Piranijos kariniame uoste

Autorius:
Kategorija: Liepoja, Technika

Piranijos Liepojoje? Pablo Eskobaras iš ruskių perka povandeninį laivą? Net pats nepatikėčiau tokiais paistalais, jei tai nebūtų nenuginčijami faktai. Šių istorijų siūlo galas netikėtai išlindo besidomint povandeninių laivų angaru.

Apie karinio uosto, kitaip žinomo kaip Karosta, dalį, kurioje mokėsi ir gyveno povandenininkai rašiau prieš dešimt metų… va čia. Ir iki šiol lyg gyjantis šašas niežėjo ir neramino mintis, kad tas keistas angaras karinio uosto akvatorijoje gali papasakoti kokią nors intriguojančią istoriją. Juk nebūna, kad tokie išskirtiniai objektai tiesiog yra. Prie jų limpa istorijos. Tik reikia jas atrasti. Ir kaip visad jos išlenda netikėtai.

Liepoja. Buvęs karinis uostas

Pačioje žiemos pabaigoje viešėdamas Liepojoje apskridau karinį uostą ir atidžiau apžiūrėjau šį statinį. Būtų naivu tikėtis, kad praėjus trims dešimtmečiams angare voliotųsi koks pusiau nuskendęs povandeninis laiviūkštis. Ir iš tiesų, jo viduje ramiai snaudė kateris, kuriuo esant norui galite paplaukioti ir jūs. Mano žiniai, jo savininkas pasiruošęs už atlygį jus palinksminti.

Povandeninių laivų angaras

Neįdomu! Na, taip. Visas įdomumas prasidėjo beieškant vizualinių įrodymų, kad čia iš tiesų švartuodavosi povandeniniai laivai. Nors, tiesą sakant, pirma paieška jokių rezultatų nedavė ir švelniai nusivylęs atidėjau objekto aprašymą kai aplankys šviesesnės mintys.

Ir štai po kiek laiko, kitaip sudėliojus raktažodžius, pažiro informacija, radosi nuotraukos. Pasirodo, čia buvo švartuojami mažieji, slapti povandeniniai laivai ypatingoms operacijoms atlikti. Tokių buvo pagaminta tik 2 vienetai ir abu jie gyveno čia. Būtent čia.

Nuotraukoje žemiau matosi tas pats angaras maždaug 1989 metais, prie jo galima įžiūrėti prišvartuotą kažkokį mokyklinį autobusą. Apie jį netrukus galėsite prisiskaityti į valias.

Karosta, 1989 m.

Beje, kodėl vanduo toks rudas?

Tikrai nemelavau, viduje nėra pusiau paskendusio povandeninio laivo.

Mažasis povandeninis laivas „Piranija“ pagal projektą 865

Paskutiniaisiais TSRS gyvavimo metais Sovietų Sąjungos kariniame jūrų laivyne buvo pagamintas mažojo povandeninio laivo prototipas MS-520 pagal projektą 865 kodiniu pavadinimu „Piranija“. Šis laivas pasižymėjo t.y. teoriškai turėjo pasižymėti unikaliomis galimybėmis, visų pirma šis laivas galėjo vykdyti specialias operacijas seklumose ir pakrančių zonose, kurių gylis siekė nuo 10 iki 200 m, kur įprastiems dideliems povandeniniams laivams buvo labai sudėtinga arba tiesiog neįmanoma patekti.

Techniniai parametrai

Povandeninis laivas „Piranija“ su kovine įgula
Matmenysilgis – 28,3 m; plotis – 4,7 m; aukštis – 5,1 m
Išstūmimasantžeminis – 218 tonų, povandeninis – 319 tonų
Greitis6,6 mazgo, virš vandens – 6 mazgai
Plaukimo nuotolis1000 mylių, nuolatinė povandeninė navigacija – 260 mylių
Didžiausias panardinimo gylis200 metrų
Navigacijos autonomija10 dienų
Įgula3 žmonės + iki 6 kovinių plaukikų
Ginkluotė2400 mm torpedos „Latush“ arba 4 minos

Bendroji informacija

Šio tipo povandeniniai laivai Karinėse jūrų pajėgose tarnavo rekordiškai trumpai – 1990-1999 m. Pagal projektą buvo pastatyti du povandeniniai laivai: MS-520 ir MS-521. Tolesnė tokių povandeninių laivų statyba buvo sustabdyta. Egzistavo tik povandeninio laivo prototipas MS-520 ir pagrindinis povandeninis laivas MS-521, kuris laivynui buvo pristatytas 1990 m. gruodžio mėn. Iš pradžių planuota pastatyti dvylika projekto 865 laivų, vėliau šis skaičius buvo sumažintas iki šešių. Galiausiai buvo pastatyti tik du povandeniniai laivai: prototipas MS-520 ir pagrindinis MS-521.

„Piranija“ Liepojos uoste, 1989 m. (restauruota, nuspalvinta nuotrauka)

Prototipas su taktiniu numeriu MS-520 į vandenį buvo nuleistas 1986 m. rugpjūčio 20 d. Vėliau dvejus metus vyko bandymai. Nuo 1989 m. MS-520 bazavosi Liepojoje kaip 22-osios povandeninių laivų brigados dalis. Povandeninio laivo plaukiojimas jūroje buvo kupinas nesklandumų, o kovinis rengimas pasirodė esąs labai sudėtingas. Povandeninio laivo bandymuose dalyvavo A. I. Vataginas, Gynybos ministerijos 40-ojo valstybinio mokslinių tyrimų instituto hidronautas-bandytojas, kuriam vėliau buvo suteiktas Sovietų Sąjungos didvyrio vardas. Natūralu, valdyti metalo laužą po vandeniu gali tik didvyriai.

1999 m. kovo mėn. abu 865 projekto povandeniniai laivai „Piranija“, tarnavę mažiau nei dešimt metų, buvo nuvilkti į Kronštatą ir atiduoti į metalo laužą. Buvo daug priežasčių, dėl kurių laivus taip greit nustojo eksploatuoti: lėšų trūkumas, kai kurių karinio jūrų laivyno specialistų nuomonė, kad tokie laivai nereikalingi, taip pat akivaizdūs konstrukciniai trūkumai (per didelis grimzlės tūris ir sudėtinga eksploatacija). Paskutinė priežastis, akivaizdu – svariausia.

Projektavimo ypatumai

Projektą 865 MPL „Piranija“ kūrė projektavimo biuras „Malakhit“. Projektavimo darbai vyko  sunkiai. Užsakovas, kuriam atstovavo Pirmoji vyriausioji karinio jūrų laivyno direkcija, pateikė konstruktoriams itin sudėtingą užduotį – sukurti 70-80 t laivą, kuriame galėtų plaukioti narų-žvalgybininkų grupė su įranga ir transporto priemonėmis bei ginkluote. Pradiniai 865 projekto tyrimai pradėti 1974 m. Nuo to laiko „Piranija“ pakeitė net keletą pagrindinių konstruktorių.

Pagrindinė kliūtis dirbant su „Piranija“ buvo ta, kad kaip įprasta Sovietų Sąjunga neturėjo patirties projektuojant ir gaminant techninę įrangą, reikalingą tokioms užduotims atlikti. Dėl išskirtinio dydžio nebuvo įmanoma naudoti povandeninės įrangos, skirtos kreiseriniams povandeniniams laivams. Be to, vykdant projektavimo darbus nuolat keitėsi reikalavimai. Padidėjo narų skaičius ir tonažas. Laivą reikėjo pertvarkyti, kad pagerėtų jo valdomumas. Nepaisant to, 1981 m. buvo patvirtintas techninis projektas. Darbinė projektinė dokumentacija buvo parengta dar po dviejų metų.

Laivo konstrukcija

Projekto 865 „Piranija“ povandeninio laivo korpusas buvo pagamintas, nepatikėsit, iš titano lydinio. Povandeniniam laivui buvo parengti du energijos tiekimo įrengimo variantai: dyzelinis ir elektrocheminių generatorių. Laivas turėjo būti aprūpintas pažangiausiomis technologijomis. Pavyzdžiui, pirmą kartą sovietinėje laivų statyboje narai į 60 m gylį patenka ne per torpedų vamzdžius, o patogesniu būdu – per šliuzą. Aidi plojimai.

Centriniame poste buvo įrengtas operatoriaus pultas, prietaisų lentynos ir ekranai, taip pat pagrindinių sistemų ir prietaisų valdikliai. Po centrinio stulpo paklotu buvo baterijos duobė. Arčiau operatoriaus stalo priekyje buvo įėjimo liukas, periskopas ir ištraukiama radaro šachta. Centrinį postą ribojo priekinė sferinė pertvara su įėjimo į šliuzą liuku. Priekinėje pertvaroje buvo iliuminatorius narams stebėti ir šliuzas daiktams iš centrinio procesoriaus į kamerą perkelti. Čia taip pat buvo įrengtas narų šliuzo sistemos valdymas.

Centrinę stotį nuo elektromechaninio skyriaus skyrė plokščia galinė pertvara su dujoms nelaidžiomis durimis. Elektromechaniniame skyriuje 160 kW dyzelinis generatorius, 60 kW nuolatinės srovės variklis, siurbliai, ventiliatoriai, kompresorius ir kita įranga buvo ant amortizuojančios platformos, izoliuotos nuo korpuso. Dėl dvigubos kaskadinės slopinimo sistemos ir triukšmą sugeriančių korpuso konstrukcijų dangų projekto 865 povandeninio laivo akustinis laukas buvo minimalus. Užduoties vykdymo metu į elektromechaninį skyrių buvo galima patekti tik siekiant patikrinti techninės įrangos būklę. Propeleris, įtaisytas besisukančiame žiediniame antgalyje, taip pat buvo ir vertikalus vairas.

Povandeninio laivo „Piranija“ įgula

Projekto „Piranija“ povandeninio laivo įgulą sudarė trys karininkai: vadas-navigatorius; elektromechaniko padėjėjas; radijoelektroninės ginkluotės asistentas.

Be jų, laive buvo žvalgybos ir sabotažo komanda, kurią sudarė šeši koviniai narai. Užduotis vykdoma 60 metrų gylyje bei ant žemės. Išlipę iš valties plaukikai ar narai galėjo naudotis iš laidais tiekiama elektros energija ir papildyti kvėpavimo aparatuose esantį dujų mišinį. Eksploatuojant „Piraniją“, kiekviename laive buvo sudarytos dvi pamainos įgulos. Taip pat buvo techninė įgula aptarnauti abi valtis.

Karinė tarnyba

MS-520 buvo baigtas statyti 1988 m., o MS-521 – 1990 m. Abu laivai pradėjo tarnybą 157-ojoje atskiroje povandeninių laivų brigadoje Latvijos Liepojos mieste. Jūrininkai gerai įvertino 865 projekto povandeninių laivų kovines ir eksploatacines savybes. Antrosios įgulos vado 3-iojo rango kapitono Sergejaus Vladimirovičiaus Smaznovo teigimu, jokių pastabų dėl laivo valdomumo nebuvo.

„Piranijos“ Kronštate laukia liūdno likimo

Būtent toks iki šiol yra Rusijos valdžios vertikalės stuburas. Kas benutiktų, vadovybei negalima pranešti apie nesklandumus, trūkumus, neveikiančius sprendimus ir pan. Kitaip nebūtų galima paaiškinti, kodėl „puikiai“ veikiančius, ilgus metus projektuotus slaptus povandeninius laivus 1991 m. teko perdislokuoti į Kronštatą, kur jie buvo išimti iš laivyno ir 2000 m. atiduoti į metalo laužą. Gerų daiktų šiaip sau niekas neišmeta.

Vyšnios ant torto

Vienas iš projekto povandeninių laivų dalyvavo filmuojant lėkšto humoro driskių šalies vaidybinį filmą, kurio visiškai neverta pamatyti. Dėl viso pikto įvardinsiu, kad žinotumėte ko tikrai nežiūrėti, tai „Nacionalinės žvejybos ypatumai“, išleistas 1998 m. Parinkau šiek tiek kadrų iš šio filmo:

Vaizdas ištraukoje dėl autorinių teisių apverstas, pakeistos spalvos, modifikuotas garsas.

Kita vyšnia. Atliekant tyrimą JAV buvo sulaikytas Ludwigas Feinbergas, kuris prisipažino, kad vieno didžiausių pasaulio narkotikų baronų Pablo Eskobaro prašymu bandė Rusijoje nusipirkti itin mažą projekto 865 povandeninį laivą. Sandoris, žinoma, neįvyko. Apie tai yra susuktas dokumentinis filmas „Operation Odessa“. Jį tikrai verta pamatyti.

Vis dar tuštokas buvęs Liepojos karinis uostas

Vos nepamiršau parašyti, to angaro ilgis – lygiai 100 metrų. Pabaiga.

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė