Nebesuskaičiuoju kiek kartų buvau Liepojoje. Tik niekaip mano vizitas nesutapdavo su atoslūgiu, kada jūra nurimsta, atsitraukia ir į Liepojos vizitine kortele tapusį 3-ios artilerijos baterijos ugnies kontrolės postą galima tiesiog užeiti sausais laipteliais. Pagaliau man pasisekė!
Žinoma, tai įvyko visiškai netikėtai, nes puikiai praleidę saulėtą pavasario dieną prie Beberliņi ežerėlio (buvusio karinio miestelio smėlio karjero) traukėme atgal į viešbutį. Lyg nuspėdamas, kad įvyks tai, ko visiškai nesitikėjau, pasukau vairą link trečiosios baterijos, ramindamas bendrakeleivius: „tik kelioms minutėms“.
Žinoma, užtrukau ilgiau, nes pamatęs, kad galėsiu pagaliau patekti vidun nesušlapęs batų ir nenusimovęs kelnių, visiškai praradau laiko nuovoką.
Nebuvusiems pasvirusiose vidaus patalpose, rekomenduoju tą kažkokiu būdu padaryti, nes smegenyse ima vykti keisti dalykai. Akys, įpratusios prie vertikalių linijų smegenims perduoda vienokią informaciją, o mūsų ausyse esantis vidinis gulsčiukas – kitokią. Galvoje prasideda kivirčas, kurio pasekmės gali būti unikalios.
Padaręs dar porą kadrų iš išorės, privalėjau skubėti atgal į karietą, nes kišenę ėmė draskyti tamsoje likusių bendrakeleivių skambučiai.
Turbūt mėgstamiausias man laikas ne tik Liepojoje, bet bendrai apleistų objektų fotografijai, yra giedros šaltos žeimos dienos ar naktys. Tokių mūsų geografinėje platumoje pasitaiko vis mažiau, todėl orų prognozėje pastebėjęs šaltą saulėtą kelių dienų langą, skubu planuoti meditacinę kelionę ten, kur nėra žmonių pertekliaus.
Vieną tokią praktiškai idealią kelionę, apjungęs visus mėgstamiausius kelionėse elementus, susiorganizavau šią žiemą ir sumontavau filmuką, kuriuo tikrai negėda dalintis. Malonaus žiūrėjimo!
