Pirmiausia pabandysiu apibrėžti kas yra tas „Parako kvartalas“. Tai – viena seniausių karinių teritorijų Vilniaus miesto centre, dar vadinta Parako miesteliu. Jos istorija siekia du šimtmečius, o galbūt ir dar daugiau. Ir būtent šiemet, 2021 metais ji buvo galutinai sunaikinta. Likęs vienintelis statinys, be abejo, netarnaus jokioms karinėms reikmėms.
Bus gerokai aiškiau, jei tiksliai apibrėšiu teritoriją – vilniečiai ją gerai žino, kylant Olandų gatve į kalną nuo Šv. Petro ir Povilo bažnyčios nuo pašalinių akių ją saugojo poros šimtų metrų ilgio betoninė tvora.
Ši teritorija jau nuo XIX a. pradžios žemėlapiuose pažymėta kaip Пороховые магазины (rus.), Prochownia (lenk.) – parako saugyklos. Dar kitaip – parako laboratorija, arsenalas, vieta, kur saugomos sprogiosios medžiagos, amunicija, parakas ir t.t. Į teritoriją buvo patenkama iš dabartinės Tado Kosciuškos gatvės (anksčiau – Antakalnio), gatvelė taip ir vadinosi – Prochowa (lenk.), Pulverstraße (vok.) ar tiesiog – Parako. Žemiau pateikiu keleto žemėlapių fragmentus su mano minėtais pavadinimais.
1840 m. plane matome dabartinės Olandų gatvės užuomazgas. Realiai tai buvo siauras, per kalvotą vietovę vedantis keliukas, kurio atšaka viršuje kairėje jau vedė į vos prieš 8 metus išskirtą sklypą naujoms žydų kapinėms, 1832 m. uždarius senąsias kitame Neries krante priešais Gedimino pilį. Parako bei amunicijos sandėlių teritorija jau tada užėmė didelę teritoriją, sandėliai turėjo būti dideli ir erdvūs. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad žemėlapis nėra orientuotas į šiaurę, kas atrodo natūralu vėlesnių laikų žemėlapiuose.
1890 m. plane nepažymėti pastatai, tačiau teritorija turi pavadinimą, kuris, greičiausia, buvo gerai žinomas vilniečiams. Priešais pilies kalną, kitapus Neries matomi tvirtovės pylimų kontūrai.
1916 m. plane teritorijos paskirtis aiškiai įvardinta (Пороховые погреба). Kitapus upės matome tankiai suspraustus kareivinių pastatus, o kiek toliau į šiaurę – greičiau hipodromą, nei Žalgirio stadioną, kuris (pasuktas 90 laipsnių kampu) čia atsirado ir išnyko gerokai vėliau. Kad tai – hipodromas, be abejo tik prielaida, nes didelė dalis Šnipiškių ir dabartinių Žirmūnų buvo ištisas karinis poligonas tiek pėstininkams, tiek kavalerijai. Turbūt tolimiausias to poligono taškas – šaudykla, kuriuos šaudymo laukas dabar sutampa su V. Gerulaičio gatve. Garantuoju, kad niekas ja važiuodamas net neįtaria, jog prieš šimtmetį čia švilpdavo ne BMW, o iššautos kulkos.
1917 m. planas žymi kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpį. Teritorija jau nebepažymėta, tačiau išlikęs mažyčio skersgatvio pavadinimas dar mažesnėmis raidėmis – Pulverstraße (Parako gatvė). Šioje iškapoje dar žymimi tvirtovės pylimų kontūrai, bet tuo pačiu pažymėta ir faktinė informacija – buvusių žydų kapinių likučiai, kurie turėjo būti iškelti dar 1832 m.. Gana įdomiai atrodo ir takų tinklas ant Gedimino pilies kalno. Tikėtina, kad pietiniame šlaite takas pažymi ir buvusio bokšto vietą. Na, o žemėlapių gurmanai pastebės ir jau nebeegzistuojančią „Kreivojo rato“ (Schiefes rad) gatvelę – tikiu, kad ne vienam vežimui vingiuojant stačiomis Antakalnio kalvomis ratai išsikraipydavo.
1921 m. planas beveik niekuo nesiskiria nuo vokiškojo, tik lenkai labiau pasistengė ir žemėlapį nuspalvino. Parako gatvelės pavadinimas jau kiek didesnis.
Na, ir pagaliau – lietuviškas 1940 m. žemėlapio variantas. Čia jau viskas kaip ant delno, ir gatvelės pavadinimas, ir galybė pastatų, ir net mažas priešgaisrinis rezervuaras–ežerėlis, kuris buvo dingęs iš žemėlapių nuo pat pažymėjimo 1840 metais.
Trumpai apžvelkime šios vietos istoriją. XIX a. viduryje sklypas įėjo į carinio laikotarpio (1831–1878 m.) Vilniaus tvirtovės teritoriją. Nagrinėjamame sklype buvo parako sandėliai, ši teritorija net buvo vadinama „Parako miesteliu“.
Sovietinės okupacijos metų žemėlapiuose prabangos įvardinti objektų paskirtį praktiškai nebeliko, nes visi detalesni žemėlapiai buvo įslaptinti. Karinės teritorijos juose nežymimos. Tačiau, ši teritorija ir toliau buvo naudojama karinėms reikmėms.
Atgavus nepriklausomybę teritorija atiteko SKAT (Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba) – dabar KASP. Iš vieno tuomečio SKAT nario, gavau įdomių komentarų, neva „Iki SKAT ten buvo laikomi produktai, o iki rusų ten buvo Maltiečių koplyčia. Prie Lenkų stovėjo ulonai, o prie vokiečių – tankų remonto dirbtuvės.“ Visa ši informacija, be abejo, nėra patvirtinta.
2008 m. lapkričio 4 d. teritorijoje iškilmingai atidaryta Vytauto Didžiojo karo muziejaus karo technikos ekspozicija. Čia buvo galima apžiūrėti daugiau nei pusantro šimto karinės technikos pavyzdžių: tankus T-72, autentiškos Lietuvos kariuomenės naudotos ratinės bei vikšrinės technikos, artilerijos pabūklų, pakrantės gynybai skirtų katerių ir t.t..
Dešimt metų gyvavęs nemokamas muziejus 2018 m. pavasarį galiausiai buvo iškraustytas į Kauno tvirtovės VI-ąjį fortą. Taip baigėsi šios teritorijos karinės paskirties istorija.
Iki 2021 m. ištuštėjusią teritoriją įvairių šalių kino kūrėjai epizodiškai naudojo kaip filmavimo aikštelę. Tokia erdvi teritorija su istoriniais pastatais miesto centre kino filmavimui tiesiog ideali – mažesni logistikos kaštai, patogus aktorių apgyvendinimas, maitinimas ir t.t..
2021 m. vasarą buvo pradėta ruošti statybų aikštelė naujam LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) miesteliui. Nugriauti visi pastatai, išskyrus vieną – pačiame teritorijos kampe esantį, bene mažiausio tūrio parako sandėlį. Jį praktiškai paskutinę akimirką, 2020 m. sausio 15 d. nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba įtraukė į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip pavienį objektą, nes… tai seniausias mūrinis pastatas sklype. Nežinant aplinkybių tai atrodo gana keista, nes pastatas buvo komplekso dalis. Akivaizdu, kad silikatinių plytų sovietiniai garažai jokios vertės neturi, bet ar tikrai kiti pastatai nebuvo vertingi? Ar čia būtų vykę filmavimai, jei aplinka neturėtų istorinio užtaiso? Ar akmeninis grindinys nevertas išsaugojimo? Asmeniškai tikėjausi, kad bus išsaugotas bent vienas gelžbetonio tvoros segmentas, dešimtmečius skyręs teritoriją nuo miestiečių žvilgsnių. Juk tai – kvartalo istorijos dalis.
Paskutinis žvilgsnis į kvartalą
Žinodamas, kad neišvengiamai ateis metas, kai buvęs parako miestelis ims transformuotis į muzikos ir teatro akademijos miestelį, 2018 m. rudenį užsukau pasidairyti ir savotiškai atsisveikinti su ištuštėjusia teritorija. Neskubėjau publikuoti nuotraukų, pamaniau, kad dar ne laikas, verčiau palaukti, kol nugriaus. Tad, kaip sakoma, ta proga…
Net nebūdamas specialistas, galiu teigti, kad šis neobaroko elementų turintis pastatas buvo išpildytas tuo metu moderniomis priemonėmis, panaudojant gelžbetonio monolito konstrukcijas. Pvz., Kauno tvirtovės statybose, VIII – asis fortas buvo pirmasis, kurio statybai buvo pradėta naudoti betoną. Tad pastatas greičiausia buvo pastatytas XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje. Kniedėmis sutvirtinti turėklai tą patvirtina.
Griovimo darbai, 2021 m. birželis
Švari teritorija ir parako sandėlis, 2021 m. rugsėjis
Kultūros paveldo vertinimo tarybos akte, sudarytame 2020-01-15 rašoma: „Seniausias mūrinis pastatas sklype pastatytas 1819 m. ir buvo skirtas parakui saugoti, šaltiniuose vadinamas „parako rūsiu“. 1862 m. aplink pastatą buvo išmūryta tvora. Panaikinus tvirtovę, jame buvo saugomi artilerijos šoviniai. <…> Tokia pastato f-ja buvo, greičiausiai, ir XX a. pr. tarpukario etape.“
Ateitis
LMTA studijų miestelio projekto konkursą laimėjo „Paleko architektų studija“. Šiuo metu LMTA Vilniuje savo veiklai naudoja 10 pastatų. Iš jų ateityje LMTA naudos tik centrinius rūmus Gedimino prospekte, kitus pastatus pardavus, lėšos bus pridėtos prie Europos Regioninės plėtros fondo ir Lietuvos Respublikos biudžeto skirto finansavimo (13,033 mln. €), kurie bus panaudoti statyboms. Jos bus vykdomos dviem etapais. Pirmuoju iki 2023 m. rugsėjo planuojama pastatyti Teatro ir kino fakulteto, Muzikos fakulteto ir mažojo salių bloko pastatus. Antruoju ketinama pastatyti didįjį salių bloką, teorinių paskaitų-administracinį bloką, biblioteką ir studentų bendrabutį. Darbai turėtų būti baigti iki 2025 metų. Tikiuosi, taip ir įvyks.
P.S. Vilniaus savivaldybės internetinėje erdvėje publikuotame straipsnyje teigiama, kad „Sklype esančioje koplytėlėje ketinama įrengti kamerinę salę.“ Koplytėlėje? Įdomu, kiek salėje bus kamerų…
Informacijos šaltiniai:
Teksto ir vizualinės medžiagos autorius: Donatas Žvirblis
Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba
