Aktuali šiandienai frazė. Tačiau šįkart – pasakojimas apie tiesiogine prasme nurautą stogą. Vienas įdomiausių fortifikacijos paveldo objektų Estijoje, puikiai išsilaikiusi reto tipo antrojo pasaulinio karo laikų artilerijos baterija Saremos saloje.
Truputis istorijos
Apytikslė baterijos vieta Saremos saloje pažymėta raudonai.
317-osios pakrantės artilerijos baterijos statiniai išsibarstę maždaug 1,5×1,5 km plote šiaurės vakarinėje Saremos salos dalyje, Ninase pusiasalyje. Keturi 180 mm artilerijos pabūklai buvo išdėstyti 220-270 metrų atstumu vienas nuo kito ir įrengti atskiruose virš žemės paviršiaus neiškilusiuose artilerijos blokuose. Numeracija pradedama iš rytų pusės. Tarp antrojo ir trečiojo blokų buvo įrengta dviejų aukštų generatorinė su dviem dyzeliais. Komandiniam punktui vieta parinkta šiauriau, už 1060 metrų nuo pabūklų linijos. Greta jo buvo įrengtas vandens rezervuaras, siurblinė, katilinė, šarvuotas stebėjimo bokštas, radijo ryšio stotis. Vėliau komandinio punkto vietoje įsikūrė zenitinės artilerijos batalionas, statiniai pakito, todėl išsamiau jo neaptarsiu. Trys dideli kareivinių pastatai iškilo gretimoje Tagaranna gyvenvietėje.
Smogiamoji baterijos galia – 180 mm B-1-P (Б-1-П) pabūklai, sumontuoti šarvuotose MO-1-180 įrenginiuose. Priešingai nei garsioji bokštinė kapitono Stebelio baterija Nr. 315 Sõrve pusiasalyje, ši buvo atviro tipo, pusiau bokštinė. Efektyvus baterijos apšaudymo nuotolis – 37–55 kilometrai, priklausomai nuo užtaiso tipo. Teoriškai pabūklas galėjo iššauti po šūvį kas 12 sekundžių. Vieno pabūklo įgulą sudarė trylika kariškių. Sviediniams ir parako užtaisams, kaip ir kitose baterijose, buvo numatyti atskiri kazematai. Kovinį komplektą sudarė 230 sviedinių bei 462 pusiniai parako užtaisai. Ši baterija ypatinga tuo, kad šaudymo įrangą supa galerija, uždengta storu gelžbetonio stogu. Šį triuką rusų fortifikatoriai nusižiūrėjo 1940 metais Suomijoje. Užmaskuotos tokios baterijos buvo sunkiai pastebimos, dėl dengtos galerijos ženkliai didesnis įgulos saugumas. Pagal tokį naują projektą buvo pastatytos tik dvi baterijos, ši ir baterija Nr. 110 netoli Vladivostoko. Planuotos dar vienos tokio tipo baterijos statybos Naissaar saloje, tačiau statybos nebaigtos, spėta iškasti tik duobes artilerijos blokams.
Statybininkai į Tagaranna ir Ninase kaimus atvyko 1939 m. rudenį. 1941 m. sausio 18 d. jau buvo baigti betonavimo darbai, o pabūklai stovėjo savo vietose. Tačiau baterija pradėjo funkcionuoti tik birželio 15 d., vis dar neužbaigus kai kurių darbų. Visiškai netrukus, rugsėjo 20 d. bateriją okupavo vokiečiai, rusų kariai spėjo pabėgti. Teigiama, kad vokiečius iki artilerijos blokų atvedė puikiai regimos nespėtos uždengti inžinerinių tinklų tranšėjos. Saloje išsilaipinus vokiečiams, du artilerijos blokai buvo visiškai sunaikinti (3, 4), vieno sugadintas tik vamzdis. Ketvirtąjį vokiečiai dar spėjo išbandyti apšaudant Hyjuma salą, tačiau po kelių šūvių sugadino pabūklą ir bateriją apleido. Nuo tada vietiniai kaimiečiai ant rutulinių guolių lengvai judantį pabūklą naudojo kaip karuselę. Pabūklai demontuoti 1946 m.
Nuotraukoje žemiau matome vokiečių karinio jūrų laivyno pakrančių artilerijos karininką sėdintį ant jau neutralizuoto pabūklo vamzdžio.
Žinoma, kad po karo dalį pastatų naudojo pasieniečiai, o greta vadavietės įsikūrė mobilios raketinės artilerijos dalinys. 1950 metais sovietai pabūklų vietoje sumontavo medines imitacijas, taip norėdami apkvailinti priešiškų šalių žvalgybą.
Plane iš vokiško karinio žurnalo matome, kad artilerijos blokas ir amunicijos saugykla yra vientisas statinys. Storomis sienomis atskirti kazematai ilgalaikiam užtaisų saugojimui, o ovalo formos galerijos šonuose – laikinos saugyklos esant kovinei parengčiai.
Pirmasis artilerijos blokas
Šis artilerijos blokas dabar labiau primena keistą kaimo šokių aikštelę nei grėsmingo pabūklo vietą.
Antrasis artilerijos blokas
Trečiasis artilerijos blokas
Va čia tiesiogine prasme nurovė stogą. Jei gerai įsižiūrėsite į nuotrauką žemiau, pastebėsite atvirą amunicijos saugyklos kazematą, kurio dešimtis tonų sveriantis stogas nuskriejo gerokai į vakarus. Ironiška, tačiau tai ne priešo darbas. Kaip ir Liepojoje pirmojo pasaulinio karo pradžioje, taip ir čia jau antrojo pasaulinio metais, rusai visą savo pusantrų metų triūsą susprogdino patys. Tradicija?
Bandau įsivaizduoti kaip tai turėjo atrodyti. Sako, sprogdinant Vilko guolio bunkerius trūkinėjo aplinkinių ežerų ledas. Čia aišku neskilinėjo, nes buvo ankstyvas ruduo, bet vaizdas turėjo būti šiurpus. Miško tuo metu čia nebuvo.
Ketvirtasis artilerijos blokas
Šis taip pat nurautu stogu. Tik čia stogas stryktelėjo aukštyn ir nusileido atgal. Sprogimo banga pasirinko lengviausią kelią.
Generatorinė
Nežinant, kad toks objektas egzistuoja, jo galima tiesiog nepastebėti. Horizonte jis niekaip neišsiskiria, o vešlus miškas viską dar geriau maskuoja. Bet rasti tikrai nėra sunku, generatorinė yra prie keliuko tarp 2 ir 3 artilerijos bloko. Bunkeris nėra didelis, dviejų aukštų. Apatiniame yra šiek tiek vandens, tad nusileisti į apačią be guminių batų greičiausia nebus didelio noro. Ten kažkada burzgė du masyvūs dyzeliniai elektros generatoriai.
P.S.
Ninase pusiasalį verta aplankyti ne tik dėl šios baterijos. Šiaurine pakrante driekiasi neaukšta, bet mūsų akims kiek neįprasta klinčių atodanga. Jos keterą kiek sudarkė kruopščiai įrengtos antrojo pasaulinio karo metų tranšėjos, vėliau kurį laiką prižiūrėtos SSRS pasieniečių. Nepaisant to, tai puiki vieta vasaros saulėlydžiams ar nakvynei atokesniame užkampyje.
Informacijos šaltiniai
Išskirtinis ačiū Aivo Põlluäär iš Saarema muziejaus už nuoširdžią pagalbą.
