Turiu pasiūlymą mėgstantiems ilgus pasivaikščiojimus prie jūros. Šiaurinis Liepojos molas į jūrą įsirėžęs beveik 2 kilometrus! Jo gale laukia siurprizas – jūros vartus saugojęs, dabar kormoranų okupuotas karinis įtvirtinimas. O kad pasivaikščiojimas būtų turiningesnis, pateikiu šiek tiek istorijos.
Šiaurinį molą ir jūros vartų įtvirtinimą pažymėjau raudonai. Šią vietą visiškai nesunku rasti net visiškai nepažįstančiam Liepojos. Gal kiek paklaidžioti tektų, jei būtų uždarytas unikalus pasukamas tiltas į šiaurinę Liepojos dalį, vadinamą Karosta – buvusį karo uostą arba karinį uostą.
Schema išties intriguojanti. Ji padėjo man atrasti, pažinti Liepojos karinę praeitį ir ją savaip tyrinėti jau daugiau nei 10 metų. Čia matomos ir neįgyvendinti bei neišlikę carinės valdžios užmojai sustiprinti šį neužšalantį uostą. Tarp jų – taip ir nepastatytos jūrinės artilerijos baterijos (Nr. 4, 5) uosto akvatorijos perimetro kampuose bei septintoji ir aštuntoji pakrantės baterijos apie kurias sklando daugiau gandų nei faktų.
Statant molą pažiūrėti įspūdingo reginio 1893 metais į Liepoją buvo atvykęs tuometinis Rusijos caras Aleksandras III. Tuo metu šiaurinis molas jau buvo beveik baigtas, į jūrą jau driekėsi 1700 metrų ilgio betoninė juosta. Iki užbaigimo trūko dar 160 metrų. Septynių metrų pločio molo viršumi trimis bėgių poromis ropojo specialus kranas, kurio pagalba preciziškai buvo klojami betoniniai kubai. Per dieną, esant palankioms sąlygoms, buvo galima sukrauti 85 tokius betono masyvus.
Šiaurinio molo ir bangolaužio galai yra sutvirtinti. Laivų judėjimo saugumui ir patogumui juose įrengti nedideli švyturėliai. Tačiau ilgą laiką mane traukė ne molo galas, nors iki jo esu nužingsniavęs jau porą kartų. Mano žvilgsnį labiausiai traukė bangolaužio gale įrengtas puskaponieris su dvejomis ambrazūromis nedidelio kalibro artilerijos pabūklams. Ilgą laiką sukau galvą kaip iki jo nusigauti. Taip norėjosi jį apžiūrėti iš arčiau. Internete buvau aptikęs ir reportažą kaip keli vyrukai uosto vartus pasiekė gumine valtimi…
Šis statinys, tai lyg paskutinė viltis į uosto akvatoriją besiveržiančiam priešui pakenkti ar sunaikinti. Tik įplaukus pro jūros vartus jį netikėtai užkluptų tiesioginė uosto gynėjų artilerijos ugnis. Istorija byloja, kad uosto vartų farvateriuose ne kartą buvo skandinami tiek priešo, tiek savi laivai, norint sutrukdyti priešo judėjimui.
Tik neseniai į mano akiratį pakliuvusiame 1906 metų žemėlapyje, kurio originalas saugomas valstybiniame Rusijos karinio jūrų laivyno archyve šis įtvirtinimas prie šiaurinio molo įvardintas kaip baterija. Natūralu, du pabūklai, tai jau baterija. Žemėlapyje gausu ir dar nepatikrintų ir neaplankytų vietų tiek uosto teritorijoje, tiek miesto pakraščiuose. Pvz., fortas Nr. 3.
Yra žinoma, kad sovietų okupacijos metais, bangolaužio šiauriniame gale pamainomis budėdavo laivyno kariškiai.
Na, o mano svajonė aplankyti šią miniatiūrinę bateriją, šį jūros vartų įtvirtininimą bent iš dalies pavyko. Nebuvo laiko tą žvarbų vasario vakarą kulniuoti iki molo galo, tad nutariau surizikuoti ir nuskrieti tuos du kilometrus dronu. Šiltai įsitaisiau automobilyje ant plataus slipo, lankomo tik vietinių ir paleidau elektrinį paukštį pirmyn. Pavyko sklandžiai ir sėkmingai. Štai rezultatas.
Prieš lekiant atgal padariau ir keletą kormoranų salos nuotraukų.
Kitą kartą prisižadu apžiūrėti pietinius uosto vartus. Kas žino, gal ir ten bus kas nustebina.
