Kalbos apie šią vietą internetuose netyla jau ne vieni metai. Dvaro rūmai apaugo įvairiausiomis kalbomis, straipsniais, reportažais ir tapo dar viena vieša paslaptimi arba lakmuso lapeliu durnumo lygiui matuoti.
Yra toks laisvalaikio leidimo būdas – lankytis ten, kur dauguma nesilanko. Vieni bijo savo pasąmonės vaiduoklių, kitiems tai nehigieniška ar tiesiog nežavi, tretiems kažkodėl verkti norisi. Tie kurie lankosi, būna, vadina save digeriais ir tai net vadina profesija. Štai, Arvydas – gaisrininkas; štai, Alvydas – buvo gaisrininkas, dabar – teisininkas; štai, Mantrydas – digeris. Rimtai?! Asmeniškai net nežinau, kokia mano profesija. Tikrai ne digeris.
Digeriai dar būna geriečiai, blogiečiai ir tokie nei tokie, nei tokie. Geriečiai iš esmės geriečiai, blogiečiai, tai tokie mažakiaušiai šūdukai, kuriuos Valstybinė Lietuvių Kalbos Komisija vandalais vadina, nors čia per kietai pasakyta – sūslikai skamba geriau. O tie nei tokie, nei tokie balansuoja tarp geriečių ir blogiečių. Tyliai nulupa spyną, bet sūslikus už tai bara feisbuke. Taip ir vyksta klasių kovos, varpų matavimasis ir vip’iniai vakarėliai su makaronais.
Kita nemirštanti pogrindžio diskusijų tema vadinama: KUR ČE? Tie, kurie netingi – domisi, ieško, randa ir t.t. O tie, kuriems dievas nedavė smegenų arba kruopštumo – tingi ieškoti ir nuolat klausinėja Kur če?!!. Blogiausia būna, kai tie, kuriems nedavė smegenų, randa. Tada pajuda greitasis traukinys, vadinamas Объектуй Пиздец.
Dažnai tokių objektų, kurių ieškoma, kartais net nereikia ieškoti, jie jau seniausiai būna ir aprašyti, ir nufotografuoti, ir apdiskutuoti, ir duombazėse užfiksuoti. Bėda, kai smegenyse raukšlė tik viena ir ta pati – pusrutuliams atskirti, tada būna labai sunku. Juk labai sunku kasti bulves agurkų šiltnamyje.
Štai tokia gavosi įžanga prieš paviešinant viešo objekto nuotraukas.
Blogiausia, kad į vidų mes nesilaužėme. Tik jausdami pilietinę pareigą išeidami sutvarkėme prieš tai apsilankiusių digerių išlaužtas duris bei rūsio langą. Sūslikai… Ane?
Dvaro rūmai
Vieta tikrai žavinga, šalia gyvena toks mažas žmogeliukas be kelių varžtų, retais dantimis (duokdie nesityčioju, tyčiokitės iš manęs, jei patinka). Paklausus apie rūmus jis tokiu suveltu vaikišku balsu pasakė tik vieną žodį – Llliigooniinėė… Ir taip gudriai nusišypsojęs nubėgo namo. Toks lengvo turinio siaubiakas – net užsimaniau, kad visa tai būtų įvykę nakties metu.
Rūmų savininko teisininko Broniaus (vardas lenkiškas) širdis sustojo Antrojo pasaulinio karo pradžioje nacistinės Vokietijos pareigūnams vykdant kratą jo namuose Vilniuje. Teisininko kūnas ilsisi sostinės Rasų kapinėse.
Po karo į šį romantišką užkampį pradėta vežti nusilpusius nuo tuberkuliozės. Po kiek laiko sanatorija pervadinta ligonine. Rūmų tūris šiek tiek padidintas galinėje pusėje pastačius priestatą. Pastatas maždaug dešimt metų stovi nenaudojamas.
Prieš keletą metų čia filmuojant OTTO „Fearless” reklamos scenas buvo šiek tiek pakeistas rūmų fasadas, teritorijoje atsirado butaforinių konstrukcijų, kurios liko iki šiol.
Be viso ko, čia yra nutikę ir kitokių fotosesijų. Štai pora Pauliaus Stefanovičiaus | secretphotography.lt darbų:
Fotoreportažas
It’s not the spoon that bends… It’s the wall!