Susirgau ūmia, sunkiai pagydoma liga – motociklizmu. Važinėti trumpus atstumus gali kiekvienas, bet ilgesnėms kelionėms ryžtasi ne visi. Ilgai laukęs ir daug negalvojęs įkalbėjau draugą leistis į keturių dienų išbandymą, įveikiant 1900 km maršrutą nuo Vilniaus iki Suomijos įlankos ir atgal. Dalinuosi šviežiais įspūdžiais.
Kelionės planavimas
Kruopštaus išankstinio planavimo nebuvo, tereikėjo rasti kelias laisvas dienas kalendoriuje ir pasirinkti keletą taškų, jau seniai laukiančių savo eilės begaliniame POI žemėlapyje. Dėl šiokios tokios tvarkos ir režimo iš anksto rezervavau nakvynės vietas su stogu, karštu vandeniu ir minkšta lova, kad bent kiek būtų galima atsipūsti po dienos įvykių ir nenuspėjamų oro sąlygų.
Pirminis planas atrodė taip:
- diena. Įveikiame 746 km ir pasiekiame skardį su Valastės kriokliu prie Suomijos įlankos.
- diena. Pasiekiame toliausiai rytuose esantį Narvos miestą, apsisukame ir judame Talino link, nuvažiuodami 282 km
- „poilsio diena“. Toliau judame link Talino, nakvojame jau į vakarus už sostinės. Tik 153 km
- diena. Tranzitas per Rygą į Vilnių. 676 km
Viso: 1857 km
Kaip visada, didžiausias galvosūkis – kokių daiktų prireiks kelionėje?
Bagažą ribojo ir kiniškos, daiktams vežti neskirtos, daiktadėžės dydis – jos talpa apie 50 litrų, bet konstrukcija vargiai atlaiko didesnį nei dviejų šalmų svorį, todėl visą mantą sukišau į 35 litrų kuprinę ir ją sugrūdau į tą varganą daiktadėžę. Daiktų, aišku, buvo per daug, papildoma foto įranga taip ir liko nepanaudota, o smulkmenas, kurias vežiausi ant nugaros kuprinėje tikrai galėjau sutalpinti į daiktadėžėje. Kaip paaiškėjo, tai buvo nemenka klaida, nes tie 2-3 kilogramai nuolat kabantys ant pečių po 700 km kelio ima varginti.
Motociklo techninė būklė – labai svarbus momentas. Prieš tai buvo pašalintos visos smulkios bėdos, pakeisti skysčiai, filtrai ir t. t. Likus porai dienų pakeičiau ir galinę padangą Mitas E-07 į aštresnę Mitas E-o9, kuria likau patenkintas tiek ant akmenų, žvyro, molio, tiek ant šlapio asfalto pilant lietui. Iš vakaro dar perbėgau ir suveržiau visus varžtus, veržles, kurie galėtų atsisukti nuo nuolatinės vibracijos. Ramu.
1 diena
6:00 pajudam iš Vilniaus. Oras puikus. Jau ties Pabrade suprantame, kad vasariški rytai ne tokie šilti. Stojam, rengiamės papildomą sluoksnį.
Prie etnografinio gatvinio Didžiasalio kaimo sukame iš kelio palipėti ant apžvalgos bokšto. Grįžtant pievų keliu į plentą draugas paguldo savo City Bike į purvą – didžiausi sveikinimai. Judam toliau, sieną kertame kažkur vidury niekur, kad esame jau Latvijoje praneša tik pasikeitę vietovardžiai ir „g su nosine“. Netrukus šaunam į krūmus paieškoti Briģenes koplyčios, kurią pastatė gedintis dvarininkas savo žmonai (po mirties).
Fotografuojamės su Lenino galva Zeltini antžeminio starto raketų paleidimo aikštelėje.
Į Estiją įvažiuojame lygiai taip pat. Pastebiu tik juodai-baltai brūkšniuotą stulpelį, bet keliai keleliai… rupus asfaltas, nesibaigiantys miško vingiai. Pasaka!
Mustvee miestelyje prie didžiulio Peipaus ežero stojame paskutinį kartą atsipūsti. Kito kranto nesimato, nes iki jo – beveik 50 kilometrų.
Saulei leidžiantis pasiekiame Valaste krioklį ir būsimos nakvynės vietą.
Gavę tik kelis lašus lietaus nuvažiavome 767 kilometrus.
Nedidelis offroad’as kirtus Latvijos sieną
Zeltini antžeminio starto raketų paleidimo aikštelė
2 diena
Rytas daug žadantis, bet orų prognozės nelabai. Ankstyvi pusryčiai ir jau skriejam į Narvą. Miestas skurdus, bet labai įdomus savo architektūra, tiek sovietine, tiek ankstesnio periodo, daug apleistų statinių. Pilis nežavi – kažkokia nesimpatiška. Eilės ant tilto į Rusijos pusę – mol „žiūrėkit kaip visi pas mus nori – net eilės susidaro“. Aha, susitvarkykite savo kiemą, o po to kitus mokykite gyventi!
Įmerkus batus į jūrą šiaurės-ryčiausiame Estijos kampe prasideda lietus. Teleportuojamės į Kohtla skalūnų šachtą, važinėjamės šachtoje traukinuku. Pragiedrėja. Toliau prabėga dvaras, pilies griuvėsiai su pusgirčių Saab fanų susitikimu. Girčiausias prašo prasukti ratą. Atsisveikinu pašėręs jį purvais nuo šviežios gumos. Pakrantės miškų keliukai neapsakomi. Aštrus asfaltas ir nesibaigiantys posūkiai… Vienas malonumas! Sukame į šoną, kelias vis siaurėja, kol baigiasi betonuotoje aikštelėje buvusiame pasieniečių poste.
Vakarėja, nakvynei riedame į žvejų uostelį Viinistu. Regis diena praėjo puikiai, bet likus kilometrui baigėsi degalai. Verčiu motociklą ant šono – kažkas dar kliuksi. Variklis užsiveda! Iš lėto važiuojame į nakvynės vietą, leidžiantis link viešbučio nuo kalniuko variklis vėl užgęsta. Nuriedu iki aikštelės.
Houston we have a problem! Viešbučio administratorė parodo žemėlapyje artimiausią degalinę. Ji tik už 10 km. Vietiniame kaimo bare skanaujame fish&chips ir rezgame rytojaus veiksmų planą.
Naktį Lietuvos krepšinio rinktinė pralaimėjo 50 taškų skirtumu…
Nenaudojamas pėsčiųjų tiltas Narvoje. Kitapus upės – Rusija
Memorialas Narvos upės forsavimui pažymėti
2001 m. uždaryta Kohtla skalūnų šachta
Kiek motociklų telpa šiame kauše?
Milžiniškas vėjo jėgainės sparnas
Labai mėgstu šiuos pasieniečių bokštelius. Gaila, jų lieka vis mažiau, o ir likę – avarinės būklės
Vaizdas per Viinistu Art Hotel langą
3 diena
„Rytas protingesnis už vakarą“. Tikra tiesa! Ryte patikrinu, ar kuro bako ventiliai abejose pusėse atidaryti – dešinėje pusėje pilnai užsuktas. Atsuku ir wuawuaweewa – variklis vėl riaumoja. 10 km iki degalinės nuvažiuoju be jokių minčių.
„Bėda po vieną nevaikšto“. Prie karinio jūrų laivyno poligono Hara įlankoje pastebiu, kad ultramegaturbo daiktadėžė iš tolimųjų rytų jau laikosi ant vieno varžto. Pro šalį praeina siauraakių turistų grupė. Perduodu labų dienų. Taisau. Pora skylių, tvirtinimo juosta ir dėžė jau vokiškos kokybės.
Lyja.
Lyja. Krioklys.
Talinas. Milžiniška muziejaus erdvė buvusiame hidroplanų angare.
Lyja.
Talino senamiestis.
Vėl lyja.
Nakvynė pas močiutę kaime – puikus namukas viduryje pušyno. Iki jūros penkios minutės pėsčiomis.
Buvęs slaptas karinio jūrų laivyno poligonas Hara įlankoje
100 mm kalibro patranka Б-34, naudota daugelyje Pabaltijo artilerijos baterijų
Ledlaužio „Suur Tõll“ variklių skyriuje
4 diena
Beveik tiesiu taikymu su trumpais sustojimais šen bei ten, laviruodami tarp lietaus debesų, grįžtame į Vilnių. Odometras sustojus rodo, kad įveikėme lygiai 1900 km.
Šv. Mikalojaus bažnyčia (cerkvė) Silla kaime
Apibendrinimas
- Keliauti motociklu yra nuostabu!
- Keliauti motociklu su draugu yra nuostabu!
- Keliauti motociklu ir keliauti automobiliu yra nepalyginami dalykai.
- Lietus yra nebaisus (su tinkama apranga).
- Nuvažiuoti >700 km per dieną motociklu yra ne tiek jau daug.
- Daiktų būna per daug.
- Erkės dar neišnyko.
- Kai važiuoji motociklu per Velžį, tau mojuoja net močiutės.
Kelione super, bet Pegaso, nevykes mocas. Pagarba kad nebijojot su tokiu vaziuot.
Ačiū! Šiuo atveju netiesiogiai tinka frazė „stabdžiai tik bailiams“. Motociklas nors ir senas, bet stovis idealus – viskas, kas galėjo sugesti buvo pakeista prieš kelionę.
Visada buvo idomu, kaip tai yra važioti tiek laiko su motociklu, be muzikos, palei vėją…
Turbūt geriausias receptas nuo monotonijos – maršrutą planuoti vengiant tiesių magistralinių kelių. Posūkiai, reljefas, mažos gyvenvietės, miškai leis išvengti nuobodulio tiesiog sukant kilometrus – ir eismas ne toks intensyvus, ir pasidairyti galima, ir vietų trumpiems sustojimams per akis.