Šaltojo karo muziejus Plokštinės miške. Pliusai ir minusai

Data: 27 rugpjūčio, 2013

Paskutinį kartą Plokštinės šachtinio paleidimo raketų bazėje įsikūrusiame Šaltojo karo muziejuje buvau 2007 metų vasarą, todėl buvo itin smalsu pažiūrėti, ką galima padaryti su šia militarizmo ekspozicija gavus 3 mln. litų paramą. Investicijos, be abejo, pasiteisino – turistai čia plaukia nenutrūkstamu srautu, bet…

2007

Pabandysiu trumpai nupasakoti, kaip viskas atrodė 2007 metais. Nešienautoje pievoje, apjuostoje ant nužievintų kuolų prikalta spygliuota viela, pūpso keturi apsilaupiusia juoda derva dengti kupolai, kurie, gerai pastūmus, imtų ir įsileistų dienos šviesą į šachtų gelmes (dabar tai nebeįmanoma, nes kupolų šonai aklinai užkonservuoti metalo skydais). Techninio bloko išoriniai statinukai pablukę, bet vis dar žaliuoja tradicine žalia maskuojančia spalva.

Ekskursijos kaina 5 Lt (dabar jau 12 Lt – infliacija juk). Nuoširdi jauna gidė su kamufliažiniais bridžais ir rudu vyrišku švarku pradeda ekskursiją. Atsidaro metalinės techninio bloko durys ir veidus ima glostyti vėsus tepalais kvepiantis oras. Ekspozicija kukli, bet autentiška – vietoje rasti emaliuoti puodukai, dujokaukės, ant sienos kaba mokomoji prieštankinė mina. Ant pakabų sukabintos kaimynų dovanotos kariškos milinės ir švarkai. Sienas puošia murzini civilinės gynybos, rikiuotės ir kiti įvairiausi plakatai. Visame techniniame bloke vaizdelis toks, kokį paliko sovietinė kariuomenė, tik gerokai apdorotas marodierių. Visi praėjimai, kur geriau nekišti nosies, užtverti spygliuota viela. Totali autentika.

Dabar

Viskas pasikeitę beveik neatpažįstamai. Kryžkelėje pasitinka asfaltuota automobilių stovėjimo aikštelė, už jos – naujas infocentras. Net spygliuotų vielų užtvaros atnaujintos. Nuostabu. Ekskursijos vyksta kas valandą ištisą savaitę. Susidomėjimas begalinis, bet žmonių leidžiama gerokai per daug. Gidė, trumpindama tekstą, pasakoja, kad „Tai vienintelė raketų bazė.“ Kokia? Kokio tipo? Kur? Nesvarbu, niekam neįdomu – greičiau rodykit šachtas! Svarbiausia, nepamiršti paminėti, kad šachtas rankom kasė 10000 kareivių, juk tai taip romantiška. Visumoj, gidė profesionali, kalba nesustodama, tik su mažomis pauzėmis orui įkvėpti. Klausimų taip niekas ir neuždavė. Mažesnėse patalpose susigrūdus kaip šprotams ima trūkti oro. Taip intymiai besitrinant aplink raketos šachtą, tarybinio auklėjimo vyriškis, eilėse prie ūkinio muilo atstovėjęs pusę amžiaus siūlėsi visus, pradedant nuo manęs, pastumdyti ir taip paspartinti ekskursiją. Diplomatiškai pasiūliau jam išeiti. Šachtos dugno iš viršaus jis taip ir nepamatė. Ne, ne dėl to, kad įsižeidė, o tiesiog jam nebuvo įdomu – tokios ekskursijos tik durniukams.

Grįžkim prie permainų. Kupolai, kaip minėjau – atnaujinti, švyti taip, kad matytųsi ne tik iš lėktuvo, bet ir iš mėnulio, be to dėl kažkokių priežasčių aklinai užvirinti metalo skydais. Matyt, kitokių sandarinimo variantų nėra. Įėjimas į techninį bloką kapitaliai atnaujintas, net nepanašus į tą kuris buvo prieš 6 metus. Visiškai pakeista rusiško užrašo „Valykite kojas!” tipografija ir dar su banalia klaida – tarpu prieš šauktuką. Gintaro spalvos grindų plytelės pakeistos naujomis dviejų spalvų bei dabar išdėstytos madingai – šachmatais. Sienos atnaujintos plius minus panašia spalva – tik atspalviai sodresni, nes dizaineriai įtikino, kad dažai ir požemiuose blunka. Ekspozicijos – 5 balai (atsiprašau, 10 balų) – estetiška, originalu, modernu, su pikantiška užuomina į anuos laikus. Eksponatų kiek daugiau ir įdomių. Neišspręstas tik galvos susitrenkimo į praėjimų viršų klausimas, gerai, kad nors tą paliko. Į šachtos vidų 2007 m. reikėjo patekti originaliu būdu – per mažą angą su hermetinėmis durelėmis. Vienos iš dviejų liko, kitos negailestingai išplatintos ir šachta tapo lengvai prieinama daugiavalgiams bei senjorams.

Visur sterilu. Bet netrukus nuo to sterilumo ima pykinti. Ne tik dėl to, kad kondicionavimo sistema prastai veikia – už tris milijonus geros nepastatysi. Kažką neaiškaus veikiantys manekenai sukišti į stiklinius narvelius. Autentikos labai mažai, o ten kur ji likusi, arba neprieinama, arba nukišta taip, kad sunku pastebėti. Pavyzdžiui, generatoriaus variklis iščiustytas ir nudažytas taip, kaip nebuvo niekada ir net nenorėjo būti nudažytas. Instrukcijos ant sienų kai kur kažkodėl pasidarė nebereikšmingos, ėmė ir dingo, o ten kur atkurtos – atkurtos stilizuotai – Arial šriftas tam pasirodė tinkamiausias – juk sovietų armijoje Arial šrifto vingių išmanymas kuopos dailininkui buvo privalomas. Neproporcingai didelių pirmųjų sakinio raidžių taip pat turėjau nepastebėti, nes Adobe Illustrator automatiškai tą padaro paspaudus Small Caps parinktį. Iš požeminio pasaulio išeiname per nebūtą erdvų išėjimą vietoje avarinio išėjimo iš techninių patalpų prie šachtos.

Pabaigai

Rekonstrukcija ir gera, ir nelabai. Tik menininkų pusė nusvėrė ekspertų svarstyklių pusę. Dominuoja estetika, ergonomika, bet ne autentika. Šiai dienai, tai tik vienas iš trijų tokio tipo muziejų Pasaulyje ir originalios išvaizdos išsaugojimas turėtų būti labiau vertinamas. Jei restauratorius būtų taip atkūrinėjęs freskas kokioje bažnyčioje, kaip čia buvo atkuriamas interjeras ir sienų tipografija, tikiu, kad būtų apšauktas eretiku ir sudegintas ant laužo. Matyt „valdovų rūmų“ pavyzdys užkrečiamas.

Infocentras