Jei beskubėdami link Rohuküla kelto, plukdančio į kadagiais kvepiančią Hijumos salą netyčia apsiskaičiuosite ir atvyksite valanda anksčiau, ją turiningai galite praleisti visiškai netoli esančioje nebeveikiančioje fantastiško grožio carinės architektūros Haapsalu stotyje ir pasimėgauti atitarnavusių garvežių, lokomotyvų ir kitų riedmenų kompanija.
Man nutiko lygiai taip pat – neturėjau tikslo čia apsilankyti, bet valandą laukti tiksliai lyg traukinys kursuojančio kelto didelio noro nebuvo, tad apsukęs ratą kurortiniame Haapsalu mieste keliolikai minučių stabtelėjau čia. Vakaras buvo gana vėjuotas, tačiau dovanų gavau patį nuostabiausią saulėlydį. Ruduo ir auksinės saulės nuspalvinti traukiniai. Ech… bet apie viską nuo pradžių.
Trumpa istorija
Geležinkelio ruožas Keila–Haapsalu Estijai esant carinės Rusijos sudėtyje pradėtas planuoti 1893 m. Strateginės ekonominės ar karinės reikšmės ši atkarpa neturėjo ir buvo projektuojama daugiau keleivių pervežimui, nes Haalpsaju jau tuomet buvo vienas pagrindinių kurortų, čia ilsėjosi išskirtinė publika – Rusijos imperatoriaus šeima, turtingi Sankt Peterburgo gyventojai, apsistodavo ir plačiai žinomas kompozitorius Piotras Čaikovskis.
Paruošiamieji 77,5 km ruožo darbai pradėti 1901 m., bet reali statyba vyko tik nuo 1904 m., ir jau tų pačių metų gruodžio 15 d. buvo pradėtas nereguliarus keleivių bei krovinių pervežimas. Oficialiai ši atkarpa atidaryta ir pradėta eksploatuoti nuo 1905 m. lapkričio 15 d.
Nuotrauka aukščiau puikiai atspindi ne pačią geriausią ruožo bei Haapsalu stoties būklę artėjant Sovietų Sąjungos griūčiai. Susidėvėjusi infrastruktūra 90-ųjų pradžioje lėmė ženklų keleivinių traukinių greičio sumažėjimą. Jei 80-aisiais 105 kilometrus traukiniai iš Talino įveikdavo per dvi valandas, tai po dešimtmečio sulėtėjo iki 3 valandų. Keleiviai ėmė rinktis alternatyvą – vikresnius autobusus. Sumažėjus krovinių pervežimo apimtims ruožas tapo nuostolingas.
1995 m. rugsėjo 21 dieną iš Haapsalu į Taliną pajudėjo paskutinis keleivinis traukinys, tarsi laidotuvėse simboliškai papuoštas eglišakių vainiku. Dyzelinio lokomotyvo priekyje lyg antkapis kabėjo lentelė žyminti 90 metų geležinkelio istorijos pradžią ir pabaigą.
Ruožas Riisipere–Haapsalu buvo provatizuotas, dar penkerius metus epizodiškai vyko krovinių pervežimas, tačiau apie 2000-uosius traukinių eismas visiškai nutrūko. 2004 m. pradėta demontuoti bėgius.
Pasinaudojus ES struktūrinių fondų parama, vėliau vietoje geležinkelio įrengtas dviračių takas.
Regis visiškai liūdna istorijos pabaiga, tačiau ne viskas taip blogai – pati Haapsalu stotis 1998 m. buvo įtraukta į Estijos nekilnojamo kultūros paveldo registrą ir iki šių dienų yra pavyzdingai prižiūrima. Net laukimo salė atvira lankytojams, nors traukiniai čia nevažiuoja. Nuo 1997 m. veikia Estijos geležinkelių muziejaus lauko ekspozicija, kurią kviečiu virtualiai aplankyti.
Šis muziejus, mano nuomone, tuo pačiu yra ir puikus lietuvius lenkiančio estiško mentaliteto pavyzdys – ekspozicija atvira ir prieinama kiekvienam bet kuriuo paros metu. Čiupinėk, laipiok, fotografuok, daryk piknikus – tavo pasirinkimas. Tuo tarpu mes vis dar neapsieiname be tvorų ir griežtų, nepatogių lankymo valandų. Arba užkišame eksponatus kur nors toliau nuo pašalinių akių.
PS
„Estijos Geležinkeliai“ 2021 m. vasaros pabaigoje pranešė, kad iki 2026 m. ketinama atstatyti visą liniją iki Haapsalu ir net atnaujinti susisiekimą su Rohuküla uostu. Vienas ir didžiulio projekto etapų jau baigtas, atnaujinta ir elektrifikuota linija nuo Talino iki Turba (Riisipere) gyvenviečių.
