Nebaisus Baisogalos dvaras

Data: 3 lapkričio, 2011

Niekada nekilo mintis važiuoti į Baisogalą, juo labiau apžiūrėti bene vienintelio miestelio traukos objekto – dvaro. Tačiau prieš važiuodamas į žygį „Pergalių ir kovų keliais“ jau žinojau, kad porą valandų prieš startą būtinai čia pasisukiosiu su fotoaparatu.

Vaikystėje teko keletą dienų praleisti Baisogaloje. Tada, pamenu, ją vadinome minkščiau – Baisiogala, bet nuo to drąsiau nebuvo. Miestelis tuomet man pasirodė tikrai baisus, gal tiksliau – baugus. Prisimenu vakarinį pasivaikščiojimą pro kažkokias fermas, išmėsinėtus gyvulių kaulus konteineriuose, jų dvoką ir didelį piktą šunį, nuo kurio teko strimgalviais sprukti. Dar vienas užstrigęs momentas – miestelyje, ant kažkokio kamino iki šiol tebetupinti figūra su skėčiu, kurios taip ir nespėjau užfiksuoti nuotraukoje, juo labiau – rasti internete. Šįkart ne apie ją, tad grįžkim prie dvaro.

Dvaro istorija

Baisogalos dvaras buvo vienas didžiausių Vidurio Lietuvoje. 1830 m. dvarą įsigijo Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras. 1820-1840 m. vyko didieji rūmų pertvarkymai, tam reikiamas statybines medžiagas tiekė viename iš netoliese esančių Komarų dvarų įrengta plytinė ir kalkinė. Rūmai, parkas, kiti statiniai ir vėliau buvo nuolat tobulinami. Mirus Juozapui Komarui, dvaras atiteko sūnui Vladislavui. Kitaip nei tėvas, jis apsigyveno dvare ir netrukus jo ūkis tapo vienu dižiausių pavyzdinių ūkių Vidurio Lietuvoje. Buvo sutvarkyti dirbami laukai, įvestas drenažas, įrengtas kumetynas, pastatyta ledainė, vėjo malūnas, įveistas parkas. Po Vladislavo mirties 1896 m. dvaro valdymą perėmė jo sūnus, taip pat vardu Vladislavas. Įgijęs išsilavinimą Vokietijoje, jis įvedė daug modernių ūkininkavimo naujovių. Jo valdymo metu įrengta ir spirito varykla, kuri tarpukariu buvo viena didžiausių Lietuvoje.
1922 m. vykdant Lietuvos žemės reformą Baisogalos dvarui, kaip ir daugumai kitų Lietuvos dvarų, buvo palikta tik 80 ha žemės. Tačiau, atsižvelgus į pažangų Komaro ūkininkavimą, buvo padaryta išimtis. Kaip pavyzdiniam dvarui buvo prijungtos apylinkių žemės ir dvaras su 1010,39 ha žemės tapo vienu didžiausių Lietuvoje.
1940 m. atėjus tarybų valdžiai dvaras buvo nacionalizuotas ir jame, kaip ir didžiojoje daugumoje Lietuvos dvarų, įkurdintas tarybinis ūkis. Vladislavą Komarą ištrėmė į Sibirą, Karlagą Karagandos srityje, kur jis 1941 m. mirė. Per antrąjį pasaulinį karą rūmų patalpose veikė karo ligoninė. Karui pasibaigus čia veikė Baisogalos mokykla. 1948 m. įkurta Gyvulininkystės bandymų stotis ir eksperimentinis ūkis, vėliau iš Vilniaus atkeltas Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Ratinėje-žirgyne buvo įrengtas vaikų darželis, vėliau instituto bibliotekos knygų saugykla.

Baisogalos dvaro planas (heritage.lt)

Iki pirmojo pasaulinio karo ant dvaro rūmų rotondos kupolo stovėlo Mikelandželo skulptūros kopija, dabar stogą puošia tik žibintas. Rūmų vidus puikavosi prabangiu savitumu ir turtingais interjerais. Vertingiausia dalis – dekoratyvinė medžio drožyba išliko iki šių dienų, tai: gėlių ornamentu drožinėti platūs laiptai su puošnia arka, antro aukšto sienų ąžuoliniai paneliai, įvairiais raštais puošti kambarių parketai. Be viso to išliko daug freskų, gipsatūrų, glazūruotų koklinių krosnių, marmuro palangių. Deja, visas kilnojamas turtas 1915 m. buvo išgabentas į Smolenską.

Šiuo metu dvaro rūmai gerai prižiūrėti, nuolat remontuojami. Po truputį tvarkomi ir kiti dvaro statiniai, kas labai džiugina – pavyzdiniu buvęs Baisiogalos dvaras ir dabar tokiu išlieka, nesvarbu, kad Baisogala yra nedidelis ir gana nuošalus miestelis. Esant galimybei, rekomenduoju būtinai ten apsilankyti.

Iš miestelio pusės į dvaro teritoriją patenkama pro šiuos vartus