Tarnava – turbūt vienintelis dvaras Lietuvoje, kurio rūmai turi tokį ryškų tautiškumo simbolį, išstovėjusį iki šių laikų – bokštą su Gediminaičių stulpais pačiame viršuje. Tačiau niekas niekur nerašo kas, kada ir kodėl tokį bokštą prilipdė prie rūmų. Juk dauguma dvarų klestėjo Lietuvai esant carinės Rusijos sudėtyje, Tarnava – ne išimtis.
2021 metų vasarą suplanavau aplankyti šiek tiek dvarų Lietuvoje, kurie balansuoja ant visiško išnykimo ribos, paieškoti jų griuvėsių žavesio ir rasti dar išlikusių elementų, juos išskiriančių iš bendro lietuviškų dvarų fono. Tam labai tiko šiaurės rytų Lietuvos regionas – čia gausu atokiuose užkampiuose išsibarsčiusių nykstančių rūmų. Pirmasis mano sąraše buvo Tarnavos dvaras, kartais neteisingai vadinamas Tarnavo dvaru, greičiausiai dėl lenkiško gyvenvietės užvadinimo – Tarnowo.
Tarnavos dvaras yra Rokiškio rajone, Jūžintų seniūnijoje ant vaizdingo Rašų ežero kranto. XIX a. antroje pusėje užveisto mišraus parko ribose išliko rūmai, arklidė, pieninė (šiuo metu gyvenama), kitų pastatų likučiai, dirbtinis reljefo formavimas – terasos, akmeninė atraminė terasas skirianti siena, akmeninių laiptų likučiai.
Įvairiuose šaltiniuose kalbėti apie šio dvaro istoriją pradedama nuo Stepono Batoro laikų (valdė 1576–1586), bet tai tas pats kas kalbėti apie dinozaurus, norint aprašyti krokodilą. Visų pirma dėl to, kad senasis dvaras siejamas su Jūžintais ir fiziškai buvo įsikūręs ant aukšto Šventosios upės kranto, kur ji išteka iš Rašų ežero, maždaug 4 kilometrai nuo Tarnavos.
Aktuali Tarnavos dvaro istorija prasideda nuo Mykolo Vaisenhofo (Michał Weyssenhoff), kurio dėka buvo pastatyta 1792 metais užbaigta išskirtinė ir įspūdinga vėlyvojo baroko stiliaus Jūžintų bažnyčia, neatsitiktinai 1799 metais pašventinta šv. arkangelo Mykolo vardu. Pats Mykolas Veisenhofas buvo išties svarbus asmuo – Uždauguvio kunigaikštystės raštininkas, karaliaus pakamaris, t. y. vienas aukščiausių ATR pareigūnų – teisėjas ginčuose dėl sienų pakamario teismuose. Dvarą į Tarnavą, radęs nuostabią vietą prie ežero, į Tarnavą perkė Mykolo sūnus Pranciškus Veisenhofas Gulbė (nežinau kodėl gulbė, bet ji vaizduojama šios giminės herbe). Rūmai, tie, kurių griuvėsius matome šiandien, buvo baigti statyti apie 1858 m. Pats Pranciškus jų visame gražume, deja, taip ir nepamatė, nes mirė 1855 metais. Tačiau po jo mirties čia dar spėjo pragyventi keturios Veisenhofų kartos. Paskutiniai šį dvarą valdė broliai Juozapas (Juzefas) ir Valdemaras. Varšuvoje gyvenęs Juozapas (1860–1932) knygoje „Sabalas ir panelė“ aprašė to meto tėviškę, o man nusišypsojo sėkmė žaibo greitumu gauti šios knygos lietuvišką leidimą ir galiu tik pagirti, kad nuo pat pirmųjų puslapių įtraukia lėtas ir romantiškas to laikmečio vaizdas.
Po Veisenhofų epochos sekė aibė permainų. 1923 metais dvarą įsigijo Amerikoje praturtėjęs išeivis J. Vėbra, tačiau netrukus pardavė atsikūrusios Lietuvos pulkininkui, Jūžintų apylinkėse augusiam Jonui Vėgeliui (Vėgėlis, Vėgelis, Vigelis).
Išskirtinis bokštas
Manau, su Jonu Vėgėliu galima sieti ir išskirtinio bokšto atsiradimą, nes pats pulkininkas buvo akivaizdžiai nusiteikęs šviesioms permainoms. Pirmiausia, jis norėjo pakeisti ne itin malonią prasmę turintį Tarnavos vardą į Rašų – pagal ežero, esančio šalia dvaro pavadinimą. Įvertinus to meto nuotaikas, šviežiai atkurtą Lietuvos valstybę, nepriklausomybės kovas, vykusias šiose apylinkėse, tokio simbolio tikrai negalėjo pastatyti Veisenhofai. Šių laikų nuotraukose matosi, kad bokštelis buvo pridengtas stogeliu. Nenustebčiau, kad ir patys Gediminaičių stulpai sovietmečiu buvo pridengti lentomis – ir šiandien išliko raudonų plytų pamūrijimai, užpildantys simbolio tarpus, o istorijų apie pertvaromis slėptas koklių krosnis ir kitus elementus yra ne viena.
Jono Vėgėlio biografija išties įspūdinga – gavęs puikų išsilavinimą Sankt Peterburge ji pasuko karininko keliu, dalyvavo I Pasaulinio karo kovose su vokiečiais Šiaurės fronte, buvo dukart sužeistas, vėliau pats dalyvavo nepriklausomybės kovose su bermontininkais. Man pačiam glosto širdį, kad Jonas 1919-12-12 buvo paskirtas Tauragės apskrities komendantu (teksto autorius užaugo Tauragėje). Sovietinei armijai okupavus Lietuvą jis buvo atleistas, pasitraukė į Austriją, o 1949 m. emigravo į JAV. Toliau vykdė patriotinę veiklą. Kas nutiko su jo turimu dvaru, turbūt net nereikia minėti.
Niekur neminima, bet akivaizdu, kad dvaras iš J. Vėgėlio buvo nusavintas. Kol nevėlu, atkreipsiu dėmesį į tai, kad XX a. pirmos pusės nuotraukoje matome prie didesnio vakarinio korpuso prisišliejusį nemažą priestatą. O štai 1972 m. aeronuotraukoje jis jau gerokai trumpesnis. Spėju, kad bokštas buvo įkomponuotas sutrumpinus priestatą ir nestovėjo kaip atskiras elementas, kokį matome dabar. Tą patvirtina ir apie 1990 m. silikatinėmis plytomis pilnai išmūryta vakarinio fasado sienos dalis.
Kaip ir daugelis kitų dvarų, pokariu šis taip pat priklausė kolūkiui. Tik 2006 metais dvaro sodyba buvo privatizuota. Jo dabartinis savininkas yra kaunietis verslininkas Sigitas Vaškelis. Pasidomėjus kokiems verslams jis vadovauja, tapo akivaizdu, kad ponas Sigitas – prastas verslininkas, jo įmonė šiuo metu turi vos vieną darbuotoją. 2013-aisis už skolas buvo areštuotos kelios jo įmonės valdomos transporto priemonės. Pats Vaškelis interviu „Gimtajam Rokiškiui“ nesikuklino susieti savo giminystę su paskutiniu dvaro savininku Vėgėliu, nors tai labai abejotina. Akivaizdu, kad valdydamas ne itin sėkmingą verslą dabartinis savininkas neturi lėšų, o galbūt ir veiksmingo plano kaip dvarą atgaivinti. Skundžiasi biurokratinėmis kliūtimis, ir „partnerių iš Lenkijos“ nenoru kišti milijonų. Peršasi mintis, kad verslininkui verčiau derėtų žemiau nuleisti savivertės kartelę ir dvarą parduoti, kol nevėlu, nei toliau mokėti baudas už nepriežiūrą ir neveikimu dar labiau kenkti liūdnai atrodančiam dvarui. Bet juk pasigirti, kad turi dvarą prie ežero taip malonu…
Apžiūrėkime kaip šiandien atrodo vėlyvojo klasicizmo bruožų turintis Tarnavos dvaras. Rasti akmeninių laiptų likučius man padėjo šis planelis, lyg tyčia sudarytas mano gimimo metais.
Žvelgdamas į dvaro parką iš aukščiau įsivaizdavau, kaip keliuku vedančiu nuo dvaro į Jūžintų pusę per savo valdomas žemes į bažnyčią riedėdavo dvarininko brička. Tačiau greičiausia klystu, nes Jūžintu ir Tarnavą skiria pailgas ežeras Jūžintas, todėl didikai galimai sukdavo į šiaurės pusę, geresnio kelio link ir Jūžintą kirsdavo toje vietoje, kur jis jungiasi su Galžionių ežeru. O galbūt vis tik tiesiai ir tada dešinėn per Bajoriškes? Kas dabar beprisimins?
Tokiu kampu gerai matosi, kad bokštas nebuvo pirminiame rūmų užmanyme.
Žvelgiant iš Rašų ežero pusės, atsiveria visas apylinkių grožis. Dvaro rūmai pastatyti ant kalvos prie Arabiją primenančio pusiasalio. Truputis vaizduotės ir užpelkėjusios pakrantės virsta nuostabia vieta poilsiui.
Atkreipsiu dėmesį į unikalią dvaro architektūrą. Rytinė dalis, žvelgianti į ežerą buvo pati mažiausia, su pačiame krašte įrengta terasa. Į vakarų pusę korpusai palaipsniui didėja. Simetriškumas, paprastumas, kuklus didingumas – klasicizmo požymiai. Žvelgiant tiesiai iš ežero pusės turėjo matytis tik penkios arkos ir rytinio fasado frontonas – tarsi nedidelis prabangus vasarnamis. Visas rūmų didingumas atsiskleisdavo žvelgiant iš pietinės ar šiaurinė pusės.
Kultūros paveldo dosjė viena iš vertingųjų savybių nurodyti šie neva XX a. I p. trafaretinio dažymo fragmentai. Be abejo, tai tik spėjimas ar pirminis vertinimas, nes dar nebuvo atlikta jokių išsamių tyrimų. Mano kuklia nuomone, tai paprasčiausias kolūkinis dekoras, nors tas vynuogių raštas gali vesti ir prie kitokių minčių.
Atvažiuojant į dvarą iš šiaurės pusės pirmiausią akį patraukė ryto saulėje šviečiantis samanotas klėties stogas.
Buvusioje pieninėje kažkas gyvena. Šeimininkai nebuvo išlindę nei pasilabinti, nei pažiūrėti, kas čia toks ankstyvas, o aš arčiau ir nelindau, nenorėjau jų ramybės trukdyti, nes šuo buvo linkęs pabendrauti pakeltu balsu.
Vis tik į žvalgybą buvo pasiųstas jauniausias sodybos šnipas. Toks smalsus, kad tiesiog sulindo į objektyvą.
P.S.
2018 metais Lietuvoje lankėsi Johanas Veisenhofas, Jūžintų ir Tarnavos dvarų savininko Mykolo Veisenhofo provaikaitis. Nežinau kodėl neįvyko dabartinio savininko ir Veisenhofų palikuonio susitikimas, bet Johanas prasitarė, kad imtųsi dvarą atstatyti, jeigu kada nors atsirastų galimybių dinastijai jį susigrąžinti, kad ir baigiantį nykti. Baltu pavydu Johanas pavydėjo Gačionių dvarui, kurį atkūrė ir išpuoselėjo jį paveldėjęs baronas Piotras Rozenas. Gal vis tik ne su tais partneriais Sigitas mezga santykius?
Bus įdomu po kokių dešimties metų vėl peržvelgti šią istoriją ir pažiūrėti, kas pasikeitė.
Informacijos šaltiniai:
- Lietuvos dvarų enciklopedija
- Kultūros vertybių registras
- Valstietis.lt
- Gimtasis Rokiškis
- maps4u
- Geni
Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis
Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba
