto Ukrainoje), tačiau raudonosios mitologijos kūrėjai nesugalvojo nieko kito kaip palaidoti generolą jo „išvaduotame mieste“. Tiesa, Lietuvai atgavus Nepriklausomybę palaikai perlaidoti Maskvoje, o paminklas išvežtas į Voronežą, bet tai visai kita istorija.

Keturios skulptūrinės kompozicijos ant keturių įrengtų pjedestalų Černiachovskio tilto galuose buvo užkeltos 1952 m., tai yra, Stalinui dar gyvam esant. Lietos jos iš ketaus pagal „tarybinių skulptorių“ projektus. Įdomu tai, kad kai kurie iš šių „tarybinių skulptorių“ visai sėkmingai dirbo tarpukario Lietuvoje, gana neblogai pasirodydavo užsienio parodose, kūrė patriotinės ar netgi religinės tematikos darbus. Na, pavyzdžiui, Juozas Mikėnas 1937 m. pasaulinėje parodoje gavo prizą už savo „Rūpintojėlį“, o sovietinių karių ant Žaliojo tilto autorius Bronius Pundzius hitlerinės okupacijos metais ant Puntuko akmens (beje, slapčiomis ir labai rizikuodamas!) iškalė Atlanto nugalėtojų Dariaus ir Girėno reljefus. [istidom.lt]

„Mokslo jaunimas“ („Besimokantis jaunimas“)

„Mokslo jaunimas“

Autoriai:

  • Juozas Mikėnas (1901 – 1964 m. Palaidotas Antakalnio kapinėse.) – vienas žymiausių lietuvių skulptorių, moderniosios skulptūros pradininkas Lietuvoje.
  • Juozas Kėdainis (1915 – 1998 m.) – Lietuvos skulptorius. Kūriniai darnios kompozicijos, jiems būdingas ritmiškumas, saikingi apibendrinimai, dažniausiai vaizduojamas žmogus. Prisidėjo prie vario kalybos atgaivinimo Lietuvoje.

(Skulptūros) Vaizdavo į mokslus besiveržiančią sovietinę studentiją. Ne itin didelė tų laikų mados įvairovė, mergina laiko knygas ir sąsiuvinius, o jos bendramokslis – apsiaustą ir kaži kokių brėžinių ritinį. Beje, atkreipkite dėmesį į šukuosenas. Būtent tokios vyravo XX a. viduryje. Vyrukas vilki trumpą kariško sukirpimo, tačiau civiliams pritaikytą striukę su užtrauktuku. [istidom.lt]

Pirmasis naujojo mero derlius
Pirmasis naujojo mero derlius

„Žemės ūkis“

„Žemės ūkis“

Autoriai:

  • Bernardas Bučas (1903 – 1979 m.) – Lietuvos skulptorius. Sukūrė skulptūrų, skulptūrinių grupių, statulų, antkapinių paminklų, reljefų, biustų, tapybos ir grafikos kūrinių. Ankstyvajai kūrybai būdinga stilizacija, yra art deco bruožų, kompozicijos darbo tema realistiškesnės. Po karo sukurtos skulptūros natūralistinės.
  • Petras Vaivada (1906 – 1989 m.) – Lietuvos skulptorius monumentalistas.

Vyras, ko gero, traktorininkas ar koks mechanikas. Rankoje laiko veržliaraktį, darbinio, diržu susijuosto kombinezono kišenėje lyg ir laikraštis. Moteris-valstietė apglėbusi kviečių pėdą. Vyruko poza išraiškinga, tarytum vertintų savo sąžiningą darbą plačiosios tėvynės labui labiau už viską pasaulyje. [istidom.lt]

Kolūkio mechanikas
Kolūkio mechanikas

-

-

„Pramonė ir statyba“

„Pramonė ir statyba“

Autoriai: Napoleonas Petrulis ir Bronius Vyšniauskas

  • Napoleonas Petrulis (1909 – 1985 m.) – Lietuvos dailininkas, skulptorius, pedagogas. Kūrybai būdinga pilietiškumas, realistinis vaizdas, monumentalios formos, raiškus formų modeliavimas. Nemaža dalis jo kūrinių eksponuojami Grūto parke.
  • Bronius Vyšniauskas (1923 – 2015 m. birželio 27 d.) – Lietuvos dailininkas skulptorius.

Žiurstą pasirišęs mūrininkas laiko mentelę ir plytą, o jo kolega – pneumatinį kūjį. Kartais teigiama, kad pastarasis vaizduoja šachtininką, tačiau bent jau man jis atrodo pernelyg tvarkingai tokiai profesijai. [istidom.lt]

„Žiūrėk, brolau, ir mokinkis kaip  chaltūrint reikia“
„Žiūrėk, brolau, ir mokinkis kaip  chaltūrint reikia“

CHALTŪRA
CHALTŪRA

Tai kur tie žmonės, kurie nuleidę akis per tiltą eina?
Tai kur tie žmonės, kurie nuleidę akis per tiltą eina?

Tuoj pjausim tortą!
Tuoj pjausim tortą!

Išdžiuvo akys nuo nemirksėjimo
Išdžiuvo akys nuo nemirksėjimo

„Taikos sargyboje“

„Taikos sargyboje“. Fone - a. a. Brazausko funikulierius
„Taikos sargyboje“. Fone – a. a. Brazausko funikulierius

Autorius:

  • Bronius Pundzius (1907 – 1959 m.) – lietuvių skulptorius monumentalistas.

Kartais dar vadinama „Sovietine kariuomene“. Tai buvo aukščiausias Žaliojo tilto monumentas, kartu su pjedestalu iškilęs apie 4 metrus.
Vaizduoja du ginkluotus Raudonosios armijos karius su vėliava, kurios smaigalyje matomas kūjis su pjautuvu ir žvaigžde. Metų metus buvo ginčijamasi: traktuoti šį paminklą kaip uždraustos simbolikos demonstravimą, ar nurašyti į istorinio (kad ir liūdno mūsų kraštui periodo) meno kategoriją. Panašu, kad vieningos nuomonės neprieita ir iki šiol.
Dešinysis kompozicijos veikėjas yra karininkas. Rankoje jis laiko žiūronus, o už nugaros kabo, berods, pistoletas – kulkosvaidis PPŠ. Kairysis – vėliavą dešine ranka laikantis paprastas kareivis (sprendžiant iš sagties su žvaigžde). Dešine prie krūtinės spaudžia irgi PPŠ, tik kiek kitokį jo modelį – ne su būgninio, o su įprastesnio tipo dėtuve.
„Tėvynės sargyboje“ – bene labiausiai „kentėjusi“ Žaliojo tilto skulptūra. Nors prie pjedestalo buvo pritvirtinta istorinį kontekstą bandanti paaiškinti lentelė, paminklas nuolat buvo apipaišomas dažais bei apmėtomas sniego gniūžtėmis, ant jo kabinti įvairiausi „kreatyvai“. Būtent čia dažniausiai savo protestus rengė ir skulptūrų priešininkai. [istidom.lt]

Pasimėgauk pertraukėle
Pasimėgauk pertraukėle

Labas rytas,- sako tau kavos puodukas
Labas rytas,- sako tau kavos puodukas

Sermėgėlė nėriniuota
Sermėgėlė nėriniuota

ĮSPĖJIMAS JAUTRUOLIAMS! Nežiūrėkite į šią nuotrauką ilgiau nei tris sekundes - galite pasijausti įžeisti!
ĮSPĖJIMAS JAUTRUOLIAMS! Nežiūrėkite į šią nuotrauką ilgiau nei tris sekundes – galite pasijausti įžeisti!

Atidesni turbūt pastebėjote, kad nei vienas skulptūrų autorius nesulaukė tos dienos, kai laviruojant tarp balvonofobų ir KPD buvo nukeltos skulptūros. Dar visai neseniai užgeso paskutinis likęs gyvųjų tarpe – Bronius Vyšniauskas. Įdomu, tik kodėl tie patys skalikai, trokštantys skulptūrų nukėlimo, jį vadina nusipelniusiu meno veikėju? Apsispręskit.

Na ir netempiant gumos… Skulptūrų nukėlimą iniciavusi Vilniaus savivaldybė su meru Remigijumi priešakyje skelbia, kad skulptūros nukeliamos gavus leidimą jas laikinai išvežti restauravimui (kitokio leidimo ir nėra, skulptūros tebėra įtrauktos į Kultūros vertybių registrą), bet apie restauravimą, kaip tvirtina pats gerb. Meras, kol kas negali būti nė kalbos, nes tam jis asmeniškai net neplanuoja siūlyti skirti lėšų.

Tai laba diena, Mere! Taip elgiasi tik paauglys, trylikametei užtaisęs vaiką ir palikęs ant ledo.

Kas bus toliau?

Tiesą sakant, nežinau. Jei KPD nepasišakos ir nepakels savivaldybėje vėjo (o kaip žinia šios sesutės dažnai per kalnelį nesueina), labai tikėtina, kad skulptūros tiesiog nebegrįš. Mažiausiai ko norėčiau kaip sostinės gyventojas – gėlių fontanų, klombų ar šiuolaikinio abstraktaus meno skulptūrų vietoje. Nemanau, kad Darius ir Girėnas ar koks Jonas Žemaitis bei kiti panašaus kalibro Lietuvos vardą garsinę veikėjai čia tiktų. Nieko iš esmės neįžeidžiančios skulptūros idealiai derėjo prie tilto architektūros ir to laikmečio kuomet jis buvo statytas. Eidami per tiltą turistai ir miestiečiai nesidrovėdavo pakelti galvų ar nusifotografuoti prie įspūdingų skulptūrų, nes perėję tiltą turėdavo toliau nuleisti galvas, kad neįliptų į balą ar nenusisuktų sprando užkliuvę už suskilusių plytelių.

O gal verčiau atstatykim senąjį Žaliąjį tiltą? Jis ir be skulptūrų savo svoriu bei išvaizda buvo svarus miesto akcentas. Be šansų.

Pala! Kas čia sakė, kad skulptūros trukdo?
Pala! Kas čia sakė, kad skulptūros trukdo?

P. S. Norintys konstruktyviai ir argumentuotai pasiburnoti yra kviečiami į komentarų skiltį.
P. S. 2. Norintys viešai išsikeikti gali nusidaužyti plaktuku pirštus – bus didesnis efektas.

Recent Posts

Facebook komentarai:

Showing 33 comments
  • Justinas
    Atsakyti

    Mano, manymu balvonų buvimas ant tilto, tolygu prievartautojo aukos namuose kabanti prievartautojo nuotrauka. Todėl kad ir kokia ta meniška prievartautojo nuotrauka būtų, aukai ji gerų jausmų nekels. Čia, tas pats,. Šitie balvonai reikalingi tik visokiems koloradams ir vatnikams.

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Galbūt nemoku aiškiai minčių dėstyti arba neskaitei viso teksto, bet tai toli gražu nėra prievartautojų skulptūros. Jei tai būtų tiesa, reiktų nugriauti pusę Lietuvos ir išžudyti ar sukišti į kalėjimus visus, kam iki Nepriklausomybės atkūrimo buvo suėję 18 metų.
      Šiek tiek lyriškiau parašyta čia: goo.gl/FaV45Q

  • Justinas
    Atsakyti

    Tai čia lygiai taip pat galima sakyti, kad menas buvo ir lenino paminklas Lukiškių aikštėje, todėl ir jo gal nereikėjo griaut? Studentai ir darbininkai, sakykim, nieko neprievartavo, tačiau ten dar ir karių skulptūros, kurie ne tik prievartavo…

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Justinai, apie Leniną, Staliną ir t. t. nekalbėkim, jų biustai ir skulptūros jau pelnytai tinkamose vietose. Čia ne tokio kalibro skulptūros.

  • Margos paraštės
    Atsakyti

    Sutinku su jumis, kad tema turi skirtingų požiūrio kampų ir nėra viskas tik būti arba nebūti rėmuose. Daug sovietinės simbolikos yra Lietuvoje, daugelis iš mūsų esame patys gyvais sovietmečio liudininkais. Nepuolu nieko vienareikšmiškai nuteisti, net ir šiuo atveju, kai artimieji buvo traukiniais vežami tremtin ir ne visi iš jos sugrįžo. Nepuolu stačia galva neigti ir kritikuoti net ir tų, kuriems demokratiškos vertybės yra svetimos, kurių pažiūros radikaliai skiriasi, nes nėra ir nebūna tik dviejų taip ir ne, nebūna tik juoda ir balta, mūsų gyvenimai ir istorijos vingiai yra sudėtingi ir turi daug dedamųjų.

    Tačiau laikausi labai tvirtos nuomonės Žaliojo tilto skulptūrų tema: Lietuvos sostinės širdyje sovietinei simbolikai nėra vietos ant pjedestalų. Tuščias tiltas bus penkiais milijonais kartų geriau už tiltą su skulptūromis, kurios jau seniai turėjo būti geriausiu atveju muziejuje.

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Gerbiu jūsų nuomonę, bet dažnai viešuose pasisakymuose matau maišomus simboliką, ideologiją, stabus su skulptūromis neperšančiomis tikėjimo ano meto santvarkos pranašumu. Komunizmo vadai ir pirmūnai jau seniai nukelti nuo postamentų. Toks žingsnis mus tik dar labiau priartina prie Rusijos, kuri įstatymiškai jau įteisino istorijos apsaugą nuo falsifikavimo, interneto paieškos sistemų teikiamų rezultatų blokavimą kai pateikiama „nepatogi“ istorija. Turbūt smulkiau neaiškinsiu.
      Gerai, nukėlėme skulptūras. Koks kitas žingsnis? Gal karių kapinės? Juk daugumos nuomone ten guli prievartautojai. Geras anų laikų pavyzdys tiesiog po nosim – Vingio parke ant karių kapinių buvo įrengti atrakcionai.
      Kalbant karine tema ir paliečiant tik 1/4 skulptūrų grupės, karinis paveldas, II-ojo pasaulinio karo monumentai, muziejai yra vieni populiariausių turistinių objektų visoje Europoje. Reiktų suprasti, kad turistai Vilniui nereikalingi? Kažkaip vėl primena anuos laikus.
      Čia nori nenori man kyla klausimas. Mes tolstam ar artėjam prie to nuo ko bandom pabėgti?

  • Margos paraštės
    Atsakyti

    Mano galva jūs gerai mąstote, aš pritariu tam, kad nepatogi istorija taip pat egzistuoja ir ji turi būti. Su daug kuo sutinku, dėl daug ko galima būtų diskutuoti, norėjau akcentuoti vieną: mums nereikia tų statulų sostinės centre. Tegul ten gyvena Karalius Mindaugas, kunigaikštis Gediminas, bet šitų ant vieno pagrindinių Vilniaus centro tiltų mums nereikia, nemanote?
    Kas toliau, aš nežinau. Gal visuomenės apklausą vykdys, organizuos visokius konkursus, tarsis su visokiais Kultūros ministerijos ir Seimo komitetais, darbo grupėmis, komisijomis ir pakomisėmis. Taip, liūdna, kad neturime vizijos ir griauname nežinodami, ką statysime. Gal vizijai susiformuoti nebuvo laiko? Kritinė skulptūrų būklė vertė priimti greitus sprendimus. Kad ir kaip ten būtų, man yra gera, kad jų ten nebus.

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Apie skulptūrų būklę buvo žinoma jau seniai. Tik buvo pučiama migla, kad nėra norinčių užsidirbti atliekant jų restauravimą.
      O va dėl Mindaugo ar Gedimino nebesutinku – ir vėl grįžtam prie dievukų. Šios skulptūros buvo vienintelės tokio išpildymo skulptūros negarbinančios nieko. Politinių veikėjų skulptūros keičiasi, keitėsi ir keisis. Beje, kodėl šių skulptūrų neturi būti miesto centre? Kodėl kitose Europos sostinėse gali būti, o pas mus ne? Gal nereikia ir skulptūros „Половецкая баба“ arba „Lietuvos baladė“? Jos irgi okupacijų laikais statytos.

  • Justinas
    Atsakyti

    Na, ir iš tikrųjų, kam mums garbint okupantės šalies palikimą, kai turim kuo džiugtis savu? Toks žingsnis mus tik dar labiau priartina prie Rusijos? Mano manymu tokio žingsnio nežengimas yra padlaižiavimas Rusijai. „Mes jūsų bijom, todėl sėdėsim tyliai ir nieko nedarysim, sedėsim tyliai ramiai”. Manau, tokios situacijose reikia turėt kiaušinius, ir nekreipt į tą Rusiją dėmesio.
    Beje, klausimas autoriui: eitumėt tarnaut į kariuomenę?

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Puiku, kurkim, darykim. Negi vietos neatsiras?
      Nematau jokio pataikavimo Rusijai paliekant skulptūras. Atvirkčiai, ne politinių veikėjų skulptūrų vertimas man panašus į strakaliojantį šunėką – nieko negali padaryti, tai bent aplos ir į kelnes įsegs.
      Apie kariuomenę kaip autoatsakiklis turiu vieną frazę: „Kai galėjau – nenorėjau, dabar noriu, bet nebegaliu…“ 🙂
      P. S. Savaitgalį buvau Šventos mitologiniame parke. Prikurta, pridėliota skulptūrų visokiausių. Pinigai įsisavinti, įkurtas Turizmo informacijos centras, kuris savaitgaliais praktiškai nedirba, šviežiai pastatyta gamtos mokyklėlė, kurios takai jau dabar žole želia. Tik gaila, nei ten kas važiuoja, nei kam įdomu – nesutikom nei gyvos dvasios.

  • Warle
    Atsakyti

    Nežinau, ar sutapimas, bet, panašu, niekonaujo,lt absoliučiai atspindi Jūsų nuomonę. Džiaugiuosi, kad turime demokratiją, todėl, nepaisydamas savo nusivylimo tamsta, gerbiu paties nuomonę. Ir vis tik. Aušvice turbūt buvote apsilankęs (na, kas per kvailas klausimas misijos į Sibirą dalyviui)? Taigi, žinia ta, kad niekonaujo pas sovietus beveik ir nebuvo. Užtenka perskaityti Franco Bauerio knygą „Mirties vardas – Berija”, kuri net nepreteduoja į dokumentiką, bet gan gerai padeda išsikrapštyti 50 metų kištos vatos į ausis likučius. To nuoširdžiai ir linkiu, kadangi tuomet klausimų apie „meninę Žaliojo tilto skulptūrų” vertę kaip ir nelieka.

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Aušvice buvau prieš du mėnesius, knygą perskaičiau gal prieš 10 metų. Jei ant tilto stovėtų Berijos statula, aš ją pats nuversčiau. Kalbant apie meninę vertę, Vilniuje pirmiausia nukelčiau Gedimino ir jo transporto priemonės maketą Katedros aikštėje, nes pasivaikščiojus po Luvro rūmų parką man gėda žiūrėti į šią chaltūrą. Legendiniam sostinės įkūrėjui tokiame monumento išpildyme gerokai trūksta pagarbos.

  • Linas
    Atsakyti

    Pirmiausia paklauskim savęs, kokiu tikslu tos skulptūros išvis buvo pastatytos? Tokio pobūdžio monumentai buvo skirti propagandai, iliuzijai apie sovietinį „gėrį” formuoti. Meninės kokybės su skulptūrine plastika nepainiokim. Skulptorius kūręs statulas buvo tikrai labai profesionalus ir figūras pavaizdavo profesionaliai, tačiau meninės minties ten su žiburiu nerasi, nes jos kurtos kaip liaudžiai lengvai sueinantis pseudomenas, netgi ir medžiagos parinktos pigios, svarbu eiliniam žmogui įtaigią mimiką parodyti. Svarbu pabrėžti, kad skulptūrų nukėlimas istorijos nenaikina. Nukėlus jas, mes eliminuojame šitų skulptūrų poveikį žmonių sąmonėje, kuris užprogramuotas nuo pat jų pastatymo. Bet koks propagandinis „menas” dirba pagal paskirtį, tol kol, jis stovi prieš akis. Kad ir kas ten pavaizduota, tai ideologiniai simboliai, reprezentuojantys mūsų kultūrą, tikėjimą ir tautiškumą naikinusį marą, Kuo mažiau bus stovinčių ir dūsaujančių prie tų statulų, tuo sveikesnę visuomenę turėsim. Man tikrai nėra smagu, kad kiekvienam užsieniečiui reikia aiškinti, kad visgi ne mes patys tą autoritaristinį kičą pasistatėm, o jos buvo nuleistos iš Maskvos. Šitų skulptūrų tikrai nepasigesiu, o kam bus nostalgija, galės Grūto parke jas aplankyti (kažkada).

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Manai, kad žmonės tokie buki ir skulptūrose užprogramuota propaganda vis dar veikia po 25 metų? Rimtai? Tave veikia? Ką jauti? Norisi grįžti prie gazirovkės aparato? Nebemeluok.
      Atsibodo aiškinti užsieniečiams, kad ne mūsų? Kokie čia per vaikiški argumentai? Gal tai kokia išskirtinė lietuvių fobija – nulips skulptūra ir išprievartaus, kol degs raudona? Neaiškink jiems (turistams). Dabar galėsi vedžioti ir rodyti architektūros šedevrus teigdamas, kad jie ne mūsų, pusė Lietuvos ne mūsų.
      Galų gale ar manai, kad po 60 metų yra tiek svarbu kokiu tikslu statyta skulptūra? Per tiek metų taip ir netapom protingesni už tuos kurie statė? Ar žinai pvz., kodėl Gedimino prospekte ant vieno dailaus pastato yra „Jurgis ir Drakonas“, kada jis ten atsirado? Sunaikinkim viską. Nereiks niekam nieko pasakoti. Lyg nieko nebūtų buvę.

  • Jonas
    Atsakyti

    „Justinai, apie Leniną, Staliną ir t. t. nekalbėkim, jų biustai ir skulptūros jau pelnytai tinkamose vietose. Čia ne tokio kalibro skulptūros.”

    Tai galbūt visai tinkama, kad ir šios skulptūros ten leistų laiką ir visiems primintų apie istoriją…Ka manote, ar turite kokį argumentą, kuris pagrįstų, kad šios skulptūros yra labiau vertos būti ant Žaliojo tilto, o ne minėtame parke?

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Vienu atveju yra asmenybės kultas, kitu jo nėra.

  • Jonas
    Atsakyti

    Mano nuomone yra ta, kad butu labai sunku atsieti tuos asmenis, bei kultura, apie kuria cia kalbame…

  • nebūtina
    Atsakyti

    Iš vienos pusės manau, kad skulptūros turėjo būti įmestos į Nerį tą pačią dieną, kai buvo išpjautas SSRS herbas iš Mokslininkų namų viršūnėlės, iš kitos pusės dabartinė (2015-ųjų) viešojoje erdvėje reiškiama moralinė indignacija yra gerokai perspausta ir atsiduoda dirbtinumu ir noru pasirodyti dideliu patriotu. Kodėl aš už skulptūrų nuėmimą? Iš paprasčiauios pagarbos ir atjautos sovietų režimo aukoms (pradedant raudonuoju teroru ir baigiant Baku) ir jų artimiesiems. Visi tie argumentai, kad šių skluptūrų kontekstas visai kitoks nei kitos sovietinės ideologinės simbolikos mano galva yra visai neįtikinami. Jeigu koks nors Sovietų Sąjungoje gyvenęs „inžienirius ar statybininkas” mano, kad taip sunaikinama dalis jo identiteto, aš siūlau pagalvoti apie identitetą tų kurie gavo kulką į kaktą arba nustipo iš bado kasant belomor kanal. Taip pat siūlau pasižiūrėti kaip šiuo metu rusiškoje internetinėje propagandoje yra glamūrizuojami Donetsko ir Luhansko padugnės ir banditai – matyt panašiai formavosi ir sovietinė simbolika. Vietoj skulptūrų siųlau statyti to laikotarpio stiliaus šviestuvus.

  • Linas
    Atsakyti

    Matau, kad visai neįsikerti į esmę. Propagandinio meno esmė veikti subliminaliai, pasąmoningai, per antrinius asociatyvus, kūno kalbą (šiuo atveju). Ir nėra teisinga sakyti, kad žmonės yra „buki”, teisingesnis žodis būtų – paveikūs. Ypač kai mūsų visuomenę laikas nuo laiko ima kamuoti tapatumo krizės. Vien tai, kad dėl šitų skulptūrų kažkas rauda, jau rodo, kad rezultatą jos duoda. Nes atsiranda visuomenėje prisirišimas. Praeis kiek laiko prisirišimas peraugs į idealizavimą. Kas galėtų paneigti, kad tavo vaikams žvelgiant į šias statulas, jos sovietmetį vizualizuos kaip praėjusį „aukso amžių”, imperinę „galybę”? Tų statulų skleidžiama mintis konkuruoja su niūriais istoriniais faktais. Taip, kaip betkokia fašizmo simbolika civilizuotame pasaulyje yra netoleruojama (svastikos ir uniformos uždraustos), taip ir šis komunistinis gaivalas turi būti pastatytas į vietą, nes tai yra milijonus pražudžiusio režimo grimasos.

  • Alytus
    Atsakyti

    Manau, kad vietoje tų tarybinių skulptūrų geriausia būtų pastatyti žymiausių Lietuvos kunigaikščių skulptūras.

  • Andrius
    Atsakyti

    Lietuvos istorija baigiasi kartu su vyrais, kurie žuvo nelygioje kovoje prieš sovietines padugnes. Nukeltos statulos simbolizuoja svetimos šalies mums primestą istoriją, su kuria neturime taikstytis. Tai ne mūsų istorija, ne mūsų indetintetas, ne mūsų šalis ir ne mūsų kolūkiai. Norėčiau mieste matyti kažką savo, o svetimą – muziejuje.

  • Nieko Naujo
    Atsakyti

    Ačiū visiems už nuomones. Smagu, kad esame skirtingi ir galime tuos pačius dalykus matyti skirtingai, per savo asmeninius išgyvenimus ir patirtį. Diskusijose nebedalyvausiu – išvažiuoju savaitei į Vengriją, pažiūrėsiu kaip jie susigyveno su sovietiniu palikimu. Jei pavyks, surinksiu medžiagos ir apie tai parašysiu. Iki!

  • Aurimas
    Atsakyti

    Na skaitant ir ziurint i Vilniaus problemas, darosi juokinga ir siek tiek graudu. Manau sekantis Vilnieciu zyngsnis bus nugriauti Prezidentura? nes irgi asocijuojasi su nekokia istorija, o ant tilto pastatyti Simoko skulptura?

  • Tomas
    Atsakyti

    Balvanofobai – tai tik autoriaus nuomone apie zmones, kuriems nepriimtina svetima kultura. Buvo paminetas slamstas. Slamstas – materialus dalykas. Vertybes kiekvienam savos, kiekvienam skirtingos. ”Ką mes sukuriame, tokie ir esame, tokia ir mūsų kultūra.” Ar per prievarta grudama ”kultura” yra kultura? Tai yra prievartos, prievartautojo kultura, svetima kultura. Laisvai, blaiviai mastantis zmogus to nepriima. Baimes pagautas arba bega (i uzsieni, kaip atsitiko su musu sviesuoliais) arba kuria prievartautojo paliepimu.

    Balvonus reikejo buvo nuimti kartu su Leninais. Nekiltu, tokiems autoriams kaip tamsta, rasyti nesamoniu ir peikti kitus.

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Pabandyk pažiūrėti į šias skulptūras be konteksto, kaip tai daro vaikai. Tuomet jos tampa tokiomis kaip ir šimtai kitų, apie kurias niekas net nekalba.
      Tikrai nenoriu, kad žmonės manytų, jog esu nostalgiškas okupacijos periodui, tačiau tuo metu buvo sukurta daug įdomių ir šiam laikmečiui primityvių dalykų, kurie savotiškai žavi. Nostalgija aniems laikams daugeliui turbūt yra labiau nostalgija jaunystei ar vaikystei, prabėgusiai tais laikais, o ne santvarkai.
      Kaip bebūtų, lieku prie nuomonės, kad griauti nesukuriant nieko naujo yra regresas.
      P.S.Kiek apie tai kalbėjom draugų tarpe, laikantis daugumos nuomonės, jei jau tie du kareivėliai yra prievartautojai, reiktų ne tik skulptūras, bet ir vyrus pradėti naikinti. Sėkmės griaunant! 😉

  • Tomas
    Atsakyti

    Svastika ir i kujis su pjuklu, yra kaip ir tavo skulpturos, ane? Bet logiskai mastant…

    Be nostalgijos. Sutinku 100 %, kad buvo sukurta daug idomiu ir net naudingu dalyku, kaip pvz. paimsiu Vilniaus tv boksta. Nauda milziniska, nors ir ji galima butu pakeist. Nostalgija ir turi but nostalgija. Tai ka matai kiekviena diena, argi tai nuostalgija.

    Del regreso taip pat sutinku. Apie 80 % visos Lietuvos infrastrukturos yra anu laiku. Mazai kas pajudejo i prieki. Galima butu kaltinti tik musu letapedzius, sedincius Gedimino pr.

    Del P.S. Kai kuriuos sunaikino, daug dar liko. Tai kad ir cia palaikau tave. Kartais pasakai nesuprasdamas pats ka pasakai, bent jau taip pasirode del naikinimo.

    Sarkazmo nereikia. Kartais geriau sugriaut, vien tam kad kazka geresnio, doresnio pastatyt.

    Sekmes ir tau.

  • Tomas
    Atsakyti

    Paskaiciau kitu pilieciu nuomoniu. Labai idomiu, nesakau kad nezinomu, bet daug idomiu dalyku radau. Nieko Naujo, tai kodel tamsta taip esi prisirises prie skulpturu, del nostalgijos, issilavinimo ar dar kazko? Daugiau kritikos griovejams, nei paaiskinims kodel uz. Beje, sakei kad pries Lenino ir Stalino skulpturas, t.y. pries dideli blogi, o tai kodel uz maziukus pezalus?

    Kaip Vengrija? Daug panasiu skulpturu i buvusias ant Zaliojo tilto? Daug ir kareiviu kapu, kovosiu uz ”savus”. Tikriausiai po Vengrijos vaziuosi i Serbija. Ten tai tau butu rojus zemeje. Tanku, skulpturu… Siela pasidziaugs tikrai, nepasigailesi. Daug ir bendraminciu rasi. Baltarusija tau kaip antri namai. I Leninus zinau neziuri, bet i sovietines skulpturas akis paganai. Pasidziaugia siela, ane?

    Siulau neprisirist prie nostalgijos, o eit i prieki.

  • "Pasiklydusi"
    Atsakyti

    Su tokiu mąstymu galime nugriauti ne tik skulptūrų, bet ir daugybę pastatų, pvz: Trakų pilį, kuri atstatyta ir restauruota SSRS laikais, Kruonio hidroakumuliacinę elektrinę, televizijos bokštą ir t.t.
    Tik matot pastatai turi paskirtį, o skulptūros? Na kam jos reikalingos, geriau gėlių klombus užleiskim jų vietose…
    Įdomu ar tos skulptūros bent Grūto parką pasieks?

    Beje ne mūsų, tačiau mums primesta istorija davė žmonėms kitokį požiūrį į laisvę. Mano karta to nesupras, nes gimė jau laisvoje Lietuvoje, bet matyt dėl to didžiajai daliai (kartos), tos skulptūros netrukdė. Man asmeniškai jos nekelia jokių asociacijų, tik primena, jog buvo toks etapas Lietuvos istorijoje.

  • Gencijonas
    Atsakyti

    Sutikdamas su kai kurių nuomone norėčiau pridurti, kad norint išsivaduoti iš sovietinių gniaužtų, reikėtų nugriauti beveik visą Lietuvą. Jeigu daugeliui baisus sovietinis palikimas, tai kaip galima gyventi tarybiniais laikais statytuose namuose, eiti į tarybiniais laikais statytas mokyklas, universitetus, ligonines, profilaktoriumus, poliklinikas, naudotis vandentiekiu, dujiniu vamzdynu, keliais ir t.t. Kodėl nenugriovus Trakų pilies (statyta už Tarybų Sąjungos lėšas, o kur TV bokštas, o Biržų pilis, Vilniaus viršutinės pilies bokštas. Šiai dienai tiek lėšų deja neskiriama rekonstrukcijoms, kiek buvo skiriama tais bjauriais okupaciniais laikais. Kaip žiauriai jie mus kankino priverstinai atstatydami tokius statinius.
    O dabartinėj LT tai graudulį kelia valstybės saugomi paminklai. Pastatai beveik sugriuvę ir sunykę, bet puikuojasi lentelė saugomas valstybės objektas.
    Nuvažiuoji į Latviją, ten visuose dvaruose mokyklos, bibliotekos, institutai įrengti. Taip jie saugo mūsų paveldą. O mūsų dvarai privatizuoti, po to seka dažniausiai gaisras, apleidimas ir visiškas sunykimas.

    • Andrius
      Atsakyti

      Sovietinės okupacijos metu išvardintuosius pastatus pasistatė patys lietuviai, o lėšos skirtas rekonstrukcijai yra tik nedelė pačių lietuvių sukurtos pridėtinės vertės dalis. O skulptūros neturi nei meninės, nei materialios vertės, tik simbolizuoja svetimos tautos istoriją. Žvelgian iš šalies, statulų puoselėjimas būtų tas pats, kas koncetrantracijų stovyklų statymas ir puoselėjimas žydų žemėse.

      • Gencijonas
        Atsakyti

        Deja, tai ir mūsų tautos istorija. Ar norit pasakyti, kad nuo 1941 iki 1991 metų nieko Marijos žemėje istorija buvo sustojusi? Nei jūsų seneliai, nei tėvai tuo laikotarpiu tikriusiai negyveno. Tas skulptūras irgi kūrė ne lietuviai.
        Tokios lėšos, kokios buvo pumpuojamos į LT, patys lietuviai deja niekada nebūtų turėję. Taip, kad nereikia perdėti mūsų galimybes. Tarpukario metu buvo agrarinis kraštas, kuriam gyvavo Kaunas ir sunkiai gyveno likusi Lietuva. Vienintelis dalykas, kad ir tada ir dabar mes lenkėme Rumuniją:)
        O skulptūros tiko tiltui labiau, nei tie gėlių dubenėliai. Nors gal tai būtų nauja dizaino srovė Art Lituano – fontanų ir kitų objektų vertimas gėlių klombomis. Manyčiau reikia šią meno rūšį eksportuoti į užsienį.

    • Linas
      Atsakyti

      Gencijonai, jei tamsta nepastebėjote, mes kalbame apie propagandinius dailės kūrinius, o ne apie utilitarius objektus. T.y. tilto balvonai buvo skirti tik propgandiniam įvaizdžiui, imperialistinei nostalgijai formuoti, daugiau iš jų jokios naudos nebuvo. Tuo tarpu sovietmečiu statyti pastatai ir inžineriniai objektai iki šiol teikia praktinę naudą, nes praktiniam tikslui (o ne propaganai) jie buvo statomi. Tad skirkite šiuos dalykus.

      • artas
        Atsakyti

        Nebesigincykit su juo, ten greiciausiai sedi koks Vladimiras, kuris ismokes rasybos pila savo vatos prikimstus komentarus kairen ir desinen. Kokio siauro proto turi buti zmogus, jei isvien su aibe kitu nuzombejusiu sovietmecio garbintoju banda rektu apie „piliu ir pastatu nugriovima”. Zmogelis tiesiog ilgisi nykaus laikmecio, eiliu prie susvinkusios zuvies, begiojimo su siuksliu kibirais prie siuksliavezio, bijojimo ka nors garsiai pasakyti. Na patinka jam nuolat galvoti ka „kombinuoti”, laukt paskyros ziguliui isigyt, rekomendaciju is darbdavio prasyt, kad galima butu isvaziuoti pailseti.. Patinka jam ir tiek, tokiam avigalviui nieko nepaaiskinsi, tos skulpturos „tai jo istorija, jo vaikyste, jo praeitis, jo geriausi metai, geriausias rezimas ir t.t.”.

Leave a Reply to "Pasiklydusi"Cancel reply