Tą vakarą mano galvoje sukiojosi dilema: važiuoti į pasimatymą ar nevažiuoti. Visuomet lengviau yra kažko nedaryti, o kadangi lengvi keliai – ne man, nusprendžiau važiuoti. Ir, kaip visuomet, nenusivyliau – manęs laukė auksinis saulėlydis bei du tyloje ir augalijoje paskendę nebenaudojami šilumvežiai – puikaus vakaro receptas.
Prieš mėnesį buvau apsistojęs viename Klaipėdos viešbučių, kur per langą galėjau stebėti dieną naktį nerimstantį manevrinį šilumvežį TGM6A-007. Jis tai tempė, tai stūmė, tai vijosi paleistus įvairiausius vagonus ir cisternas. Apie tokį užimtumą lieka tik pasvajoti šiame reportaže užfiksuotiems lokomotyvams – jie jau ne vienerius metus stovi nenaudojami.
Truputis istorijos
Prieš einant į pasimatymą reikia susirinkti šiek tiek žinių. 2014-ais metais Vilniuje susitikome su vienišu įmigusiu šilumvežiu ТГМ1 (тепловоз с гидропередачей, маневровый) – lietuviškai TGM / ŠHM – šilumvežis su hidropavara, manevrinis. Tai darbinis arkliukas dažniausiai tempiantis ir stumiantis vagonus ribotoje teritorijoje, o tarpmiestines keliones tik sapnuoja baigęs darbus.
Šį auksinį vakarą pasimatymą paskyriau net dviem ТГМ lokomotyvams. Abu jie tikrąjį vardą slepia po šifru ТГМ23, tik vienas, matęs truputį atnaujinimų, gale nešioja ir raidę Б (B) – ТГМ23Б. Skaičius 23 nurodo tipą. Vienas šilumvežis kartu su balastu gali sverti iki 54 tonų, tad nenuostabu, kad jo širdis – dvylikos cilindrų variklis išspaudžiantis iki 500 arklio galių. Kuro toks raumenų kalnas vežiojasi atitinkamai – 1200 kilogramų. Klausiate kiek valgo? Šimtui kilometrų niekas neskaičiavo ir neskaičiuos, užtenka žinoti, kad per valandų cilindruose sudega apie 70 litrų saliarkos.
Šio natūraliai ryžo gražuolio gimtinė – Muromas, Šiaulių dydžio miestas Rusijoje, prie Okos upės, apie 1100 kilometrų nuo Vilniaus. Jis beveik mano bendraamžis – lentelėje ant korpuso iškalta data – 1981 spalis.
Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis
Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba
