Norite vasaroti vidury niekur, nuosavuose dvaro rūmuose? Prašom! Tik 376 506 € ir šis 1592 kv. m bendro ploto mūrinis pastatas jūsų. Šalia rūmų – kraupiai užžėlęs tvenkinys, o maudytis pievoje – labai romantiška. Pasaka, ne pasiūlymas.
Jei rimčiau – į Diktariškes niekas nevažiuoja, jų niekas nepravažiuoja ir ilsėtis ar gyventi čia nenori. Taip ir stovi buvęs Juozo Šemetos dvaras niekam nereikalingas.
„Jei manęs prašytų išrinkti gražiausius rajono rūmus, neabejodamas pasirinkčiau Diktariškių dvaro pagrindinį pastatą. Didžiulės kolonos, gražus, mūrinis pastatas. Tačiau ir šie rūmai, kurie yra privatizuoti, palaipsniui nyksta. Ir jie prašosi didesnio dėmesio.“ – sakė buvęs Radviliškio savivaldybės meras, Vytautas Simelis.
Istorija
Šį dvarą kelis šimtmečius valdė Šemetos, o išlikę dvaro rūmai priskiriami Pranciškaus sūnui Tadeušui Šemetai, kuris kartu su Anele Koščicaite-Šemetiene susilaukė šešių sūnų. 1820 metais, kai Tadeušas buvo paskirtas Šiaulių pavieto bajorų maršalka, dvaro rūmai tapo kultūros centru. Sukilimą numalšinus, dvaras turėjo būti konfiskuotas, tačiau liko Šemetoms. Mirus Tadeušui, o sūnui Pranciškui emigravus į Prancūziją, dvarą valdė kitas sūnus Juozapas Šemeta, paskutinis Šiaulių pavieto bajorų maršalka. Naujasis savininkas pavyzdingai tvarkė ūkį, išplėtė parką. Po 1863 metų sukilimo Juozapas buvo ištremtas į Ufą, o dvaras konfiskuotas. Nors vėliau Šemeta sugrįžo į Rygą, tačiau dvaro nebeatgavo. Po 1865 metų dvaro šeimininkai dažnai keitėsi, fiksuojama, kad apie 1881 metus dvaras priklausė Neiroudui, o prieš Antrąjį pasaulinį karą – Šiaulių savivaldybei.
Diktariškių dvaro šeimininkės, 1924 m.
Iš 1835 metų dvaro aprašo žinoma, kad tuo metu dvaro rūmuose buvo 22 kambariai ir salės, pastatą šildė 15 baltų koklių krosnių ir židinių. Deja, šiuo metu iš 15 krosnių liko tik viena vienintelė, lyg tyčia paslėpta mažame kambarėlyje šalia virtuvės.
Rūmai iki 1940 m., dešinėje – iki šių dienų išlikusi koklių krosnis
Dažnai besikeičiantys šeimininkai ne kartą rekonstravo rūmų vidų. Paskutinį kartą interjeras remontuotas 1970 metais. Kuriuo metu palėpėje buvo įrengti stoglangiai, o rūmai suskirstyti į galybę mažesnių patalpų, palėpėje įrengta sporto/aktų salė, tiksliai nėra žinoma. Galbūt tais pačiais 1970-aisiais.
Iki rūmus apleidžiant jie tarnavo kaip mokykla. Vieni šaltiniai nurodo, kad tai buvo pradinė mokykla, nors atskiri berniukų /mergaičių dušai ir miego kambariai nori nenori perša mintį, kad čia veikė internatinė mokykla.
Rūmai jokiai veiklai nebenaudojami jau maždaug dešimt metų.
2016 m. liepa
Laikas šioje vietoje sustojo jau senokai – net ant rūmų kampo kabanti lenta skelbia, kad Lietuva vis dar Tarybų Sąjungos respublika. Kai kur tokios lentos pakoreguojamos, bet šiuo atveju net nepikta, kai šalia kaba nieko nereiškiantis šiuolaikinis kultūros paveldo ženklelis. Nieko nereiškiantis, nes nemažai piliečių iki šiol nesuvokia, kad valstybės saugomas, tai ne prievaizdo kuolu ginamas, o mažų mažiausiai reikalaujantis atitinkamo elgesio objektas. Nevogti, negadinti, nekenkti… sąrašą patys pratęskite.
Apžiūrėti rūmus iš toliau šiltuoju metų laiku gana sudėtinga – vaizdą užstoja tanki žaluma.
Įspūdingiausia fasado dalis – 6 kolonų portikas
Patekus į vidų apie rūmus jau reikėtų kalbėti kaip apie mokyklą, nes buvusią didikų sukurtą prabangą seniausiai paslėpė keli dažų sluoksniai arba ji negrįžtamai dingusi.
Ne vieną mokyklos sieną puošia šiuolaikiškos kolūkinio baroko freskos. Įdomu, kas buvo jų autorius/-ai.
Įspūdinga „freska“. Kas autorius? Atsiliepkite!
Mažas kambarėlis su apgriauta krosnimi
Tokį veikiantį 1964 m. pradėtą gaminti televizorių „Rekord-6“ galima pamatyti Energetikos ir technikos muziejuje, Vilniuje.
Laiką aplenkusi išmanioji dušo galvutė
Už trikampio rūmų frontono slepiasi kai kas netikėto – čia palėpėje įrengta unikali transformuojama sporto-aktų salė. Esant reikalui, scenos grindys būdavo nurenkamos ir per angas sienoje sudedamos į patalpas šone, pakylos nustumiamos link arkinio lango – taip atlaisvinant vietą sportavimui.
Modernus sceninės įrangos valdymo pultas
Palėpėje įrengti erdvesni kambariai miegui. Neaišku tik kodėl laikrodis rodo „po aštuonių be dviejų pusę septynios“.
Civilinės gynybos studijų kampelis
Grįžus atgal į pirmajame aukšte esančią valgyklą improvizuotas kinas leidžia pasigėrėti idealiu socializmo kraštovaizdžiu – bulka ir beribiais kolchozo laukais.
Užkąsti yra, puslitrio tetrūksta.
Ko būtų galima pavydėti čia besimokiusiems vaikams? Aišku, ant krosnies keptų čirvinių blynų! Iškeliauju į vaikystę… Gal per šventes ir kugelis iš pečiaus išlįsdavo?
Lyg tyčia, į virtuvę užklydom jau apvaikščioję beveik visas rūmų-mokyklos patalpas. Čia laukė maža netikėta staigmena. Kambarėlyje, gal sandėliuke, greta virtuvės lyg tyčia paslėpta koklinė krosnis – vienintelis didikų laikus menantis rūmų interjero palikimas.
Krosnis jau gerokai pavargusi ir aplaužyta – trūksta beveik viso centrinės dalies karnizo.
Ir taip, ir taip žiūrėjau į krosnį, bet taip ir nesupratau kokį veiksmą atlieka vaizduojama moteris… Lyg su šlanga atmestinai laisto kalną neplautų indų… O gal jos rankose kažkoks nematytas prietaisas iš naujos Ghostbusters dalies? Paspėliokit.
Panagrinėjus seną krosnies nuotrauką straipsnio pradžioje, matosi, kad lubos buvo aukštesnės ir krosnis turėjo dar vieną puošnią cilindro formos dalį, kurios dabar arba nėra, arba ji slepiasi kažkur lubose.
Pabaigai
Atvirai kalbant, nelabai tikiu laimingu šio dvaro likimu. Vienas jo ateities variantų stovi Bartkuškyje. Lentvario istorija rodo, kad net ir turtingų dėdžių svajonės ne visuomet pildosi. O gal Diktariškės gaus tokį rūpestingą šeimininką kaip Abromiškės?
P. S. Kažkodėl man šie rūmai primena rotušę iš kultinio filmo „Atgal į ateitį“.
Informacijos šaltiniai
- lzinios.lt
- europeana.eu
- radviliskionaujienos.lt
- rebest.lt
- viena bobutė
„Atvirai kalbant, nelabai tikiu laimingu šio dvaro likimu.”
Ironija kalba pati už savę – šiuo straipsniu tas likimas 100% taps minėtu „nelabai laimingu”.
Manau, jog šio Dvaro lokacijos nereikėjo viešinti, nes yra pizdukų, kurie patys neieško, o tik laukia, kol ras koordinates ant lėkštutės ir kartu su „draugais” nuvyks šį dvarą „pašventinti”. Akivaizdu, jog šio objekto būklė ne avarinė ir čia yra darbo vandalams. Būtų malonu, jei laikytumeisi pagrindinio UE principo, o ne asmeniškai aplankęs objektą, viešai paskelbtum lokaciją ir nepaliktum progos kitiems rimtiems Urbexeriams pamatyti nenusiaubto objekto. Peace.
Gyti, paaiškink man šį fenomeną: apie dvarą rašo rajono žiniasklaida, žinomi portalai, diskutuojama populiariuose forumuose, jis įtrauktas į viešą duombazę, apie apsilankymus pasakoja kiti blogeriai, prie kelio stovi ženklas, rodantis, kad tai – lankytinas objektas, bet štai pyst rašai man, kad darau kažkokią nuodėmę, nes neva mūsų šaly yra vandalų. Kodėl turiu slėpti? Lyg kiekvienas mano post’as būtų starto ženklas miniai besmegenių, norinčių viską su pamatais nunešti.
Važiuokit, fotografuokit, rašykit, kalbėkit – gal jūsų informacija pasieks reikiamą žmogų, kuris investuos į gerą dvaro ateitį. Krūmuose istorijos neišsaugosi.