Karmėlavos miške, prie oro uosto tvoros yra prigludusi buvusi karinė teritorija – antžeminė balistinių raketų, nešančių branduolinius užtaisus, bazė. Čia atvykau ne tyrinėti tokio karinio vieneto organizacijos ar veikimo ypatumų, o paieškoti išlikusios Šaltojo karo laikų grafikos. Pažiūrėti čia iš tiesų yra į ką.
Kodėl nusprendžiau čia užsukti būtent šį rudenį? O gi todėl, kad žiniasklaidoje pasirodė signalai apie galimą visišką šios apleistos ir nebenaudojamos teritorijos sunaikinimą. Pranešime spaudai teigiama, kad didžiausias dėmesys jau šiemet bus skirtas šalia Kauno oro uosto esančioms 60 hektarų užimančioms teritorijoms. Įgyvendinus projektą, oro uosto vadovas K. Matulaitis tikisi teritoriją paversti patrauklia vieta verslo infrastruktūrai plėtoti. Tuo pačiu rangovai (4 bendrovės veiks skirtingose projekto dalyse, skirtinguose oro uostuose) įsipareigoja nugriauti daugiau nei 70 pastatų, esančių Vilniaus, Palangos ir Kauno oro uostų filialų teritorijose. Reiškia, to, ką pamatysite nuotraukose netrukus turėtų nebelikti.
Į buvusį slaptą ir gerai saugomą karinį dalinį įvažiavau likus dviem valandoms iki saulėlydžio. Žvilgsnis į žemėlapį parodė, kad tokios teritorijos per tokį trumpą laiko tarpą nespėsiu apeiti pėsčiomis. Automobiliu judėti taip pat ne itin patogu, greitis nedidelis, keliai duobėti ir pilni siurprizų. Klaidžioti tamsoje didelėje miškingoje teritorijoje taip pat noro nebuvo. Kitą dieną ketinau dalyvauti motociklų sporto varžybose, todėl kartu su manimi automobilio kėbule keliavo ir mano enduro motociklas. Teko priimti greitą sprendimą. Arba dabar, arba niekada. Po kelių minučių jau stovėjau su šalmu ant galvos ir fotoaparatu ant kaklo, o ištikimas nuotykių draugas skambėjo degindamas benzino ir tepalo mišinį. Jo pagalba per porą valandų neskubėdamas apžiūrėjau didžiąją dalį sovietinių okupantų palikimo.
Teritoriją galima padalinti į dvi dalis – administracinę-techninę, bei kovinę. Pravažiavus buvusį kontrolės postą iš krūmų į betoninį kelią žvelgia tušti silikatinių plytų pastatų langai. Čia buvo kareivinės, valgykla, kiti administraciniai ir ūkinės paskirties pastatai.
Netrukus dangus atsivėrė plačiau, kairėje kelio pusėje iš paskutiniųjų bando išsilaikyti buvusios techninės dirbtuvės aukštomis lubomis. Berželiai, negalvodami apie ateitį, auga tiesiog ant stogo.
Šiame garaže prasideda pirmoji neskelbtos sovietmečio grafikos parodos dalis. Daugumą eksponatų sudaro propagandiniai lozungai bei raginimai dirbti atsakingai. Žemiau, akių lygyje mažesnėmis raidėmis teptuku išraitytos darbo saugos instrukcijos ir špargalkės remontininkams. Visus šiuos užrašus išpiešti ir atnaujinti turėjo tik itin kruopštūs bei dailininko gyslelę turintys kariškiai. Teritorijoje galima rasti bent devynių skirtingų šriftų užrašus!
Dažų įvairovės sovietmečiu nebuvo nei civilinėje architektūroje nei čia, kur didžioji dalis pastatų pastatyta, kaip sako rusakalbiai „из говна и веток“ – iš mėšlo ir pagaliukų.
Šalia ilgo remonto dirbtuvių pastato – didžiulė aikštė su kiek mažesnių gabaritų technikos garažais abiejose pusėse. Šią tuščią erdvę entuziastai išnaudodavo šoninio slydimo automobiliu įgūdžių tobulinimui. Deja, po tokių malonių treniruočių jie paliko kalnus naudotų padangų ir kitokių šiukšlių…
Patyrinėję pirmąją bazės dalį judėkime į kovinę, kurią, akivaizdu, buvo bandoma labiau užmaskuoti. Čia rasime ir gražiai žalumoje pasislėpusių DOT’ų – ilgalaikių ugnies taškų, ir nedidelių tunelinių slėptuvių. Be abejo, šioje dalyje buvo ir raketų angarai, branduolinių galvučių saugyklos ir kiti pagalbiniai užmaskuoti statiniai.
Kovinė dalis neatsiejama nuo ilgų, žeme apipiltų, arkinių angarų raketoms ir kitai technikai, kurių čia yra šeši, bei nedidelių pylimais apsuptų paleidimo aikštelių, jų čia – keturios. Vienoje atkreipiau dėmesį į išlikusį raketos paleidimo stalo montažinį žiedą. Būtų šaunu jį perimti Vytauto Didžiojo Karo muziejui.
Žemiau galite matyti balistinės raketos paruošimą startui. Vežimėlis su neužpildyta raketa prijungiamas prie paleidimo stalo, kuris yra pritvirtintas prie minėto žiedo. Iš kito pusės specialus autokranas pastato vežimėlį su raketa, į vertikalią poziciją, tuomet transportavimo vežimėlis nuleidžiamas ir patraukiamas. Toliau vykdomos kitos procedūros – kuro užpylimas ir t.t.
Visiškai buvau pamiršęs, kad vienas įdomesnių grafikos eksponatų šioje karinėje dalyje – stilizuota bolševikų vado V. I. Lenino freska, todėl pastebėjęs linksmą barzdoto niekšelio žvilgsnį gerokai nustebau ir tuo pačiu nudžiugau. Plakato menas man labai artimas, todėl dažnai studijuoju įvairių šalių ir laikotarpių propagandinius plakatus – jie neretai nešą stiprų emocinį užtaisą. Šiuo atveju, Iljičius tiesiog glamonėja žiūrovą maloniu žvilgsniu ir taip mėgina sustiprinti greta esančio teksto svarbą. Gana kurioziškai atrodo ryškėjantis buvęs kelio ženklų sluoksnis.
Tekstas raudoname fone, greta portreto:
„Neprotingas ar net nesikalstamas toks kariuomenės elgesys, kai nesiruošiama įvaldyti visus ginkluotės tipus, visas kovos priemones ir metodus, kuriuos turi ar gali turėti priešas.“
Žiūrint į šią Lenino freską kilo mintis, kad dailininkas negalėjo tiesiog iš atminties nupiešti bolševikų vado atvaizdą ant sienos. Jis greičiausiai naudojosi viena iš labiau paplitusių nuotraukų. Greita paieška buvo vaisinga.
Tuo ir baigiu ekskursiją po nykstančią raketinę bazę.
Besirengiant palikti teritoriją staiga prasimerkė storas debesų sluoksnis ir keletui minučių viską aplink užlieję auksiniai spinduliai dar labiau pakėlė nuotaiką.
Stabtelėjęs prie buvusio kontrolės posto, radau galimai mūsų SKAT (Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos) karių paliktą įrašą 1993 03 06 Saulutė.
Informacijos šaltiniai
- Statyba ir architektūra, sa.lt
- ФОТОвести и слухи, rusimage-ru.livejournal.com
- Новости Космонавтики, forum.novosti-kosmonavtiki.ru
Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis
Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba