Lukiškių kalėjimas

Data: 11 gruodžio, 2019

Susirišę iš paklodžių virvę nuo administracinio pastato stogo leidosi du bėgliai. Vienam pavyko pasprukti, kitą pastebėjo pasikeitusi apsaugos pamaina ir šis pasileidęs iš per didelio aukščio susilaužė abi kojas. Pirmasis iš džiaugsmo tą patį vakarą pasigėrė ir už chuliganizmą buvo sulaikytas Grigiškėse bei pargabentas atgal už grotų. Tokį pasakojimą girdėjau lankydamasis čia pirmą kartą. Šį kartą istorijas pasakojo tik ištuštėjusio kalėjimo sienos.

Lukiškių kalėjimas niekada nuo atidarymo 1904 m. (na, iš tiesų, kalėjimo atidarymas yra jo uždarymas) iki 2019 metų, kad visos kameros ištuštėjo nekeitė savo pirminės paskirties. Kalėjimas per daugiau nei šimtą metų beveik nepasikeitė. 1944 m. nuotraukoje iš dangaus matome mums beveik neatpažįstamą Vilnių, o kalėjimo pastatai tokie patys, tik stogų skarda dar nesurūdijusi ir ryškiai atspindi besileidžiančios vasaros vidurio saulės spindulius.

Įdomią propagandinę ištrauką apie kalėjimus radau Tarybų Lietuvos enciklopedijoje, kaip žinia tuo laikotarpiu nebuvo nei nusikalstamumo, nei sekso, tik penkmečio planai: „Tarybų Lietuvoje kalėjimų tolydžio mažėjo: dalis buvo pertvarkyta į lengvesnio režimo laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietas – pataisos darbų kolonijas, dalis uždaryta. 1985 m. buvo vienintelis kalėjimas Vilniuje (buvęs Lukiškių kalėjimas).“

Prieš leidžiantis į foto kelionę po kalėjimą, užsidėkite ausines ir įsijunkite pirmą pasitaikiusį dark ambient albumą ar ilgesnį kūrinį – padės sukurti tinkamą atmosferą.

Pradedam.

Pirmiausia apsidairysiu teritorijos viduje. Labai įspūdingai atrodo spygliuotos vielos ir skardos, elektrifikuotos tvoros ir didžiulės sienos užtvara pagal perimetrą. Bandyti išsprūsti į laisvę tokiu būdu galėtų tik visiškas beprotis.

Pro vienintelius vartus į teritoriją būdavo atvežami nuteistieji arba sulaikytieji, tvarka čia labai griežta – esu buvęs čia prieš keletą metų dar tuo metu tardymo izoliatoriui-kalėjimui veikiant, mačiau kaip tikrinamas įvažiuojantis automobilis.

Iš kameros į teritoriją per langą patekti lygiai taip pat neįmanoma.

Gal dvidešimt minučių vaikščiojau žiūrinėdamas vien į sienas. Ant jų dar liko galybė užrašų. Daug jų nutrinti, užbrėžti, bet šimtai iš tolimos praeities – vis dar matomi.

Į Šv. Nikolajaus cerkvę šį kartą nepatekau. Tikiu, kad į ją galima užeiti karts nuo karto vykstančių renginių ar ekskursijų metu.

Akį džiugina mūsų dienas pasiekusios detalės.

Pirmojo korpuso siena su kamerų grotomis ir numeracija. Labai gražus skaičių šriftas.

Administracinis korpusas ir neįtikėtina kabelių gausa.

Pasivaikščiokime po pirmąjį korpusą.

Kalinių pagaminti didžiuliai laivų modeliai prižiūrėtojų kambarėlyje.

Visos kameros beveik identiškos. Jose dauguma gyveno po vieną arba po du. Patalpa nedidelė, bet sąlyginai jauki. Galbūt senos sienos ir lubų arkos sudaro tokį įspūdį. Sako, iškraustant nusikaltėlius kai kurie su ašaromis paliko Lukiškes, nes žinojo, kad tokio komforto kitoje įstaigoje nesulauks.

Pastato dalyje, atsirėmusioje į cerkvę – gerokai tamsiau, čia į kameras galėjo būti sutalpinama ir po dvylika vyrukų.

*Tell me, Mr. Anderson, what good is a phone call when you are unable to speak?*

Čia man pavyko užsiropšti į palėpę. Nieko panašaus į tą pas močiutę. Čia nėra butelių, senų batų, knygų ir laikraščių. Čia tik storas sluoksnis sudžiuvusių paukščių išmatų ir jose besivoliojantys skeletai. Na ir, aišku, stogo konstrukcijos elementai bei radiatorių vandens išsiplėtimo talpyklos.

Turbūt gražiausia visame kalėjime – laiptinių turėklai. Tokie yra ne visuose korpusuose ir jų laiptinėse.

Ventiliacijos grotelės koridoriuose taip pat kvepia XIX a. pradžia. Nuostabu!

Vienas kambarėlis su religinių apeigų daikčiukais taip ir nesupratau kieno buvo naudojamas, ar kunigo, ar labai tikinčių nusikaltėlių.

Nusileidžiu į rūsį. Jame taip pat – eilės durų su kameromis. Vienoje jų sako, buvo kalinamas vienas žinomiausių nusikaltėlių Lietuvoje, Henrikas Daktaras. Jo kajutė manęs nedomina, bet atsitiktinai randu vieną, išskirtinę kamerą su specialia lova ir instrukcijomis, ką daryti su besimėtančiais diržais.

Rūsių techninės patalpos ne mažiau įdomios. Čia dar pilna ankstesnio gyvenimo rakandų.

Čia papasakosiu trumpą istoriją, kad geriau suprastumėte, kas per tunelis kitoje nuotraukoje. Per duris ant kurių užrašyta „STATYBININKAI“ senais marmuriniais laiptais nusileidžiu į rūsį. Netyčia akys užkliūva už atplėšto faneros gabalo. Jis pridengė kažkokią maždaug metro aukščio ir pusmetrio pločio angą į kurią įsirango du pakankamai stori vamzdžiai. Pašviečiu prožektoriumi ir matau tunelį, siaurą, bet gerokai didesnį nei angą. Prožektoriaus šviesa pasiklysta kažkur tolumoje ir man kyla natūralus noras sužinoti, kur veda tunelis. Stoviu ir svarstau, lįsti ar nelįsti. Lįsti ar nelįsti? Smalsumas nugali. Metu kuprinę į šoną ir vis dar mintyse besididžiuodamas savo kūno plastiškumu rangausi tarp vamzdžių net nepaleisdamas iš rankų aparato ir prožektoriaus. Jau beveik stačias pradedu žingsniuoti tuneliu ir matau, kad iki manęs čia jau kažkas buvo, ant žemės pakankamai aiškūs pėdsakai vedantys į priekį. Minčių sraute iškyla pasakojimas, kad neva čia retsykiais užveža prasižengusių aptvarkyti teritoriją… Nesvarbu. Netikiu vaiduokliais. Niekada jų nemačiau ir tikiu, kad nepavyks pamatyti.

Už maždaug dvidešimties metrų tunelis baigiasi. Vamzdis pro nedidelę angą dingsta kažkur už mūro sienos. Būtų įmanoma prašliaužti, bet čia mano pasiryžimą nugali nenoras virsti dulkių kamuoliu. Vien nuo mano žingsnių dulkės jau rado kelią į šnerves.
Pagal paskaičiavimus šis tunelis baigiasi kaip tik ties cerkvės pastatu. Mano matytuose planuose cerkvės rūsys neegzistuoja.

Persikeliu į teritoriją, kurioje buvo kalėjimo dirbtuvės. Sako, čia šiltą vietelę gaudavo tik vėrchai. Virtuvėje ir skalbykloje dirbdavo gaidžiai. Iš tiesų čia be medžio, metalo apdirbimo, žvakių liejimo buvo ir nedidelė oranžerija, kurioje augo pomidorai ar kažkas panašaus. Rūkomasis beje, kaip kalėjimo sąlygoms, yra praktiškai su vaizdu į jūrą.