Žaviuosi žmogaus smegenimis – regis iš dangaus nukrenta mintys kažką nuveikti. Štai akimirką ilsiuosi sau šiltai ant sofos ir pyst išrieda kauliukas su užrašu: „Taigi, seni, dabar kaip tik ežerai užšalę, o ten, pravažiavus meškos šikną, ir dar koks kilometras už Kapčiamiesčio yra ežeras su sala, kurioje yra unikaliausias Lietuvos teritorijoje Molotovo linijos bunkeris. Lekiam?“
Tai aišku lekiam! Bet, jei grįžtume prie smegenų, išties mūsų garbiniuoti smegenukai, neatsiklausę, negavę leidimo, patys sau už uždarų durų, niekam nieko neįtariant, rūšiuoja, tvarko bei sistemina surinktą informaciją. Ir tos „lempinės“ mintys dažnai yra tokio slapto apdorojimo rezultatas. Tiesiog tuo metu būna tinkamas laikas, kai ta informacija gali būti galimai patogiai pateikta viešam svarstymui. Ačiū!
Greituoju būdu nužvelgiu galimą maršrutą, palikdamas į valias vietos improvizacijai ir netikėtumams, ir su miške rastu bei įsivaikintu maksimos krepšeliu tekinas skubu į automašiną. Po ilgos kaip šimtmečiai akimirkos jau kratausi Dzūkijos žemyninėmis kopomis. Smėlis – čia, pušynas – čia, amunicijos dėžės – čia, visi – čia. Trūksta tik jūros.
Pasifotografuoju, pasipozuoju, apžiūriu ir ilgai nedelsdamas judu tolyn.
Toliau vingiuoju pušyno keliais ir stabteliu pamatęs ženklą, kaskart suerzinantį iki pat širdies gelmių. Pirmiausia paaiškinsiu situaciją: turime girią, kurioje veisiasi ir maitinasi teisiniais aktais saugomi gyvūnai – kurtinys, vapsvaėdis ir dar visokie kitokie. Pati giria užima didžiulį plotą ir apjungia įvairių rūšių draustinius – geomorfologinius (saugo reljefo formas), telmologinius (saugo pelkes ir jų bioįvairovę), kraštovaizdžio (saugo kraštovaizdžius), bet tuo pačiu giria yra ir biosferos poligonas, kuriame ne tik saugoma, bet ir leidžiama atlikti įvairiausius eksperimentus su gamta. Toks švelnus oksimoronas. Mes tave paglobosim, bet retsykiais užmesim į skūrą. Į šią įvairovės puokštę dar reikia įtraukti ir šiuo metu kaip niekad aktualų karinį poligoną.
Vadovaujantis linijine logika, darosi sunku suvokti kaip tokioje teritorijoje leidžiami tokio masto plyni kirtimai. Pagal LR aplinkos ministro įsakymą, kurtinio maitinimosi vietose miškas plynai gali būti kertamas ne didesnėmis kaip 2 hektarų biržėmis. Taisyklės, žinoma, apima platesnį spektrą ribojimų, todėl visiškai pasimetęs megzu kontaktą su šių laikų Ričardu Kazlausku… Kazlausku – buvusiu Aplinkos ministro patarėju Mariumi Čepuliu. Jo žodžiais, gamtiniame poligone tokiais kirtimais yra plėtojama bioįvairovė, o visokie sprogimai ir t.t. netrukdo gyvūnams. Amazing, seni!
Bet fucking kodėl tuomet trukdo išskirtinai motociklai? Sprogimai netrukdo, tankai netrukdo, plyni kirtimai netrukdo, o tik pamatę/išgirdę motociklą tetervinai skuba kartis, daužyti savo kiaušinius? Na ne, ten kur dažniausiai treniruojuosi bekelės motociklu, ilgus metus gyvena ir peri paukščiai, lapė, barsukas, šešios stirnos ir nesiskundžia. Čia jų niekas nesumedžios, čia joms saugu, pakanka maisto iki tol kol… Tuo tarpu aš pats viešai išsižadu paisyti bet kokių su mano asmeninėmis moralės normomis prasilenkiančių miškų lankymo ir kt. taisyklių, valdydamas motociklą. Galite suareštuoti iš anksto.
Palydžiu fotoaparatu nesibaigiančias rąstų stirtas ir keliauju toliau akimis gerdamas nuošalių skystėjančių kaimelių vaizdus.
O štai, pagaliau ir Kapčiamiestis. Tai paskutinis miesteliūkštis ar tai bažnytkaimis artėjant prie taško, kur susijungia Lietuvos, Lenkijos ir ūsuoto diktatoriaus uzurpuotos baltosios rusijos sienos. Čia ir šios kelionės tikslas – Molotovo linijos įtvirtinimas, esantis saloje.
Kuo jis ypatingas? Pirmiausia – tai, kad yra saloje, bet svarbiausia – tai, kad tokio tipo jis yra vienintelis. Mano žiniai (galiu klysti) tai vienintelis toks kaponierius visoje Lietuvos teritorijoje. Pas mus labiau populiarūs puskaponieriai (kai pabūklai nukreipti viena kryptimi), neretai išdėstyti taip, kad kryžmine ugnimi dengtų fronto ruožą arba frontalios ugnies mažesni, dažnai vieno pabūklo ilgalaikės ugnies taškai (DOT’ai).
Šis trapecijos formos įtvirtinimas, ilgaja kraštine pasisukęs į frontą, turėjo būti pritaikytas talpinti du DOT-4 kazematinius 45 mm artilerijos pabūklus ir du NPS-3 kazematinius kulkosvaidžius, nukreiptus išilgai kontaktinės linijos bei vieną lengvąjį kulkosvaidį įėjimui saugoti.
Lyg vyšnia ant torto iki šių dienų išliko vienas NPS-3 tipo ambrazūros šarvas, pagamintas 1940 metais pelkių karalystės gilumoje, Žemutiniame Naugarde, gamykloje Nr. 92, kuri iki šiol užsiima masinio naikinimo ginkluotės gamyba. Nereikėjo ilgai nagrinėti žemėlapio, akivaizdu, kad šis metropolis išties apsuptas karinės pramonės gigantais, arsenalais ir poligonais.
Aišku, aš, kaip tikras kaušas, palikau visus šviečiančius prietaisus namie. High five, seni!
Aplink Kapčiamiestį pribarstyta arti trisdešimties įvairių Molotovo linijos bunkerių. Pakeliavę toliau į pietus ar šiaurę rasime dar po gerą tuziną. O jei tarp jų išraizgius maršrutą, gausis visa diena nuotykių. Tad pirmyn!
