Laivai turi plaukti

Visi žino šią frazę vienaskaitos forma. Šiame įraše – trys istorijos apie nelaimingus laivus. Vienas plaukioja kopose, kitas įsikibęs į apleistą prieplauką, trečias tai panyra, tai išnyra iš paplūdimio smėlio pagal jūros nuotaiką. Rasti ir užfiksuoti juos buvo nepakartojama patirtis, kurią čia ir aprašiau.

Kateris PK 376, Kiipsaare, Saaremaa

Kartą bekalbant apie motociklų maršrutus Estijos salose visiškai spontaniškai kilo mintis kaip lankytinų objektų paieškoti nuskendusių laivų ar kažko panašaus. Rezultatų nebuvo daug. Vienas jų – nuotrauka parduodamų nuotraukų bibliotekoje, kuri iškart patraukė mano dėmesį. Tiksli vieta, be abejo, nebuvo nurodyta, o tai tik dar labiau paskatino norą rasti ir gyvai pamatyti šį kopose užpustytą laivelį. Paieškos pradžiai užteko to, kad objektas yra kažkur Vilsandi regioniniame parke – tai išties įspūdinga vieta, pusiasalis, kur mokslininkai jau šimtmetį stebi jūros keičiamą kranto liniją ir savotiškų mikro nerijų susidarymą. Įsijungiau geriausios kokybės man žinomą ortofotografinį žemėlapį ir pamažu ėmiau skenuoti pakrantę. Neilgai trukus savo POI rinkinyje jau turėjau naują smeigtuką su tiksliomis šio mistinio laivo koordinatėmis.

Apsilankymas ir laivo paieška man paliko didžiulį įspūdį. Net ir be šio laivo galima puikiai praleisti pusdienį šiame nuostabiame laukinės gamtos kampelyje. Į parko lankytojų aikštelę atvykau jau naktį, visiškoje tamsoje, lydimas nuo kelio sprunkančių ilgaausių. Net mėnulio nematyti, tik tūkstančiai žvaigždžių. Pavakarieniavau ir priguliau nusnausti. Naktį prižadino garsus traktoriaus burzgimas, tačiau žvilgtelėjus per namo ant ratų langą pamačiau, kad tai tik keturratis, kuriuo dar neprašvitus tamsoje ištirpo kažkoks parko prižiūrėtojas. Po gardžių pusryčių, o gamtoje jie visad dukart skanesni, sėdau ant dviračio ir pasileidau į paieškas. Kelio į vieną pusę apie 5 km, tad dviratis tikrai nepamaišys. Pėsčiomis užtrukčiau per ilgai, nes planų yra ir daugiau. Vis tik, jei kada keliausite čia, plentinis dviratis siauromis padangomis netiks – yra nemažai smėlingų ruožų. Net ir kalnų dviratį ties Laialepa įlanka greičiausia teks stumtis. Visas maršrutas nuo aikštelės, važiuojant vakarine pusiasalio puse iki Kiipsaare švyturio bei grįžtant atgal rytine dalimi man gavosi 11,11 km, laivą, be abejo, radau. O koks gėris yra minti kietu paplūdimio smėliu…

Motorlaivis „Žaibas“ Kuršių mariose. 1932

Didžiausia kančia tapo bandymas laivą identifikuoti. Po kelių valandų nesėkmingų paieškų internete penkiomis kalbomis pakeičiau taktiką ir pusdienį važinėjau po Vilniaus knygynus ieškodamas tinkamos literatūros, kurios, aišku, nėra. Kreiseriai, laineriai, lėktuvnešiai ir t.t. Niekam regis neįdomus mažasis laivynas. Nusivylęs vėl sėdau prie kompiuterio ir perverčiau tūkstančius puslapių žurnalų, žinynų bei enciklopedijų… Nesėkmingai. Sunku pripažinti pralaimėjimą, bet neturiu kitos išeities. Vizualiai artimiausias variantas, kaip bebūtų keista – motorlaivis „Žaibas“, priklausęs tarpukario Lietuvos pasienio policijai. Tačiau tai 100% kito modelio laivas – jis medinis, turi tik 3 iliuminatorius šone ir t.t. Kažkas panašaus – kateris „Rapsody 29“, tačiau taip pat ne tai. Net numeris PK 376 ant borto negelbėjo…

Būčiau dėkingas už bet kokią informaciją, kuri padėtų identifikuoti šį kopose paskendusį, panašu, greituminį, o gal žvejybinį katerį ar laivą. Nežinau kaip jums, bet man labai sunku išgyventi tokią nežinią.

Prie nugeltusio berželio…
Koks tikslus laivo dydis – sunku pasakyti, nes galinę dalį paslėpė smėlis
Tolumoje – pasviręs Kiipsaare švyturys
Kiipsaare švyturys

Traleris FIN 158 V „Diana“, Jaagarahu prieplauka, Saaremaa

Šias pusiau nuskendusio laivo liekanas galima rasti nuo 1969 metų nebenaudojamoje Jaagarahu prieplaukoje, Saremos saloje. Anksčiau čia į laivus būdavo kraunamas dolomitas, kurį atgabendavo siaurojo geležinkelio linija – šios linijos jau nėra, bet į prieplauką vedantis kelias išlaikė gražią lanko formą iki šių dienų. Mano žodžius patvirtina nuostabi 1930 m. nuotrauka, kurioje matyti ne tik juodą dūmą pučiantis garvežiukas, bet ir įlankoje dreifuojantis burlaivis.

Jaagarahu prieplauka, 1930 m.

Apie šį laivą informacijos rasti nebuvo sunku. Tai, 18,5 metrų ilgio medinis suomių žvejybinis traleris, pagamintas 1959 metais. Jam suteiktas FIN 158V numeris ir vardas „Diana“, šaukinys OJ8624. Neaiškios tik aplinkybės, kodėl jis atsidūrė čia ir kodėl buvo išgrobstytas. Dar 2019 metais jis stovėjo apšiuręs, neprižiūrėtas, bet panašus į laivą.

FIN158V Diana, 2019 m.

Naktį fotografuoti šį vaiduoklį buvo gana sudėtinga, nes pūtė nejuokingai stiprus vėjas. Teko pasukti galvą kaip įtvirtinti trikojį, kad jis nedrebėtų. Prie laivo grįžau ir kitą rytą paskraidyti bepiločiu orlaiviu. Vieta man patiko: užmirštas uostelis, apleistas pasieniečių bokštelis, likimo nuskriaustas laivas. Fantastika.

Paukščių nušikta Jaagarahu prieplauka
Vėjuota

Nežinomas laivas, Kuršių nerija

Istorija sekanti. Guliu mažame viešbučio kambarėlyje Klaipėdoje. Susirašinėju su vietiniu bičiuliu. Pasakoju, ką planuoju aplankyti savo viešnagės metu, o jis man: gal tau būtų įdomūs laivo likučiai Kuršių nerijoje? Aš: Pirmyn! Atsiųsi koordinates?

Kitą rytą šoku iš lovos ir jau matau save lekiantį Kuršių Nerijos paplūdimiu, bet užtenka žvilgtelėti per langą ir pliaupiantis lietus bemat atvėsina mano užsidegimą. Guliu ir analizuodamas austriško jogurtuko reklamas televizoriaus ekrane laukiu kol lietus aprims. Po poros valandų mano prognozės išsipildo ir aš paskutinę minutę dviračiu įčiuožiu ant šlapio kelto denio. Oras – toks pusė velnio, o vėjas jau beveik visas velnias, bet kokie nuotykiai be iššūkių. Minu dviračių taku, nukertu kvartalinėmis iki Kiaulės nugaros artilerijos baterijos ir po valandos grįžtu atgal į dviračių taką. Užmetęs akį į žemėlapį kažkaip sumoju, kad yra du lygiagretūs dviračių takai, vienas – arčiau jūros, kitas – kuriame sustojau. Vėl kvartalinėmis šaunu iki įsivaizduojamo, o ten tik dvi vėžės smėlyje… Iki laivo liekanų dar kokie penki kilometrai, bet negi apsisuksiu ir grįšiu atgal ant asfalto? 15 kg ant kupros negelbsti minti smėliu, suku pedalus, net garas kyla. Tokiuose iššūkiuose stengiuosi rasti pozityvo, tad džiaugiuosi gamta ir net savo kvailu sprendimu. Subjuręs oras tik prideda žavesio. Taip beminant, susikristalizuoja mintis, kad tokiu audringu metu, jūrai šėlstant, vietoje rekomenduoto laivo greičiausiai pamatysiu tik špygą taukuotą. Na ką gi. Lemtinga akimirka… ir spėjimas pasitvirtina. Iš smėlio ir vandens tik kur ne kur kyšo surūdijusio metalo gabalai… Padarau kelias nuotraukas fotoaparatu, išsitraukiu droną. Vėjo greitis siekia 20 m/s ir gerokai viršija gamintojo rekomendacijas. O kas man? Susirandu užuovėją kopose ir kylu. Kas nerizikuoja, tas nerizikuoja.

Špyga taukuota
Nežinomo laivo liekanos
Dalis laivo – kiek toliau nuo kranto
Gerai įsižiūrėjus matosi laivo priekis. Bendras ilgis – apie 30 m
Mėgaujuosi saulėlydžiu

Į keltą parminu jau tamsoje, telefono akumuliatorius miręs, o aš toooks laimingas! Juk ne laivas, ne tikslas, o pati kelionė svarbiausia! Taip ir gyvenu.

Informacijos šaltiniai:

Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis

Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba

Recommended Posts

Facebook komentarai:

Jūsų nuomonė