Vilniaus Misionierių bažnyčia

Jei tiksliau, Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčia. Nors bažnyčia būtų sunku pavadinti, gal verčiau bažnyčios pastatu, nes po II-ojo pasaulinio karo bažnyčia buvo uždaryta ir jokios apeigos čia nebuvo vykdomos. Ilgą laiką bažnyčios interjeras buvo maža ir neįdomi paslaptis sostinės gyventojams, bet štai šį rudenį durys buvo plačiai atvertos visiems norintiems. Kas nesuspėjot įkišti nosies, spauskit „Skaityti toliau“.

Bažnyčios ir vienuolyno istorija įdomi, ilga ir labai vingiuota, jos net nebandysiu atpasakoti. Paskutinius keliasdešimt metų pastatai keliavo iš rankų į rankas, kol galų gale Vilniaus arkivyskupija vadeles perdavė Vilniaus savivaldybei, kultūrinei ir švietimo veiklai vykdyti, jei tokia veikla nesusijusi su azartiniais lošimais, prostitucija, striptizo klubais, erotinio ar pornografinio pobūdžio literatūra, smurto ar homoseksualumo propagavimu, abortais, eutanazija. Sakoma, kad sutvarkius patalpas vienuolyne turėtų užgiedoti „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos dainorėliai ir triukšmą kelti Vytės Nemunėlio pradinės mokyklos razbainikai – dabartines jų patalpas (darželį) norima nugriauti ir atkurti didžiosios Vilniaus sinagogos fragmentus. Normalu, Juk sostinei darželių ir mokyklų nereikia, sinagogos fragmentai yra svarbiau.

Iki šių menamų permainų bažnyčios erdvėje buvo saugomi samovarai, geldos, kėdės ir kiti rakandai. Atvirų durų dienoms buvo pasiruošta iš peties – sandėlio kvapo beveik neliko, o kažkokie chroniški tinginiai įrengė kažkokią alia meninę instaliaciją iš serijos „kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tą žino“. Plačiau neišsiplėsiu, nes nuo tokio meno galiu nevalingai pradėti virškinti į priešingą pusę.

Vizualinį pasitenkinimą turbūt sunku lyginti su katarsiu patirtu akimis laižant Šv. Petro ir Povilo bažnyčios lipdinius – ne veltui ten lenkai nenutrūkstamu srautu traukia, bet apsilankyti buvo verta. Užeikim į vidų ir pasidairykim.

1755-56 m. pristatytas prieangis. Kas žino kieno čia heraldika?

Durys užneriamos tvirtu kabliu, kad joks nelabasis nepatektų

Labdarybės draugijos „Dobrochotnaja kopeika” laikus menantis švęsto vandens indas

Kalbant apie švęsto vandens indus, toks garsus veikėjas Volteras, būdamas paauglys mėgdavo įmesti ledų gabalus į švęstą vandenį koplyčioje prie durų ir juoktis iš žmonių, kurie įmerkdavo pirštus persižegnoti, bet bemat ištraukdavo ir surikdavo. Nemeluoju. Visą gyvenimą skeptiškai religiją vertinęs Volteras mirė taip pat ypatingai. Jam buvo 84-eri. 1778 m. gegužės 12 d. pasijuto blogai. Kai kas iš jo draugų davė vaistų — opiumo, vadinamojo laudanum. Atrodo, kad ligonis paėmė per daug, pajuto svaigulį ir pikta ant širdies. Gegužės 16 d. draugai pamatė, kad ligonio gyvenimas baigiasi. Gegužės 30 d. pakvietė kleboną, šis pašnibždėjo ligoniui į ausį, kad tartų: „Jėzau Kristau, pasigailėk manęs!” Volteras nusisuko, pamojo ranka ir pasakė: „Leiskite man ramiai mirti”.

Prieangio plytelės. Štai kur kokybė

Bažnyčios centrinė nava, žvilgsnis į vargonų pusę

Kaip jums toks menas?

Vargonai, tiksliau, kas iš jų liko

Lipam apžiūrėti iš arčiau

Iš arčiau

Tuoj pakeisiu registrą…

Vargonų viduje paukščiai suko lizdus. Neliko nei paukščių, nei vamzdžių

Vargonininkas visada sėdi geriausioje vietoje

Tag’as iš praeities

Kad maža nepasirodytų

Žemyn

Menas liejasi laisvai…

Amžina dilema: į rytus ar į vakarus?

Karnizų plastika

XXI amžius

Šviestuvai

Sveika, Marija

Durys pas Palubinską

Kažko trūksta

Elektrifikacija

Nemoku lotyniškai

Pamokslo nebus

Į sakyklą

Geldos

Tarybinė elektronika

Bažnyčios fasadą žymi toks ženklelis

Beveik nesikeičiantis gatvės vaizdas

Įjunkit laikrodį!