Vienu sakiniu – kažkas tarp „Pjūklo“ (Saw) ir „Dėžinukų“ (The Boxtrolls).Po gardžiausių gyvenime pusryčių vaflinėje tradicinių Talino namų kvartale, neplanuotai užklydome į galeriją „Fotografiska“, įsikūrusią atgyjančiame geležinkelio stoties kvartale. Neturėdami jokių lūkesčių buvome švelniai ir maloniai šokiruoti išskirtinės Roger’io kūrybos.
Rygos Janis’o Stradinš’o universiteto anatomijos muziejus jau porą metų atviras visiems, nepaisant amžiaus ar profesijos. Ekspozicijoje susipažinsite su žmonių kūnų, skeletų, embrionų, kaulų, kūno dalių, organų įvairove, jų sandara ir kaip skiriasi sergančios bei sveikos jų formos. Viskas čia tikra!
Jei „Nieko Naujo“ – štilis, tai mano gyvenime – viesulas. Tarp galybės veiklų visiškai netikėtai atsirado proga nedideliu dviviečiu lėktuvėliu paskraidyti virš rytų Lietuvos. Tokio pasiūlymo atsisakyti nebuvo galima.
Nebesuskaičiuoju kiek kartų buvau Liepojoje. Tik niekaip mano vizitas nesutapdavo su atoslūgiu, kada jūra nurimsta, atsitraukia ir į Liepojos vizitine kortele tapusį 3-ios artilerijos baterijos ugnies kontrolės postą galima tiesiog užeiti sausais laipteliais. Pagaliau man pasisekė!
Pirmai pažinčiai su šios įspūdingų mastelių tvirtovės fortais pasirinkome septintąjį, stipriai modernizuotą ir gerai išsilaikiusį. Jį pasiūlė aplankyti vietinis istorijos entuziastas. Išties, tankioje augmenijoje paskendęs fortas ryškiai skiriasi nuo įprastų kaunietiškų.
Dirbtinis intelektas vieniems jau šiandien yra puikus įrankis palengvinti darbą, ieškoti įkvėpimo, atverti naujas galimybes, kitiems – artėjanti pasaulio pabaiga ir menamas darbo netekimas. Tačiau pasaulis nenustojo suktis, o realybė – stebinti. Labūnavos dvaro bokštas – vienas tokių objektų.
Šiaip sau tokiais epitetais nesimėtau. Klaustuką padėjau tik su viltimi atrasti dar gražesnį. Grožis ar fortifikacija, rūmai ar sandėlis? Kaip šis 200 metų amžiaus pastatas susijęs su Adomu Mickevičiumi? Apžiūrėkim ir pakapstykim.
„Pavyzdinis pastatas, kuriam mūsų planetoje nėra lygių.“ – taip šiuo ypatingu statiniu 1975 metais žavėjosi Vakarų Berlyno statybos senatorius Harry Ristock. Iš mano pusės – turbūt išsamiausias ir ilgiausiai ruoštas pasakojimas. Ši unikali laboratorija tikrai to verta.
Nieko naujo, bet būtina užfiksuoti. Tvarkant gatves ar inžinerinius tinklus neretai atveriamas ir ilgus metus po asfaltu tūnojęs grindinys. Taip neseniai nutiko ir vienoje trumpiausių – Sluškų gatvėje Vilniuje.
Ryškios nurimusio uosto šviesos iš tamsos ištraukia siurrealistinių personažų figūras, išlaisvina fantaziją, užburia ir įtraukia. Toks Gdanskas mane pasitiko šį kartą. Netikėtas, neplanuotas, unikalus, tolimas ir artimas.
