Nieko naujo, bet būtina užfiksuoti. Tvarkant gatves ar inžinerinius tinklus neretai atveriamas ir ilgus metus po asfaltu tūnojęs grindinys. Taip neseniai nutiko ir vienoje trumpiausių – Sluškų gatvėje Vilniuje.

Ryškios nurimusio uosto šviesos iš tamsos ištraukia siurrealistinių personažų figūras, išlaisvina fantaziją, užburia ir įtraukia. Toks Gdanskas mane pasitiko šį kartą. Netikėtas, neplanuotas, unikalus, tolimas ir artimas.

Piranijos Liepojoje? Pablo Eskobaras iš ruskių perka povandeninį laivą? Net pats nepatikėčiau tokiais paistalais, jei tai nebūtų nenuginčijami faktai. Šių istorijų siūlo galas netikėtai išlindo besidomint povandeninių laivų angaru.

Daugpilio tvirtovės citadelė jau dabar gali būti pavyzdžiu, kaip regis beviltiškos erdvės ir plotai gali atgimti naujai paskirčiai. Dar prieš dešimtmetį citadelės gatvės atrodė užmirštos, apleistos ir niūros, o dabar vis gyvesnės, gausiai lankomos turistų, traukiančios ne tik karinio paveldo entuziastus.

Pro kino teatrą „Daina“ Kaune kasdien prarieda tūkstančiai, bet jau aibę metų čia nėra nei kino, nei lankytojų. Daugelis net neįsivaizduoja koks likimas laukia šio modernizmo grynuolio. Pabandykime išsiaiškinti.