Visų mylimas ir niekam nereikalingas – tokioje sudėtingoje situacijoje atsidūrė siaurojo geležinkelio palikimas Lietuvoje. Iš tiesų, siaurukas dar daug kam sukelia laviną gerų prisiminimų, bet jį išlaikyti darosi vis kebliau. Užsukome į Joniškėlį, pažiūrėti kokia siauruko būklė čia.
Joniškėlis – didžiausias siaurojo geležinkelio mazgas Lietuvoje. Meluočiau, jei tai būtų tiesa. Stotis šiame mieste uždaryta dar praėjusiame tūkstantmetyje. Jei čia esantys riedmenys ir pajudėtų, vargu ar galėtų toli nuvažiuoti – geležinkelio būklė šiuo metu yra kritinė. Istorija, be abejonės, byloja ką kitą. Pažvelgus į slaptą 40-ies metų senumo žemėlapį (taip, tokio mastelio ir detalumo žemėlapiai buvo įslaptinti), matome, kad Joniškėlis – svarbus geležinkelio mazgas.
Istorinė raida
Iki geležinkelio, Joniškėlis Rusijos imperijos statistiniame leidinyje 1865 m. buvo paminėtas tik kaip gyvenvietė su vos 90 gyventojų, dabartiniais mastais – maždaug dvi laiptinės penkiaaukščio daugiabučio gyventojų. Siaurukas šią situaciją pakeitė kardinaliai. Gyventojų skaičius Joniškėlyje per keletą dešimtmečių išaugo dvidešimt kartų.
Pirmosios siauruko atkarpos Lietuvoje buvo pradėtos tiesti dar po Rusijos imperijos letena. Pirmojo pasaulinio karo metai jį išplėtė vokiečiai. Prieš paskelbiant Lietuvą nepriklausoma, vokiška 600 mm siaurojo geležinkelio vėžė sujungė Šiaulius ir Biržus. Tačiau Joniškėlio suklestėjimu galima būtų vadinti etapą, kuomet atsirado jungtis su Panevėžiu, kada buvo apjungtos dvi didelės siaurojo geležinkelio arterijos.
Nutarus Panevėžyje statyti cukraus fabriką ir į jį vežti cukrinius runkelius iš Šiaulių, Biržų rajonų, iškilo būtinybė plėsti siaurojo geležinkelio tinklą. Už 5 mln. tuometinių litų Lietuvos Vyriausybė planavo per Joniškėlį ir Žeimelį sujungti Panevėžį su Joniškiu. Anykščių–Skapiškio, Zarasų–Kauno ruožų įrengimui skirti dar 11 mln. litų. Dar 6 mln. litų numatyta skirti naujų garvežių, automotrisų ir vagonų įsigijimui. 1936 m. jau buvo parengta tam reikalinga dokumentacija.
1937–1938 m. imta tiesti 38 kilometrų ilgio ruožą iš Panevėžio į Joniškėlį per Pušalotą 750 mm pločio vėžei. Tam tikslui iš ūkininkų buvo nusavinta 70 ha žemės. Žmonės nuskriausti neliko, apmokėta buvo ne tik už žemę, bet ir už velėnas, kuriomis tvirtino geležinkelio kraštus. Naudojimui linija atidaryta 1938 m. lapkritį, o gruodžio 3 d. erdviuose siaurojo geležinkelio administracijos rūmuose Panevėžyje vyko ruožo Panevėžys–Joniškėlis darbų užbaigimo šventė.
Tarpukariu Lietuvoje buvo nutiesta 467 km siaurųjų geležinkelių, iš jų 284 km – 750 mm vėžės, kiti – 600 mm. Veikė net 8 siaurojo geležinkelio šakos.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai 1941–1944 m. nutiesė 35 km ruožą Joniškėlis–Žeimelis.
Nesiplečiant į detales, galima konstatuoti, kad besiplečiantis plačiųjų geležinkelių bei automobilių transporto tinklas galutinai nukonkuravo siaurąjį geležinkelį. Durpynuose dar naudoti siaurojo geležinkelio likučiai išparduodami ir, nenoriu būti pranašu, ūkinėje veikloje ši transporto rūšis netrukus išnyks visiems laikams.
Naudojant atskirus ruožus tik rekreaciniams tikslams siaurukas nesugeba išlaikyti tokios apimties technikos paveldo. Tą puikiai atspindi Anykščių siauruko pavyzdys – jau dešimtmetį balansuojantis ant bankroto ribos ir tik įvairių dotacijų bei entuziastingų darbuotojų dėka vis dar vykdantis veiklą.
Joniškėlis dabar
Norint susipažinti su siauruku Joniškėlyje, reikėtų aplankyti bent keletą objektų: stotį, tiltą per Mažupę, šilumvežį TU-2 bei sąstatą su vikšriniais traktoriais, priklausantį vietiniam verslininkui. Išliko ir pora vokiškų semaforų. Na, o turint daugiau laiko, nepatingėkite nukeliauti iki įspūdingo tilto per Mūšą Švobiškyje.
Jau visai temstant nusigavome iki netoli esančio sąstato, kurį sudaro Šilumvežis TU6A-2455 ir eilė ant platformų pakrautų vikšrinių traktorių ХТЗ T-74. Temo labai greitai, tad teko išsitraukti trikojį.
Informacijos šaltiniai
- Ona Stasiukaitienė „Siaurasis Lietuvos geležinkelis“, ISBN 978-9955-34-258-8
- Panevėžio–Joniškėlio siaurojo geležinkelio tiesimo darbai, 1937 m. LNM archyvas, F 1879
Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis
Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba
