– Už kiek?
– 656 eurai su centais. Magaryčių: dar vienas pastatas, dirbtuvės, garažas, net du šuliniai ir ES direktyvomis uždraustas lauko tualetas.
– Tinka. Suvyniokit dvi.
Gal ir absurdiškas pokalbis, tačiau tiesa ta, kad kaina, tiksliau – likutinė vertė, yra įvardinta teisingai – vos 656,44 €. Tiek kainuoja ilgiau nei pusę amžiaus gyvavusi mokykla, t.y. visas jos kompleksas. O ir aplinka viliojanti: greta – kaimo bažnytėlė, vos už kelių šimtų metrų – puikus atgijęs dvaras su rūmais ir parku. Deja, mokyklos nėra kam lankyti. Paskutiniais gyvavimo metais į ją susirinko tik šeši pradinukai. O tėvų pažadais buvo tikimasi visų devynių. Liūdna, tačiau tokia dabartis – skubantis miestas, automobilis, darbas, lova ir vėl viskas iš naujo. Čia mintys nejučia nuklysta į Skandinaviją, kodėl ten provincija gyva, ko reikia, kad ir Lietuvoje kaimo žmogus nebūtų antrarūšis ir gyventų pilnavertį gyvenimą?
Teigiama, kad mokykla Krikštėnuose įkurta dar prieš II-ąjį pasaulinį karą, 1938 metais. Iki to vietos vaikai žygiuodavo į gretimą Bartkūnų kaimą iš kurio dabar likusios vos kelios sodybos, kuriose savo metus dagyvena tie, kurie nesugebėjo pabėgti iš Lietuvos. Taip, būtent tokią istoriją pasakojo vietinis senolis, auginantis porą ožkų. Stabtelėjęs automobilis jam – ne kasdienė pramoga. Nepažįstamasis guodėsi santaupas doleriais patikėjęs „Snoro“ bankui ir visi pinigėliai išgaravę. Būtų žinojęs, būtų pėsčiomis nuėjęs į Angliją, tačiau dabar sveikata ne be ta.
Po karo mokykla plėtėsi – įsteigus kolūkį kaime padaugėjo vaikų. Iš pradžios mokyklos ji tapo septynmete, aštuonmete, devynmete, o nuo 1994 metų – pagrindine. 2005 metai – lūžio taškas, vėl tampa tik pradine, o netrukus ir visai užsidaro.
Įdomi detalė, kurios galbūt nepastebėsite nuotraukose – apkerpėjusio šiferio lakštai slepia unikalų skiedrų stogą.
Apžiūrėkime parduodamą (o gal jau parduotą) objektą.
Nors šią mokyklą aplankiau atsitiktinai pastebėjęs pakeliui, tačiau tokių Lietuvoje ne viena ir ne dešimt. Ir tai liūdina. Ar sulauksime atgyjančios provincijos? Ar ims išsilavinę žmonės kurtis kaimuose, kurti bendruomenes, verslus? Ar savivaldybės nustos plėtoti asfalto džiungles ir pradės orientuotis į visapusiškai patogią žmogui infrastruktūrą?
Informacijos šaltiniai
Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis
Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba
