Girdėta frazė? Čekai Janas ir Eva Švankmajer šios frazės net nežino. Tačiau, yra žmonių, kurie gimsta su neurologine variacija, vadinama afantazija. Tokie žmonės, be abejo, žino kas yra dramblys, bet negali jo įsivaizduoti. Siurrealus Jano ir Evos kūrybos pasaulis teleportuoja tiesiai už fantazijos ribų. Ten, kur daugeliui išmuštų visus saugiklius, čekų kūrėjai nardė kaip žuvys vandenyje. Ta neapčiuopiama fantazijos riba ir meilė koliažams vienai dienai mane atvedė į Daugpilį.
Evos jau nebėra tarp mūsų, Janas ką tik atšventė savo devyniasdešimtmetį. Ta proga, Daugpilio meno židinyje, tarp storų buvusios carinės tvirtovės sienų, Marko Rotko muziejus laikinai priglaudė galybę Jano ir Evos darbų: paveikslai, koliažai, asambliažai ir dar bala žino kas. Juk svarbiau ne kas, o kaip.
Kai pasaulis, regis, balansuoja ant beprotybės ribos, nustebinti tampa sunku. Smegenys ramiai pusryčiams valgo virš Ukrainos laukų skraidančių okupantų galūnių vaizdus. Dalia jau senokai paragino nebekrūpčioti. Netrukus gims vaikai, kurių DNR jau įdiegti ad-blocker’iai. Vis tik, ne viskam, ką išvydau Daugpilyje buvau pasiruošęs.
Vos tik įžengęs į parodą, užvadintą DISEGNO INTERNO: Surrender to Your Obsessions palengva užsišokiravau, po to švelniai atleido ir ėmiau mėgautis. Dvi valandas kaip sraigė slampinėjau nuo vieno kūrinio prie kito. Žinoma, kiekvieno potyriai – individualūs. Labiausiai stebino autorių fantazijos laisvė ir drąsa. Drąsa daryti tai, ką generuoja net tik sąmonė, bet ir pasąmonė, kur mes nesame suvaržyti fizikos dėsnių, religijos, moralės normų.
Menas nebūtinai turi būti gražus, kūrėjas nebūtinai savo kūriniu turi kažką pasakyti, o žiūrovas neprivalo ieškoti rakto į kūrėjo mintis.
Beklaidžiojant po parodą spragtelėjo klausimas: iš kur Jan’as gavo tiek medžiagų savo kūriniams. Iškamšų, kaulų, kristalų, senienų ir t.t. Juk jų reikėjo be galo daug. Atsakymas gana paprastas – Janas mėgo šlaistytis po Prahos antikvarus ir blusturgius, kai ką gaudavo iš gamtos muziejų, taksidermijos specialistų, lankydavo mėsininkus, kuisdavosi tarp išmetamų daiktų. Be viso to, Švankmajeris tikėjo taktiline, fizine objektų esybe. Jis manė, kad tekstūros ir medžiagos turi savotišką atmintį, todėl savo kūryboje pirmenybę teikė tikriems objektams, o ne skaitmeniniams efektams. Liesti yra taip pat svarbu, kaip ir matyti, todėl jis buvo pamišęs dėl senų, nudėvėtų, kupinų istorijos daiktų.
Na, galbūt pakaks čia man laistytis žodžiais. Jei suintriguos tai, ką netrukus pamatysite, kviečiu pažiūrėti Jan’o Švankmajerio kinematografijos. Pradėti galite nuo „Maisto“. Jei užkibsite, tikrai rasite ir daugiau. Taigi, skanaus, įsijunkite kokį japoniško eksperimentinio džiazo rinkinuką ir nerkite į nuostabų Jano ir Evos siurrealistinį pasaulį. Užijte si to!
