Nuo perlo iki lūšnyno. Taip latvių žiniasklaida pristato šiuos išskirtinius rūmus. Buvau nustebęs, kad vos keli kilometrai nuo sienos, o atskirtis tokia milžiniška – kuklūs Lietuvos dvareliai prieš šį latvišką gigantą nublanksta akimirksniu. Vaizdai lyg iš pasakos, nors dabar greičiau – iš siaubo filmo.
Šie dvaro rūmai mano maršrute buvo iškart po apsilankymo mažai kam žinomo Skrebiškio dvaro rūmuose. Kontrastas milžiniškas! Neabejoju, tuo įsitikinsite ir jūs.
Šiek tiek istorijos
Kaucmindės rūmai esantys Lietuvos-Latvijos pasienyje, vos keli kilometrai už Bauskos, tai išskirtinis ankstyvojo klasicizmo ir baroko architektūros paminklas. Dvaro pastatai buvo statomi nuo XVIII a. antrosios pusės iki XX a. pradžios. Dvaro savininkas buvo pašėlęs estiškos kilmės grafas Peter Ludwig von der Pahlen, pasižymėjęs ir kaip Rusijos imperatoriaus Pauliaus I-ojo nužudymo organizatorius.
Pirmieji rūmai čia pastatyti 1800-aisiais. Aplink juos, upės Kaucīte pakrantėje buvo puoselėjamas didžiulis parkas. Iki rūmų sudegimo 1905 m. abu šoniniai korpusai buvo atskiri vieno aukšto pastatai. 1909–1912 metais buvo atlikta rekonstrukcija, pastatus sujungiant į vieną puslankį ir tarp pastatų įrengiant praėjimus. 1923–1943 metais Kaucmindės pilyje veikė žymiausia Latvijos namų ūkio mokykla. Merginos čia mokėsi būti tobulomis namų šeimininkėmis: audė, siuvo, kepė, virė, valė ir ko dar tik tai nedarė. Mokslai vykdavo mokyklos patalpose bei Rygoje, o į rūmus praktikuotis dažniausiai vykdavo vasaromis.
1943 metais Kaucmindės namų ūkio mokykloje buvo įkurta vokiečių kariuomenės ligoninė, o pati mokymo įstaiga perkelta į Nurmiži, kur gyvavo nepilnus metus. Dabar Nurmiži gyvenvietėje rasime tik iš lėto nykstančio dvaro likučius. Nuo 1945 m. rūmus naudojo Saulainės žemės ūkio technikumas.
Pastačius naujus žemės ūkio technikumo mokomuosius korpusus rūmai tapo nebenaudojami. Latvijai atgavus nepriklausomybę dvaro savininkai keitėsi ne kartą. Iš pradžių rūmus valdė savivaldybės įmonė „Kaucmindes pils“, vėliau pardavė bendrovei „Intelco Ltd.“. Ši rūmais disponavo 15 metų. Bendrovei tuo metu vadovavo buvusio vidaus reikalų ministro Mārio Gulbio tėvas. Be tinkamos priežiūros, atsainiai valdomas dvaras ėmė sparčiai nykti. Nepadėjo nė Kultūros paveldo sargų laiškai su rekomendacijomis kaip dvarą konservuoti ir išsaugoti. Galop 2016 metais M. Gulbis iš tėvo paveldėtus rūmus pardavė teisinių paslaugų įmonei SIA „CVIR“. Naujieji ponai dar 2017 metų pavasarį žurnalistams žadėjo, kad netrukus bus restauruoti pastatų fasadai ir stogai, bus įrengtas reabilitacijos centras. Entuziazmas prikelti rūmus ėmė blėsti vos po metų, nors buvo gautas ir statybos leidimas ir paveldo tarnybų pritarimas. Galutiniu tašku tapo nelegaliai įdarbinto statybininko mirtis 2019 metais. Buvo nustatyta, kad darbai buvo vykdomi nepaisant saugumo reikalavimų, tolimesni darbai uždrausti, iškelta baudžiamoji byla. Be to kultūros paveldo sargai skyrė 2500 eurų administracinę nuobaudą, kurios ši įmonė taip ir nesumokėjo. Pati įmonė iš lėto skęsta skolose. 2022 m. vasario duomenimis šis juridinis asmuo turi 19962,72 eurų įsiskolinimą, tačiau dvaro rūmų parduoti vis dar neketina.
Panašu, kad godumas tapo pagrindine šių nuostabių rūmų sunykimo priežastimi.
Dabartinė situacija, 2021 m.
Būnant šioje rūmų salėje savaime plūstelėjo vaizduotės piešiniai: jaukiai šilta, tabako dūmuose mirga pritemdytos šviesos blyksniai, prie staliukų kažką tyliai diskutuoja pagyvenę karininkai, jaunesni nebetramdo emocijų stebėdami gražuolių etiudą ant scenos. Per mažas dureles šalia scenos nenutrūkstamu srautu keliauja paruošti medžioklės laimikiai. Netrukus įneš kriaušėmis įdarytą fazaną. Vakarėlis įsimins ilgam… Deja, vaizduotę netrukus išblaško tragiški vaizdai.
Rūmų sparnų pirmuose aukštuose įrengtos įvairios ūkinės patalpos, mansardiniame aukšte – gyvenamosios patalpos. Praktiškai visi kambariai pereinami, arba atskirti lengvai išardomomis pertvaromis. Taip galima taktiškai vienas kitam simpatizuojančius svečius apgyvendinti gretimuose kambariuose.
Informacijos šaltiniai:
- LSM.LV
- europeana.eu
Teksto ir nuotraukų autorius: Donatas Žvirblis
Projektą finansuoja
Lietuvos kultūros taryba
