Sodybų tuštėjimo metas

Serijos „Lietuva šiandien“ tęsinys, 3 dalis. Paradoksas: nekilnojamo turto kainos muša rekordus, už lopinėlį žemės arčiau miesto ar gražesnėje vietoje spekuliantai gviešiasi dešimčių ar net šimtų tūkstančių, o tuo tarpu šimtai atokesnių sodybų nyksta nesulaukdamos jokio dėmesio. Kelias dešimtis tokių aplankiau šią vasarą.

Vienas mėgiamiausių mano užsiėmimų norint atitrūkti nuo darbo ir kasdienybės yra sėsti ant motociklo ir pasileisti ten, kur akys veda tiesiogine žodžio prasme – pasirenku kryptį ir važiuoju ten, kur yra bent koks kelias ar takelis. Kitas būdas – iš anksto susiplanuoju maršrutą iš niekur į niekur, t.y. nuo taško A iki taško X. Dažniausiai renkuosi nuošalius vingiuotus kaimų ir laukų keliukus, vengiu asfalto. Neretai tokie veda per rėžinius gatvinius kaimus, ar ramias buvusių kolūkių gyvenvietes. Dar atokiau išsibarstę vienkiemiai, kurių didelė dalis išnyko visuotinės melioracijos laikais. Peizažas iki II-ojo pasaulinio karo buvo nepalyginamai kitoks. Jei dabar matome begalinius kultivuojamus laukus, atsiremiančius į miškų juostas, tai pvz., tarpukariu tose pačiose vietose vietoj laukų rasis tik žiemą rogėmis įveikiami pelkynai. Pažiūrėkite į žemėlapį, tie mėlyni brūkšniai – užpelkėjusios vietovės.

Lietuvos kaimai Kaišiadorių apylinkėse, 1935 m.

Žemėlapio fragmentas puikiai atspindi tarpukario situaciją: ant kalvelių kuokštais pridygę sodybų; kelių sankirtose susispietę kaimai; lyg voratinklis, tarp miškų ir kemsynų išsiraizgęs kelių kelelių tinklas – juk nebruksi pas kaimyną per aplinkui, kai yra trumpesnis kelias – pėsčiomis ar arkliu kiekvienas kilometras turi didelę svarbą.

Daugelio smulkesnių kelių jau nebėra, užžėlė mišku, krūmais arba buvo užarti nusausinus pelkes ir apjungus dirbamus laukus.

Smagiausia atokias vietas tyrinėti motociklu

Sakysite reklamuoju motociklizmą, bet taip ir yra, reklamuoju – smagiausia tokias apylinkes šukuoti ne kuo kitu, o motociklu. Be abejo, tą daryti galima ir dviračiu, ir automobiliu, ir pėsčiomis, bet visuomet atsiras momentų, kada reikės ieškoti kompromisų, gaišti laiką, ar net apsisukti. Motociklui nėra spūsčių ir dažnu atveju, neįveikiamų kliūčių. Maniškis dar ir apetito neturi, jam 3 litrų kuro šimtui kilometrų yra daugiau nei pakankamai, o tai mane dar labiau džiugina.

Toks keliavimas paribiais, toliau nuo tiesių plentų žavi ir tuo, kad niekuomet nežinai, kas šį kartą sužavės ar nustebins. Štai Elektrėnų apylinkėse negalėjau pravažiuoti pro banguojančią jūrą kvietrugio ūsų. Jų sodri spalva ir dailiai iššukuoti šeriai tiesiog užbūrė.

Kvietrugiai Elektrėnų apylinkėse
Kvietrugių jūra

Pro šią sodybą anapus geležinkelio keletą metų iš eilės pravažiuodavau šunkeliais migruodamas iš Vilniaus į Kauną. Kieme visad sukiodavosi guvus, bet jau metų suriestas seneliukas. Linktelėdavau galva pasisveikindamas ir net neįtariau, kad šiemet rasiu spengiančią tylą ir iki juosmens užžėlusį kiemą. Seneliuko nebėra, liko tik jo grėbarka, dar kitaip – prie arklio kinkomas įrankis šienui grėbti. Vaikystėje man labai patikdavo prisėsti ant jo patogiai išformuotos sėdynės. Sklandė kalbos, kad ne vienas kaimo pijokas su tokiu padargu yra mirtinai save susigrėbęs. Iškrisdavo iš sosto ir pasimaudavo ant nuleistų aštrių grėbarkos šukų.

„Grėbarka“ sodyboje Kaišiadorių rajone

Geležinkeliai žavi ne vieną. Man ypač imponuoja carinių laikų geležinkelio infrastruktūros statiniai. Ne išimtis ir stotys, pusstotės ar prižiūrėtojų nameliai. Vieną tokį nebyliu langeliu žvelgiantį į pravažiuojančius sąstatus dažnai pravažiuoju. Regis prieš keletą metų čia dar gyveno kažkoks atsiskyrėlis, bet dabar namukas į kurį neveda joks kelias stovi be šeimininko.

Atsiskyrėlio namas prie geležinkelio Elektrėnų apylinkėse

Ši sodyba nyksta valerijonų pievoje apsupta tankaus miško. Į ją veda drėgnas vos pastebimas keliukas, kurį retas prašalaitis pravažiuoja net nepastebėjęs. Pastatai jau baigia nunykti, gal kiek geriau išsilaikė daržinė, bet labiausia akį patraukė ši skulptūra. Ji – tarsi nykstančių vienkiemių simbolis išdidžiai stovi perskelta galva, lyg būtų susitaikiusi su aiškiu ir neišvengiamu likimu.

Skulptūra nykstančioje sodyboje Elektrėnų apylinkėse
Šulinys – gyvybės šaltinis. Elektros šioje sodyboje niekada nebuvo
Valerijonų jūra

Ant kalvos, atsisukusią į griaunamus Lietuvos elektrinės kaminus aptikau gana simpatišką sodybą vis dar besitikinčią naujų gyventojų. Gyvenamasis namas – tradicinė lietuviška dviejų galų troba. Mano nuostabai, namas visais sveikais langais paliktas atlapomis durimis, tarsi močiutė tik trumpam išėjo pas gyvulius. Tiesa, į kiemą turėjau bristi per pažastis siekiančias dilgėles ir valerijonus… Užėjau lyg į svečius, tik arbatos negavau. Lova paklota, stalas užtiestas…

Tradicinė sodyba Elektrėnų apylinkėse
Iki durų kelią teko skintis per valerijonus
Durys nerakintos
Namai sutvarkyti
Lova paklota, išeiginiai bateliai – po spinta
Šv. Jurgis tebekutena drakoną
Svetainė. Televizorius, lyg ir spalvotas…
Religingi šeimininkai
Kiemas. Dilgėlės rekordininkės – iki smakro

Šis šarmingas bešeimininkis mane patraukė savo išskirtine spalva, erdviu įstiklintu balkonu virš verandos, langinėmis bei modernia televizijos antena…

Išskirtinis namas tarp Vievio ir Elektrėnų
Langai ir langinės

Nuotraukos žemiau darytos apleistoje sodyboje visiškai vidury niekur – ne veltui kaimyninis vienkiemis pavadintas Gyvatiškėmis, kas dar čia galėtų gyventi? Mano žvilgsnis kliuvo už visiškai tipiško kuklaus tarybinės kaimo sodybos interjero: presuotu kartonu apkaltos sienos, nertos užuolaidos, Aušros vartų Marijos atvaizdai ant sienų, iki gyvo kaulo pažįstama virtuvinė spintelė, aliuminiai virtuvės įrankiai ir t.t.

Tipinis interjeras
O tavo kambary ar kabo limonado plakatai?
Marija

Prie šio didelio tūrio namo stabteliu tiek žiemą tiek vasarą. Galbūt tai buvusi kaimo mokykla. Šarmo suteikia liūnu virtusi kūdra.

Kažkur už Vievio
Vilioja išsimaudyti?

Ne veltui pradžioje gyriau motociklą – iki šios sodybos neveda joks kelias tinkamas automobiliui. Siauru takeliu teko nuvingiuoti į upelio slėnį, kirsti upelį, vėl išlipti iš slėnio, o likusius keliasdešimt metrų brautis per tokią tankią augmeniją, kad kiekvieną žingsnį dėjau su dvigubu atsargumu – bijojau nemačia nunerti į kokį šulinį. Kaip viskas atrodė, kol čia dar buvo gyvenama, sunkoka įsivaizduoti, bet pabandžiau – gyvenamasis namas ant kalvos, už nugaros – miškas, šlaite priešais verandą – obuoliais kvepiantis sodas. Tai – labiausiai žaluma apaugusi mano aplankyta sodyba. Jei ne stogas, ji tikrai laimėtų prizinę vietą maskavimosi čempionate.

Žaliausias namas Lietuvoje
Užuolaidas apkarpė saulė
Lova
Dideli pinigai
Surask langą

Šis simpatiškas kompaktiškas rastinukas buvo užmatytas dzūkų apdainuotoje Punioje. Visas jo mielumas telpa vienoje nuotraukoje.

Pati atokiausia sodyba

Pabaigai – didžiausią įspūdį palikusi, šią vasarą aplankyta sodyba. Ją, kaip ir daugelį negyvenamų kitų radau tyrinėdamas žemėlapį. Iš pradžių net negalvojau, kad aplankyti ją bus taip keblu. Žemėlapyje buvo pažymėtas nedidelis keliukas, kuriuo ir nusprendžiau važiuoti. Deja, realybėje jokio keliuko nebuvo. Nežymi avietėmis ir kitais krūmais užžėlusi proskyna gal dvidešimt metrų vedė sodybos link ir tiesiog susiliejo su mišku. Pavažinėjęs aplinkiniais keliukais taip pat nieko nepešiau, aplink – tik nepravažiuojamas miškas. Teko grįžti ir namie atidžiau pastudijuoti žemėlapį.

Antru bandymu atvažiavau jau iš kitos pusės ir pirmiausia dronu nuskriejau iki sodybos. Iš pirmo žvilgsnio tai vieta, kurios gyventojai turbūt net nepastebėjo kada karas prasidėjo ir kuomet jis baigėsi. Deja, ir iš oro nebuvo matyti jokių kelių ar proskynų, vedančių sodybos link.

Sodyba Žiežmarių apylinkėse

Teko palikti motociklą krūme ir brautis per žmogaus neliestą mišką kelis šimtus metrų. Vieninteliu orientyru buvo elektros linija. Ja nebuvo lengva sekti, nes ilgus metus neprižiūrima ji tiesiog paskendo tarp šakų. Pasiduoti nebuvau nusiteikęs ir po dešimties minučių miškas ėmė šviesėti, kol atsivėrė laukymė su kalva jos centre, ton pusėn vedė ir elektros linija.

Žalumos – iki pažastų, žingsniai lėti, augalai pinasi tarp kojų, miškas tylus, saulė ridenasi link horizonto. Staiga kažkas subruzda vos keli metrai nuo manęs ir neria tolyn. Nematau kas, bet tai greičiausiai stirna – jos mėgsta prigulti tokiose vietose. Neskubėdamas kiek įmanoma apžiūriu šį gražų vienkiemį. Jis lyg praeities konservas. Neliestas stovi jau gal dešimt metų.

Kada paskutinį kartą sukosi ši svirtis?
Gyvenamojo namo kiemas žiūrint nuo tvarto

Įdomu tai, kad šiame viensėdyje (kaimas kilęs iš vienos sodybos) visuomet gyveno tik vienos giminės atstovai. Prieš šimtmetį čia gyveno gausi keturiolikos žmonių šeima, po antrojo pasaulinio vienas sūnus emigravo Amerikon, gyventojų sumažėjo iki aštuonių. Tūkstantmečių sandūroje liko vos du. Ūkinė veikla viensėdžiui priklausančioje teritorijoje aktyviai vyko iki maždaug 2005 m., o 2011 m. matomas jau tik nušienautas kiemas. Matyt, sveikata nebe ta… arimams ir gyvuliams nebeužteko. Grįšiu čia jau lapams nukritus, gal rasis ir kelias.

Veranda pietų pusėje
Įsivaizduojate kokio aukščio žolės, dilgėlės ir usnys?
Muziejus viduje
Saulė leidžiasi, metas brautis atgal

Mįslė

Na, o pabaigų pabaigai – mįslė. Važiuoju kaip įprasta per aplinkui iš Druskininkų į Vilnių pro Marcinkonis ir šalikelėje ties Šklėriais užfiksuoju pavargusį vienkiemio namą įlūžusiu stogu. Apsisuku ir einu apžiūrėti. Namas kaip namas – tūkstančiai tokių. Tačiau pastebiu atplėštas šiaurinio namo kampo lentas, po kuriomis dailiu šriftu, ryškiai pažymėtas laiko intervalas: 1925–1933-IX-14. Ką tai reiškia?! Lentas, be abejo, atplėšė tas, kas apie šio užrašo egzistavimą akivaizdžiai žinojo. Apatinės lentos, beje, atplėtos ir kitame namo gale, tik ten užrašų nėra. Tai tikrai nebus namo statybos metai, tokio namo niekas aštuonis metus nestatė. Ar čia žuvo koks aštuonmetis? Bet kodėl tuomet nėra gimimo datos? Gal čia kažkas slapstėsi? Spėju, šios mįslės niekuomet neįminsiu… O gal?

Vienkiemis netoli Šklėrių
1925–1933-IX-14. Kas tai?

Beje, po šios sodybos klėtimi buvo pastebėtas kiškis. Užlietas besileidžiančios saulės spindulių jis spurdėjo iki pat paskutinės akimirkos, kol nebeištvėrė mano slegiančio žvilgsnio artumo ir nudūmė kažkur Baltarusijos link. Tikiuosi, jo nesulaikė pasieniečiai.

Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis

Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė