Potvynis

„Gerai, kad bako neužsėmė. Nusiplėšiau rankovę, įgrūdau į baką ir ištraukęs uždegiau. Taip mane pastebėjo ir su arkliais atjojo gelbėti. Per naktį būčiau negyvai sušalęs.“ – dalijasi gyvenimo patyrimais žvitrus diedukas iš Usėnų. Fotoreportažas ir šiek tiek šviežesnių nuotykių iš pamario krašto.

Kalėdos. Nėra kada pailsėti, arba valgai, arba voliojies kur kampe persivalgęs. Sniego nėra. Laimėjau lažybas, kad taip ir nutiks. Už lango drėgmė 200 %, atrodo, kad lyja iš visų pusių ir dar iš apačios. Staiga viskas persimaino ir ima drėbti kaštono dydžio kasneliais. Nors Celsijus skelbia 5 laipsnius, bet per pusvalandį užkloja tiek, kad nebespėja ištirpti. Griebiu skraidantį fotoaparatą ir lekiu pro duris. Trumpam, tuoj grįšiu.

Jūra Tauragės mieste

Yra tikimybė, kad Žemaitijoje gyveno šiek tiek žmonių prie bajerio. Koks snobas galėtų upę pavadinti Jūra? O gal kas brisdamas rėkė „Žėk, man jūra iki kelių!“. Kas ten žino kaip buvo, Biblijoje neparašyta.

Taigi, tiesiu taikymu lekiu prie Jūros. Įsimylėjėlių takas pagal upę jau seniai po vandeniu, žuvys gali netrukdomos išmėginti asfaltuotą dugno dangą, piešti kreidutėmis. Pikniko stalas nuo šiol skirtas tik turintiems bridkelnes ir šildomus apatinius. Debesys taip žemai, net baisu, kad į drono propelerius neįsiveltų.

Praktinis patarimas pradedantiems skraidytojams. Jei lyja ir bijote skraidyti – neskraidykite. Sveikata svarbiau, ypač emocinė. Tik jau ne vieną valandą esu skraidinęs bepiločius įvairaus stiprumo lietuje, virš upių, ežerų ir jūrų. Kaip ir nieko nenutiko, tik krūvas įdomių kadrų prisirinkau. Net mano naujasis kiauras ultralengvas Mini 4 Pro stebėtinai drąsiai laviruoja tarp lietaus lašų ir nesibaido stipresnių vėjo gūsių, na gal mažumėlę. Beje, labai logiškas sprendimas riboti šių orlaivių maksimalų aukštį iki 120 m, nes kuo arčiau Dangus, tuo vėjas stipresnis – gali negrįžtamai į dausas nupūsti. Todėl dažnai gudrauju prieš vėją skriedamas kuo žemiau, o po to pakildamas į norimą aukštį. Ok, užteks, kitaip teks patarimus apmokestinti.

Jūra prie legendomis neapipinto „Bangos“ malūno ir užtvankos jau tik garbanėlę meta kliūdama už betoninio barjero. Žuvitakis tokiu momentu reikalingas kaip batų raištukai kaliošams arba kroksams, kalbant šiuolaikiškiau. Banglentininkų nematyti, dar matyt vaškuojasi tarp mišrainių.

Taip gražu ir įdomu, kad negaliu tiesiog imti ir grįžti į kalėdinę puotą. Privalau pasisotinti stichijos vaisiais. Judu toliau.

Ežeruona prie Tauragės konvencijos paminklo

Jungiu pirmą, po to antrą, tada trečią, vėliau ketvirtą, netrukus ir penktą, galop šeštą pavarą ir skrieju Konvencijos paminklo link. Atstumai nedideli, neužtrunku. Derėtų paminėti, kad 1812 m. po netikėto Napoleono fiasko, prūsai su ruskiais čia sugalvojo pasirašyti raštelį, kad tarpusavyje tikrai tikrai nesimuš. Kažin ar patys tuo tikėjo? Ar čia augo palmės, ar kažkas virė gardų birzgalą nėra aišku, bet vieta susitarimo pasirašymui pasirinkta tokia, kokia pasirinkta. Na, žinoma, čia gi teka garsusis Ežeruonos upelis, kurio čiurlenimo pavydi net mažai žinomas Temzės upokštis.

Akimirką negalėjau patikėti tuo, ką matau – ne kartą esu čia buvęs ir net neįsivaizdavau, kad po viaduku esantis kelias gali būti apsemtas. Juo labiau apsemtas taip, kad vandens būtų virš automobilio stogo. Tai yra kažkas neįtikėtinai įspūdingo!

Apie šį tiltą jau esu truputį užsiminęs anksčiau, straipsnyje rasite ir vaizdą su besikeliančiais per garsiąją Ežeruoną Vermachto kariais.

Jūra ir Šešuvis ties Ližiais

Vieškeliais dardu dar toliau už miesto, link Ližių kaimo. Kiekvienas bepradedąs žilti tauragiškis dar mena, kad prieš keletą dešimtmečių čia tvyrojo tokia smarvė, kad ant jos galėdavai kurtkę pasikabinti. Tai buvo Tauragės bermudų trikampis. Net tarptautinės kosminės stoties trajektorija buvo pakoreguota, kad niekuomet netektų skrieti virš Ližių. Žmonės mieliau rinkosi gyvenimą tremtyje, nei Ližiuose. To kvapo iš atminties neištrinsi, jis liks amžinai kaip piramidės, kaip Birutės Dambrauskaitės balsas. Tačiau laikai pasiketė – šiukšlyną įlaminavo, smarvę dabar kaupia ir ja užpildo taksistų priusų dujų balionus. Paupyje dabar galima statyti vilas, jei tik jų neapsems netikėtas potvynis.

Aukščiau esančią nuotrauką galima naudoti kaip edukacinę medžiagą norint vaikučiams vaizdingai parodyti kaip susiformuoja senvagės. Galima ir nenaudoti.

Donatai, tu čia jau visai šūdus rodai, nieko neina suprasti, kur čia Jūra, kur čia ta Šešuvis. Taip, iš tiesų, kebli situacija. Kristupas Kolumbas taip pat ne iš karto suvokė kur nuplaukė.

Pajūrio miesteliui neįtikėtinai pasisekė, dabar jie gali pateisinti ant bajerio sugalvotą upės pavadinimą.

Mano išvyka trumpam, gavosi beveik kaip visada. Skraidžiau ir klaidžiojau kol pradėjo temti.

Užmetus akį į Minijos vandens lygio kitimą Lankupių vandens matavimo stotyje, nebeliko abejonių ką veiksime kitą dieną. Aštuoni metrai, Vaclovai! Ne 2, ne 3, o AŠTUONI!

Jūra ties Mociškiais

Sumuštiniai sumušti, šerkšnas nuo langų nuvaikytas, startuojame kaip ir su gaidžiais, bet be jų. Planas – nuo Žukų pro Pagėgius pasiekti Šilutę ir pamėginti dasibrauti iki Lankupių. Kaip bus taip. Didelių lūkesčių nėra, bet vandens lygis labiausiai pakilęs būtent ten – ties Lankupiais. Pirmyn!

Trumpam stabtelime paJūryje netoli Mociškių, kur pievų takai ne kartą mindžioti žygių ir išvykų metu. Dabar kaip ir kasmet pievos slepiasi po vandeniu, toks vaizdas tampa įprastas.

Gėgė ties Plaškiais

Plaškiai niekad nebuvo didelė gyvenvietė, iki II-ojo pasaulinio karo demografinė statistika gerėjo, bet… dabar beliko vos kelios sodybos. Vienok ši vieta yra savotiškas istorijų magnetas, čia ir filmas sukurtas, čia nuolat užklysta turistai, nutūpia žvejai, pats dar pernai važiavau gelbėti draugo, netinkamu metu ir netinkamoje vietoje pradūrusio motociklo padangą. Prenumeruokite jo kanalą – nedaug liko iki pirmojo milijono sekėjų.

Besigrožint beribiais vandens plotais lyg iš dangaus nukrenta diedukas. Toks visas žvalus ir energingas, tik drumstos akys išduoda, kad jaunystė jau kažkur, už kalnų. Be jokių įžanginių titrų jam iš burnos ima lietis nuotykiniai prisiminimai: „Po karo dirbau vairuotoju. Išvažiavau su traktoriumi čionais į laukus – per potvynį kelio nesimato! Nusprūdau į griovį, tik kabina iš vandens kyšo. O pavasaris – šalta. Sutemo… Kas daryti? Tai gerai, kad bako neužsėmė. Nusiplėšiau rankovę, įgrūdau į baką ir ištraukęs uždegiau. Taip mane pastebėjo ir su arkliais atjojo gelbėti. Per naktį būčiau negyvai sušalęs. Iš pirmo karto traktoriaus ištraukti nepavyko, tai išjojo pastiprinimo…“ Dar įspūdingiau, kad vyriškiui iš Usėnų – 88 metai. „Jau 70 metų vairuoju“ – krykštauja pavydėtino guvumo žmogelis.

Kelias Žemaitkiemis – Sakūčiai

Vaizdai pakeliui į Rusnę ne tokie įspūdingi, net Žalgirių kaimo keliai dar sausi, tad ilgai netrukę sukame pro Žemaitkiemį link Sakūčių. Ženklai iš anksto įspėja, kad kelias apsemtas. Ir iš tiesų. Toks vaizdas mano akių tinklainėje susiprojektavo pirmą kartą. Kur bepasisuksi – aplink kelią vanduo.

Mūsų transporto priemonė – paprastas benzininis žemagrindis, todėl apie kažkokius ekstremalius nuotykius nėra net minčių. Ant kelio ne tik vanduo, bet ir jo suneštos šakos bei šiukšlės (kaip be jų). Su nerimu keliu droną, nes vėjas toks nelabai pozityviai nuteikiantis. Kaimynas iš gretimo automobilio taip pat traukia savo skraidantį aparačiuką, bet netrukus susipakuoja, nes ankstesnis modelis nesusitvarko su vėjo bučiniais.

Akivaizdu, kad pro Sakūčius Lankupių pasiekti nepavyks.

Susikalbu su iš vakarų slenkančiomis oro masėmis, apskrieju ne tik kelią, bet ir nulekiu iki naujai susiformavusios jaučių salos. Nežinau kokios mintys sukasi tarp ragų, bet turiu įtarimą, kad gyvuliams menkas nuotykis braidyti kiaurą dieną lediniame vandenyje.

Kelias Sakūtėliai – Lankupiai

Apturime techninių nesklandumų nuotykį. Bedardėdami žvyrkeliu nudrebiname nepirmos jaunystės automobilio dugno apsaugos tvirtinimus. Priekis laikosi ant 4 varžtų, o galas velkasi. Pasiekus tam tikrą greitį aerodinamika suveikia ir prispaudžia apsaugą, bet nuo gravitacijos nepabėgsi. Reikia stoti remontuotis. Bėda – neturime nei 8 mm terkšlės, nei kažko panašaus. Tačiau kaimas yra kaimas, tose mažose parduotuvėlėse galbūt neįsigysi bilieto į Kanarus ar sulankstomo 80 colių skystųjų šviesos diodų televizoriaus, bet būtinų dalykų išgyvenimui atšiauriomis mūsų Tėviškėlės sąlygomis – apstu. Netrukus apturiu malonumą prisiminti niekad taip ir nekultivuotos kalanetikos pradmenis – išlankstęs dramatišką merdinčios gervės pozą lendu po mãšina ir bandau atlaisvinti užrūdijusius samariezus.

Su dugno apsauga bagažinėje skaičiuojame atstumą iki Lankupių. Liko tik 2,2 kilometrai. Jau tik 2. Bet… per kelią į kitą pylimo pusę veržiasi vanduo. Iš pažiūros tik balutė, bet pamatavus – vietomis apie 15 centimetrų. Galima bandyti, bet be dugno apsaugos su benzininiu varikliu yra rizika prisinuotykiauti veiklos dar porai valandų. Man nebūdingas sprendimas, bet, įsiklausęs į bendrakeleivių nuotaikas ir pageidavimus, priimu sunkų sprendimą kelionės vakarų kryptimi nebetęsti. Lankupiai taip ir lieka regis čia pat, bet tiek pat toli kaip ir kelionės pradžioje.

Bus dar nuotykių.