Kosminė architektūra. Pelių bunkeris

Autorius:
Kategorija: Vokietija

„Pavyzdinis pastatas, kuriam mūsų planetoje nėra lygių.“ – taip šiuo ypatingu statiniu 1975 metais žavėjosi Vakarų Berlyno statybos senatorius Harry Ristock. Iš mano pusės – turbūt išsamiausias ir ilgiausiai ruoštas pasakojimas. Ši unikali laboratorija tikrai to verta.

Tikrasis pavadinimas – Berlyno Laisvojo universiteto centrinės gyvūnų laboratorijos.

„Pelių bunkerio“ pastatas yra pietvakarinėje Berlyno dalyje, Lichterfeldės rajone, vakariniame Teltow kanalo krante. Šis kanalas gali būti vadinamas mūsiškio Vilhelmo kanalo anūku, nes pastarasis iškastas ir atidarytas apie 1900, valdant Vilhelmui II, o mūsiškis kiek anksčiau prie Vilhelmo Pirmojo. Kaimynystėje įsikūręs Higienos ir mikrobiologijos institutas, suplanuotas pagal Hermanno Fehlingo ir Danielio Gogelio projektą (1969–1974 m.). Statytas maždaug tuo pačiu metu kaip ir gyvūnų laboratorijos tik užbaigtas gerokai anksčiau. Ryškiausias objektas vietovės panoramoje – Šv. Pauliaus evangelikų bažnyčia, pastatyta 1900 m. greta senosios (XII a.), nebegalėjusios sutalpinti vis didėjančios bendruomenės.

Planavimas

1-as išlikęs dizaino variantas, 1967 m.

1961 metų rugpjūčio 13 diena. Vakarų Berlynas tampa sala, apsupta akylai saugomos sienos. Už jos – taip vadinama Vokietijos Demokratinė Respublika – sovietinės Rusijos kontroliuojama Vokietijos dalis. Susisiekimas su Vakarų Federacine Respublika vyksta griežto režimo greitkeliu A2 Helmstedt-Berlin arba geležinkeliu. Problema – vienintelė didelė universitetinė ligoninė įsikūrusi rytinėje miesto dalyje. Vykdant Vakarų Berlyno atstatymo programą JAV finansuoja įspūdingo architektų Leon Chatelain Jr. bei Curtis & Davis suprojektuoto ligoninės, instituto, mokymo auditorijų komplekso statybas. Ši, 2019 penkiasdešimtmetį šventusi ligoninė, yra vienas ryškiausių modernistinio brutalizmo pavyzdžių Vakarų Berlyne. Beje, šioje įstaigoje buvo gydomas 2020 m. nunuodytas rusų opozicionierius Aleksejus Navalnas.

Charite ligoninės statyba, 1967 m.

Atsiranda centrinio gyvulininkystės instituto, laboratorijų poreikis. Laisvasis Berlyno Universitetas, kuruodamas šią iniciatyvą, kartu su Statybos ir apgyvendinimo senatu nusprendžia, kad tokio pastato kaimynystė su universitetine ligonine yra neįmanoma dėl galimos triukšmo ir kvapų taršos. Todėl pradedama ieškoti tam tinkamos statybai vietos kažkur netoliese. 1965 m. kovo 10 d. universitetinei ligoninei skiriamas laisvas sklypas netoli evangelikų bažnyčios. 1966 metais, atlikus vietovės dirvožemio tyrimus, nustatoma, kad šalia Teltow kanalo esanti statybų žemė yra prastos kokybės. Tai turi įtakos pastato vietos vakariniame sklypo pakraštyje pasirinkimui.

Sprendimas pasirinkti jauną Gerdo ir Magdalenos Hänskų biurą laboratorijų komplekso projektavimui iki šiol nėra tiksliai aiškus. Galimai biuro tinkamumą lėmė Hänskos išsilavinimas ligoninių statybos institute Berlyno technikos universitete ir sėkminga statybų veikla septintojo dešimtmečio pradžioje.
Nuo pat pradžių buvo keliamas reikalavimas, kad eksperimentams naudojami gyvūnai būtų veisiami pačioje įstaigoje. Tai savotiškai politinis sprendimas, dėl Vakarų Berlyno izoliuotumo. 1000 iš 6000 kv. m numatomo pastato ploto turėtų būti skirta smulkių gyvūnų, nuo pelių iki šunų, veisimui. Vos pradėjus projektuoti laboratorijos pastatą, buvo apsigalvota net šunų laikymą perkelti į pastato vidų, kad būtų užtikrinama akustinė higiena.

Remiantis preliminariu projektu, 1967 m. parengiama išlaidų sąmata – iš viso apie 78 mln. Vokietijos markių. Dėl konstrukcinių ir techninių ypatumų tais pačiais metais kyla idėja pastatyti mažesnę bandomąją konstrukciją, kuriai vėliau prilimpa „mažojo pelių bunkerio“ pavadinimas. Šis statinys, deja, neišliko. 2015 m. pradžioje jį nugriovus, sklype pratęsiamas U formos gyvenamasis kvartalas.

Projekto maketas su asimetrišku priekiniu fasadu, 1967 m.

1965 metais užbaigiamas preliminarus planas. Pirmasis projektas baigiamas ruošti dar po dviejų metų. Tačiau atsiranda nemažai pakeitimų ir tik 1969 m. spalio mėn. baigiama rengti antrąjį projektą. Projektavimo darbai tuo dar nesibaigia. Tokie ilgi laiko intervalai visiškai nestebina žinant kokiais įrankiais naudojosi to meto architektai ir konstruktoriai dirbdami prie tokio sudėtingo statinio.

Pirmajame plane labiausiai į akis krinta pastato galvūgalio dizainas. Asimetriškoje, išsikišusioje pastato dalyje numatoma įrengti prižiūrėtojo butą ir paskaitų salę. Tunelis – požeminė jungtis tarp Pelių bunkerio ir Higienos institutas pažymėta šone.

Pakoreguotas projekto maketas su simetrišku priekiniu fasadu, 1970 m.

1970 m. pradžioje asimetriškas įėjimo zonos dizainas panaikinamas, nelieka ir prižiūrėtojo buto. Tunelio vieta perkeliama į šiaurinės dalies centrą ir eina per, šiuo metu jau išmontuoto, išvaizdaus, milžiniško transformatoriaus zoną. Planuojant tunelį taip pat dalyvauja Higienos instituto architektai „Fehling & Gogel“ kaip instituto atstovai. Iš pradžių ketinama laboratorijų bei Higienos instituto šiukšles bei medicinines atliekas deginti vietoje, iš Higienos instituto jas atgabenant tuneliu, tačiau vėliau nuspręsta naudoti atliekų konteinerius ir atliekas deginti kitoje vietoje.

Piramide am den See / Ferrohaus, Ciurichas, Šveicarija

Pakoreguotame projekte taip pat yra užuominų, kad Hänska planavo išorines betonines plokštes aptraukti plastiku arba metalu: „Išorinė pastato danga turi būti pagaminta iš kuo lygesnės medžiagos (aliuminio arba plastiko), kad būtų kuo mažiau teršiama aplinka“.

Tačiau tokia fasado apdaila nebuvo įgyvendinta. Nėra žinoma, ar dėl ekonominių, ar dėl techninių priežasčių. Panaši vizija realybėje išpildyta Ciuriche, Šveicarijoje, architekto Justus Dahinden kūrinyje „Piramide am den See / Ferrohaus“ (1965-1967)

Der kleine mäusebunker – mažasis pelių bunkeris, 2010 m. (Pete Shacky nuotrauka, Flickr)

Hänska: „Sprendimas šiuo klausimu turi būti priimtas tikrinant bandymų pastatą“. Todėl bandomojo „mažojo pelės bunkerio“ fasado įrengimui panaudojamos betoninės plokštės su grioveliais.

Statybos

Statybų duobė, pamatų polių įrengimas. Vaizdas į Higienos instituto pusę. 1971 m.

Žemės kasimo darbai, įskaitant tunelio statybą, prasideda 1970 m. rugpjūtį. Tikroji statybų pradžia – 1971 m. liepa, o 1971 m. rudenį pradedami žemės darbai ir pasirengimas pamatų įrengimui.

Pamatų įrengimo darbai nedėkingame aliuviniame dirvožemyje užtrunka dvejus metus. 1972 m. rugpjūčio mėn. nusprendžiama rampos konstrukcijų pamatą sutvirtinti poliais. Viso įrengiama 1300 betono polių, tarpusavyje sujungtų gelžbetonio sijomis. Vien dėl tvirtesnių pamatų įrengimo išlaidos išauga nuo 9 iki 16,5 mln. markių.

Pradedami fasado montavimo darbai, 1975 m.

1975 m. baigiamos pagrindinio komplekso korpuso statybos. Apskaičiuojama, kad dėl padidėjusių išlaidų sudėtingiems pamatams biudžete jau trūksta 30 mln. markių projektui įgyvendinti. Galiausiai tų metų rudenį nusprendžiama statybas sustabdyti.

1978 m. sausį darbai vėl atsinaujina. Interjero įrengimo darbai trunka dar ketverius metus dėl didelės apimties ir itin sudėtingo techninių įrenginių, vamzdžių bei kabelių trasų įrengimo.

Mäusebunker, 1984 m.

Po maždaug 17-os planavimo ir 11-os statybos metų su 2,5 metų pertrauka pastatas baigiamas statyti 1982 metais. Oficialus atidarymas įvyksta vasario 27 d. Kalbą sako Laisvojo Universiteto vicerezidentas Prof. Dr. Friedrichas Bschoras, šimtui penkiasdešimt kviestinių svečių vedama ekskursija.
Gerdo Hänskos darbų sąraše bendra projekto kaina įvardijama 134 mln. Vokietijos markių.

Konstrukcijos ypatumai

Laboratorijos pastato skerspjūvis, 1967 m.

Penkių naudingų aukštų pastatas turi gelžbetonio karkasą, jo ilgis – 117,35 m, plotis – 37,5 m, aukštis – 23,7 m. Pastatas padalintas į devynis aukštus, kuriuose lyg torto sluoksniai keičiasi aptarnavimo ir techniniai aukštai. Techniniai aukštai yra žemesni – jų lubų aukštis vos 2,10 m.

Baigiamieji fasado montavimo darbai, 1975 m.

Išorinių sienų nuolydis – 18,5°. Tai magiškas skaičius (iš tiesų, ne). Fasado gelžbetonio prie karkaso konstrukcijų tvirtinamos trimis sluoksniais. Juos sudaro apvalkalas (7 cm storio gelžbetonis), izoliacinis sluoksnis (5 cm standžiųjų poliuretano putų) ir laikančiojo apvalkalo (16 cm gelžbetonio).
Ant stogo sumontuota šaldymo įranga ir oro ištraukimo sistemos.

Pastato unikalumas

Betono, kaip statybinės medžiagos, monumentalumas čia yra pribloškiantis, o Hänskos projektas savo geometrine forma visos Europos kontekste atrodo beveik ahistoriškas, neturintis ištakų. Savo stiliumi betono gigantas priskiriamas pokario modernizmo brutalizmui. Greta esantis Higienos instituto pastatas nors yra atskiras, tačiau betarpiškai susijęs – abu pastatai yra ryškūs brutalistinės architektūros pavyzdžiai, tik vienas išpildytas laisvomis skulptūriškomis formomis, o kitas – iš surenkamų betoninių elementų.

Pelių bunkeris ir Higienos institutas (dešinėje), 1980 m.

Architekto sūnus Thomas Hänska, pats nuo 1980 m. dirbantis architektų biure „Hänska“, pabrėžia statinio pragmatiškumą ir funkcionalumą. Nuo pat pradžių buvo siekiama patenkinti visus reikalavimus, kuo efektyviau išnaudojant erdvę ir plotą. Gyvūnų laikymo patalpoms, laboratorijoms ir jų švaros zonoms, apšvietimui ir oro tiekimo reikalavimams buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Funkcija bei techninis objekto dizainas įtakojo pastato išorės dizainą – langų angos bei 94 masyvūs oro įsiurbimo vamzdžiai atitinka praktinius poreikius, tuo pačiu suteikdami pastatui technoidiškumo, kai techniniai ir funkciniai elementai tuo pačiu yra ir dizaino elementai, kaip pvz., Žoržo Pompidu meno centre Paryžiuje. Masyvūs ir ilgi Mäusebunker oro paėmimo vamzdžiai tokie yra neatsitiktinai, taip siekta sumažinti šilumos kaupimąsi pastato paviršiuje.

Dėmesį skyrę kiekvienai detalei architektai neprojektavo tik baldų ir šviestuvų. Itin aukštos kokybės gaminiai buvo parinkti iš to meto gamintojų.

Antro aukšto patalpų planas, 1967 m.

Pastate pritaikyta speciali spalvų koncepcija: mėlynoji – techninė zona, žalioji – mišrios paskirties zona ir geltonoji bei raudonos spalvos žymi švaros zonas. Geltona ir raudona sritys žymi skirtingus higienos lygius ir atitinkamą galimą užterštumo patogenais – bakterijomis, grybais ar virusais lygį. Švaros zonos atskirtos specialiais šliuzais, dušais, persirengimo kambariais. Pastate įrengtas didelės talpos universalus garų sterilizatorius –  autoklavas. Sterilizuojami daiktai (daugiausia gyvūnų narvai) vežimėliu įvežami į kamerą, kurios stumdomos durys gali būti atidaromos tik iš vienos pusės, taip atskiriant švarų ir nešvarų įrenginio plotą. Sterilizacija atliekama garais ir etileno oksido dujomis, objektas nuplaunamas ir džiovinimas vakuume. Laiptinių grindys ir sienos švaros zonose padengtos plastikine danga. Yra patalpų, kuriose sienos ir grindys padengtos nerūdijančiu plienu, kad būtų galima atlikti terminę dezinfekciją.

Patekimas į geltonąją zoną, 2 aukštas, apie 1985 m.

Koridoriuose bei patalpose sumontuoti garsiakalbiai, kuriais transliuojama radijo programa. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad muzika padeda nusiraminti, sumažina blaškymąsi. Žiurkės, klausydamos muzikos, auga greičiau, o šunys būna gerokai ramesni.

Be garsiakalbių gyvūnų patalpose įrengtos jungtys techniniam ir geriamam vandeniui, dezinfekavimo priemonėms. Geriamasis vanduo tiekiamas jau demineralizuotas.

Viena iš gyvūnų veisimo patalpų, 1985 m.

Kiekvienai patalpai galima nustatyti atskirus oro temperatūros, drėgmės, apšvietimo ir net slėgio parametrus.

Kad pastate būtų lengviau orientuotis, takai padengti liuminescencine danga su krypties žymekliais, ant kolonų ir sienų nurodytos rytų/vakarų kryptys. Būtina paminėti, kad langai įrengti tik laboratorijų, biurų ir tarnybinėse patalpose.

Ventiliacija

Tai itin svarbus, neatsiejamas nuo pastato funkcijų bei dizaino, elementas. Oras iš išorės per paėmimo vamzdžius rytinėje ir vakarinėje pastato pusėse patenka į atskirus valdymo centrus. Yra filtruojamas, pašildomas ir nukreipiamas toliau. Naudojami oro aušintuvai su lašelių separatoriais. Išleidžiamo oro įrenginiuose taip pat sumontuoti filtrai, kuriuos tekdavo periodiškai iššukuoti arba keisti. Išleidžiamas oras panaudojamas įeinančio oro pašildymui, t.y. jau septintajame dešimtmetyje čia buvo suprojektuota veikianti rekuperacinė sistema.

Operacija, 1985 m.

Laboratorinėse patalpose sumontuoti 29 gartraukiai su specialiais ištraukimo ventiliatoriais ir kanalais, atspariais rūgštims, pagamintais iš nerūdijančio plieno, plastiko ar net 4 mm storio stiklo pluošto.

Klimato patalpose temperatūrą gyvūnams galima parinkti nuo 0° iki 40° C.

Likimo ironija

Nuo idėjos XX a. septintame dešimtmetyje iki statybų užbaigimo prabėgo nemažai laiko, ryškiai pakito ir visuomenės požiūris į eksperimentus su gyvūnais. Net nebaigus statybų pasirodė kritiškų nuomonių. 1982 m. balandį pastatas buvo padegtas. Gyvūnų apsaugos aktyvistai pastatą apmėtė Molotovo kokteiliais ir benzino balionėliais. Padaryta 45000 Vokietijos markių turtinė žala. 1984 metais Laisvojo universiteto vadovybė prakalbo apie planus atsisakyti nepelningos gyvulininkystės ir bandymų su gyvūnais. Kadangi pačiame Berlyne nebuvo galima vykdyti gyvulininkystės, laboratorija nebuvo pilnai išnaudojama. Dėl to buvo patiriama daug nuostolių susijusių vien su pastato bei personalo išlaikymo. LU profesorius Dr. Brücker teigė, kad tyrimų poreikio pokytis nebeatitinka laboratorijos masto, o prastovos laiko sąnaudos suryja visą metinį Laisvojo universiteto tyrimų biudžetą. Buvo nustatyti griežti biudžeto apribojimai, nenaudojamos patalpos (1500 iš 8500 kv. m) uždarytos, pasiūlyta jas išnuomoti. Tais metais laboratorijoje atlikti 66 bandymai ir 41 eksperimentas.

2009 metais kilo diskusija dėl galimo pastato užterštumo asbestu. Jo rasta kai kuriose ventiliacijos šachtose ir ortakių techninėse patalpose. Šios sritys uždarytos ir užplombuotos. Dėl šio fakto, kai kurių tyrimų nebebuvo įmanoma atlikti. Galiausiai 2010 m. Laisvasis universitetas nusprendė tyrimų laboratoriją perkelti į naują vietą. Pradėtas gyvūnų, laboratorinės įrangos ir baldų iškraustymas. 2020 m. liepą „Pelių bunkerį“ paliko paskutiniai gyvūnai. Pastatas tapo nebereikalingas.

Sunkiai kitai veiklai pritaikomą pastatą Charite vadovybė planavo griauti, tačiau architektūros istorijos entuziastai sukilo ir mėgina visais įmanomais būdais išgelbėti šį unikalų kūrinį. Diskutuojama kaip pastatą įveiklinti, kuriamos vizijos. Abejodamas kai kurių idėjų verte, jų čia nepublikuosiu, pažiūrėkite patys. Čia viešėjo ir iš eterio prapuolusios sekmadieninės laidos apie architektūrą „Stop Juosta“ kūrėjai. Pastatas neabejotinai traukia dėmesį, žavi ir jau dabar yra palikęs ryškų pėdsaką pasaulinėje architektūros istorijoje.

Chronologija

  • 1961 m. pirmieji planai dėl centrinės gyvūnų laboratorijos poreikio.
  • 1964 m. prasideda sklypo laboratorijos statyboms paieškos.
  • 1965 m. gegužės mėn. Laisvojo universiteto Medicinos fakulteto komitetas ir Statybos Senato atstovas projektuotojais pasirenka Gerdo ir Magdaleno Hänska biurą.
  • 1967 m. kovo 15 d. pristatomas preliminarus projektas.
  • 1967 m. spalio 29 d. pristatomas pirmasis projektas ir vietovės planas.
  • 1968 m. lapkričio 6 d. pristatomi planai bandomajam pastatui „mažasis pelių bunkeris“, Bäkestraße 7.
  • 1969 lapkričio 3 d. gaunamas statybos leidimas centrinės gyvūnų laboratorijos pastatui.
  • 1969 m. lapkričio 18 d. „mažojo pelių bunkerio“ užbaigimo ceremonija.
  • 1971 m. liepos mėn. prasideda statyba, dveji pamatų įrengimo darbų metai.
  • 1973 m. Berlyno įmonė Gustav Level & Son KG pradeda pagrindinio korpuso statybą.
  • 1975 m. balandžio 30 d. dalinė galutinė apžiūra, užbaigta transformatorinė ir jungiamasis tunelis.
  • 1975 m. liepos 9 d. prasideda fasado montavimas.
  • 1975 m. ruduo. Sprendimas sustabdyti statybas dėl nepadengto 30 mln. DM finansavimo trūkumo.
  • 1976-01-01 iki 1977-12-31 statybos sustabdytos.
  • 1979 m. sausis. Baigtas apvalkalas, pradedami vidaus darbai.
  • 1981 m. rugsėjo 8 d. Rūsyje kyla gaisras, sunaikinti sandėliuojami oro filtrai, sugadinta elektros sistema, gelžbetoninis; gyvūnų pastate kol kas nėra.
  • 1982 m. vasario 8 d. Statybos projektas baigtas, tunelis eksploatuojamas.
  • 1982 m. balandžio mėn. Padegimas, keturi bandymų su gyvūnais priešininkai įmetė Molotovo kokteilius ir benzino balionėlius į pastatą, turtinė žala 45 000 DM. Teismas 1984 m. sausio mėn.
  • 1984 m. vasario mėn. LU sprendimas dėl nepelningos gyvulininkystės ir eksperimentų su gyvūnais ribojimo.
  • 2009 m. diskusijos dėl asbesto užterštumo, vėdinimo kanaluose techninėse zonose.
  • 2010 m. gyvūnai ir tyrimai perkeliami į naujas patalpas.
  • 2020 m. liepos mėn. Paskutiniai gyvūnai iš pastato, Charité vykdoma įrangos evakuacija.

„Nieko Naujo“ viešnagė Berlyne

Apie planus apsilankyti Berlyne galėčiau papasakoti atskirą istoriją, tačiau apsiribosiu užuomina, kad ne viskas ėjosi kaip iš pypkės. Iki šių metų rudens, kuomet kalendoriuje užsibrėžiau tikslią datą, tiesiog sėdau į automobilį ir nuvažiavau į šį architektūriškai margą miestą.

Planų žinoma turėjau daugiau, tačiau Pelių bunkeris tapo uoga ant vokiško torto. Tai vienas įspūdingiausių ir turbūt dažniausiai kelionių svajonėse šmėžavusių statinių. Viską jau išsamiai aprašiau, žemiau pateikta mano fotografinė meditacija.

01. Mäusebunker – Pelių bunkeris
02. Mäusebunker
03. Rytinis fasadas su kiemu
04. Aikštelė prie centrinio įėjimo
05. Masyvūs oro paėmimo vamzdžiai
06. Išskirtinis bruožas – tetraedro formos langų angos
07. Išskirtinių fasado elementų ritmika
08. Oro paėmimo vamzdžiai
09. Centrinis įėjimas
10. Ritmas – vienas ryškesnių modernizmo bruožų
11. Vakarinis fasadas
12. Lyg fregata iš fantastinio filmo
13. Griežtų formų estetika
14. Šviestuvas
15. Dizainas ir funkcija
16. Pietinis (galinis) fasadas neturi nuolydžio
17. Kairėje apačioje – buvusi didžiulių transformatorių aikštelė
18. Ventiliacijos įranga ant stogo
19. Ventiliacijos įranga ant stogo
20. Ventiliacijos įranga ant stogo
21. Ventiliacijos įranga ant stogo
22. Simetriškas priekinis fasadas
23. Šv. Pauliaus evangelikų bažnyčia
24. Dėmesys detalėms – dviračių stovai
25. Vilhelmo II atidarytas Teltow kanalas

Higienos institutas

26
27
28

Architektai

Už šį neabejotinai reikšmingą architektūros kūrinį pasauliniame kontekse turime būti dėkingi architektų porai Gerdui ir Magdalenai Hänska.

Architektai Gerd ir Magdalena Hänska, 1959 m.

Gerd Hänska (1927–1996), studijavo TU Berlyno ligoninių statybos institute iki 1960 m..

Magdalena Hänska (1924–??), studijavo HfBK Berlyne iki 1953 m., projektavo ir dirbo prie projektų su Gerdu Hänska iki maždaug 1972 m.

Nors architektų pora kartu įgyvendino ženklų kiekį projektų Berlyne, Magdalena, kai kuriuose leidiniuosi minimai kaip Maria ar Martha, visą gyvenimą buvusi vyro šešėlyje po skyrybų metais dingo iš viešosios erdvės. Pelių bunkerio projektavimą kartu su vyru ji vykdė maždaug iki 1970. Paskutinis jos darbas – Karl Bonhoeffer psichiatrijos klinika Berlyne. Per gana trumpą laiką ji realizavo įspūdingą skaičių projektų: apie 20 žemdirbystės objektų, 11 daugiabučių pastatų, privatus namas, ligoninės korpusas, biblioteka, du vaikų darželiai ir trys mokyklos. Įspūdinga! Tačiau tolimesnis jos likimas nėra žinomas.

Itin skaudu, kad jos indėlis visiškai nevertinamas. Tai ne pirmas atvejis, kai moterys iš architektų porų sumenkinamos. Dažnai biuras būdavo įvardijamas kaip Gerdo Hänska, nutylint moteriškąją pusę. Leidinyje apžvelgiančiame Berlyno statybų sferą nuo 1900-ųjų, kuriame daugiau ar mažiau apžvelgiami darbai prie kurių darbavosi Magdalena, ji net neįtraukta į architektų sąrašą rodyklėje.

Informacijos šaltiniai

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Showing 2 comments
  • Eva Shinoda
    Atsakyti

    Sveikas, gal zinai koks to pastato likimas? Labai vertinu tave Donatai uz puiku straipsni. Apie si bunkeri jau kazkur skaiciau. Tu jau antras apie ji rasai…. Linksmu dziaugsmingu tau svenciu.

    • Nieko Naujo
      Atsakyti

      Ačiū. Kiek suprantu, grėsmės, kad bus nugriautas neliko. Ieškoma kaip jį įveiklinti. Bet kokiu atveju teks rekonstruoti, nes pastate nėra pasyvios ventiliacijos.

Jūsų nuomonė